Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

— Taip, viskas likviduota Labarbo dėka.

Ir mudu nuvykom pas Moreną.

Jis drybsojo fotely su garstyčių tešla ant kojų ir šalto vandens kompresais ant pakaušio, negaluodamas iš nerimo ir baimės. Jis be paliovos kosėjo silpnu agonišku kosuliu, ir daktarai negalėjo surasti šio kosėjimo priežasties. Žmona žiūrėjo į jį tigrės akimis, pasirengusi praryti.

Vos tik jis mudu išvydo, jam sudrebėjo rankos ir keliai. Aš tariau:

— Byla baigta, kūtvėla, tik nepradėk iš naujo.

Jis dusdamas pakilo, paėmė mano rankas, pabučiavo jas lyg princui, apsiverkė, vos neapalpo, apkabino Rivė, apkabino net ponią Moren, kuri vienu niuksu nubloškė jį į fotelį.

Tačiau jis taip ir nebeatsitiesė po šio smūgio, — taip baisiai buvo susijaudinęs.

Visame krašte jo niekas kitaip nevadino kaip tik „kiaulė tas Morenas“, ir šis epitetas verdavo jį lyg kalavijas, kada tik jį išgirsdavo.

Kai gatvėj koks vaikėzas surikdavo „kiaulė!“, jis instinktyviai atsigręždavo. Jo draugai jį badydavo baisiausiais pasityčiojimais, klausdami kiekvieną kartą, kada tik valgydavo kumpį:

— Ar jis tik ne tavo?

Po dvejų metų Morenas mirė.

O aš... aš rengdamasis į atstovų rinkimus 1875 m. nuvykau su reikalais pas naująjį Tusero notarą poną Belonklį. Mane priėmė aukšta, išsipuošusi ir graži ponia.

— Nepažįstate manęs? — tarė jinai.

Aš vapaliojau:

— Iš kur... ne... ne... madam.

— Anrieta Bonel.

— A! — Ir aš pajutau, jog blykštu.

Ji, matyt, puikiausiai jautėsi ir šypsojosi žiūrėdama į mane.

Kai aš likau vienas su jos vyru, šis paėmė mane už rankų ir spustelėjo jas taip, kad net subraškėjo:

— Jau seniai, brangusis pone, aš rengiuosi tamstą aplankyti. Mano žmona tiek yra prikalbėjusi apie tamstą. Aš žinau... taip, žinau, kokiomis liūdnomis aplinkybėmis jūs esate susipažinę, žinau taipogi, koks tamsta esi buvęs korektiškas, kupinas švelnumo, takto, pasiaukojimo byloje...

Jis pasvyravo, paskui prabilo tyliau, lyg kokį nepraustaburnišką žodį tardamas:

— ...byloje to kiaulės Moreno.

Kapininės

Penki draugai baigė pietauti — penki turtingi įmitę vyrai: trys vedę, o du viengungiai.

Jie rinkdavosi čia kiekvieną mėnesį savo jaunystę paminėti ir papietavę šnekučiuodavosi sau iki antros valandos nakties. Artimi bičiuliai puikiausiai jautėsi šioje kompanijoj, ir galbūt tai buvo geriausi vakarai jų gyvenime. Plepėjo įvairiausiom temom, apie viską, kas domina ir juokina paryžiečius; bet, kaip ir daugelyje viešbučių, kalbos sukdavosi apie perskaitytas laikraščiuose žinias.

Linksmiausias iš jų buvo Žozefas de Bardon — nevedęs, mėgstantis visapusiškai ir keisčiausiai išnaudoti Paryžiaus gyvenimą.

Iš tiesų jis nebuvo girtuoklis ar paleistuvis; tai buvo tiesiog smalsus ir dar nesenas žmogus, nes neturėjo nė keturiasdešimties metų, bomondo (aukštuomenės) žmogus plačiausia ir geriausia to žodžio prasme, apdovanotas aštriu protu, be ypatingo gilumo, visapusišku išmokslinimu, be erudicijos, greitu suvokimu, be tikro įžvalgumo; jis sėmėsi iš savo patirties ir nuotykių, iš viso to, ką matė, sutiko ir rado, — romantiškus anekdotus, komiškus ir kartu filosofinius ir humoristinius aforizmus, kurie sukūrė jam mieste labai protingo žmogaus reputaciją.

Jis būdavo pietų oratorius. Kiekvieną kartą ištraukdavo kokią nors istoriją, kurios visi laukdavo. Ir pradėdavo pasakoti neprašomas.

Jis rūkė, sudėjęs alkūnes ant stalo, prieš neišgertą taurelę konjako, sustingęs ir nugrimzdęs į aromatingą tabako ir karštos kavos atmosferą ir, rodės, jautėsi kaip namie, panašiai kaip kai kurios būtybės jaučiasi esą savo stichijoj tam tikrose vietose ir tam tikrais gyvenimo momentais: pavyzdžiui, maldingas žmogus koplyčioj arba auksinė žuvelė akvariume.

Jis tarė tarpais patylėdamas:

— Ne per seniausiai man atsitiko keista istorija.

Visi sušuko vienbalsiai:

— Papasakok!

Jis tęsė:

— Su mielu noru. Jūs žinot, kad aš daug vaikštinėju po Paryžių kaip visokių niekučių mėgėjas, kuris spokso į vitrinas. Aš stebiu įvykius, įsidėmiu žmones, — visus, kas praeina, ir visa, kas atsitinka.

Taigi rugsėjo vidury, saulėtą dieną, išėjau kartą iš namų, net pats nežinodamas, kur eisiu. Visada knieti aplankyti kokią gražuolę. Renkiesi iš savo galerijos, lygini mintyse, sveri interesą, kurį ji žadina, žavesį ir pasiryžti pagaliau priklausomai nuo nuotaikos. Bet kai saulė skaisčiai šviečia ir oras šiltas, — dažnai nebesinori pas ką nors eiti.

Saulė švietė; buvo šilta. Aš užsidegiau cigarą ir ėjau, kur akys veda, bulvaro pakraščiu. Paskui, be tikslo beklajojant, man dingtelėjo nueiti į Monmartro kapines.

Aš labai mėgstu kapines; ilsiuos ten ir grimztu į melancholiją: jaučiu, kad tai man reikalinga. Be to, ten ilsisi gerų draugų, kuriuos retkarčiais turiu aplankyti.

Kaip tik Monmartro kapinėse palaidota viena mano meilė, viena meilužė, kuri sugebėjo paliesti pačias intymiausias širdies stygas, — puiki gražuolė, kurios prisiminimas mane kankina ir graudina... Ir aš einu svajoti ant jos kapo...

Aš labai mėgstu kapines dar ir dėl to, kad tai yra didžiulis miestas su gigantišku gyventojų skaičiumi...

Tik pamanykit, kiek negyvėlių tokiame mažame plote, kiek paryžiečių kartų įsikūrė ten visiems laikams, — kiek trogloditų amžinai užmūrytų į rūsius, pusrūsius, užristus akmenimis arba pažymėtus kryžiais, o tuo tarpu gyvieji užima tiek vietos, kelia tiek triukšmo, — kvailiai...

Be to, kapinėse užtinki tokių pat įdomių paminklų kaip ir muziejuose...

Nuėjus į Monmartro kapines staiga mane apėmė liūdesys, tas lengvas liūdesys, kuris sužadina sveikiems žmonėms mintį: „Nelinksma ši vieta, bet mano valanda dar neatėjo“.

Ruduo, toji šilta drėgmė, kurios kvapą skleidžia mirštantys lapai ir nusilpusi, pavargusi, išblyškusi saulė, lyriškai stiprino vienatvės ir neišvengiamos pabaigos jausmą, kurį žadino ši vieta, dvelkianti mirtimi.

Iš lėto slinkau kapinių gatvėmis, kuriose kaimynai nebelanko vienas kito, nebemiega drauge ir nebeskaito laikraščių. Ir aš ėmiau skaityti epitafijas; reikia pasakyti, tai juokingiausias dalykas pasaulyje. Joks komikas manęs taip neprajuokindavo kaip antkapių parašai. Kaip toli pralenkia Polį de Koką mokėjimu pralinksminti visa ši literatūra, visi tie parašai ant marmurinių lentų ir akmenų, kur velionių giminės išliejo savo gailestį, laimės linkėjimus dingusiems pomirtiniame pasaulyje ir viltį susitikti su jais, — plepalai!

Bet labiausiai mėgstu šiose kapinėse apleistą, tuščią jų dalį, apaugusią aukštais tisų ir kiparisų medžiais, — senasis plotelis, kur guli numirėliai nuo neatmenamų laikų ir kuris greitai virs nauju; žalieji medžiai, išmitę žmonių lavonais, bus ten nukirsti, ir eilės naujų numirėlių išsities po marmurinėm plytomis.

Paklajojus po kapines man pasidarė liūdna, ir aš nutariau nueiti prie savo mažytės draugės, prie jos amžinojo poilsio vietos, pagerbti jos atminimo.

Suspausta širdimi artinausi prie jos kapo. Brangi vargšelė, ji buvo tokia meili, įsimylėjusi, tokia baltutė, jaunutė... o dabar... jeigu atkastum jos kapą...

Persisvėręs per geležinę tvorelę šnibždėjau jai apie savo sielvartą, nors ji, žinoma, neklausė manęs, ir buvau jau beeinąs, tik staiga išvydau moterį juodais gedulo rūbais, klūpančią ant gretimo kapo. Atidengtas krepo vualis leido matyti gražią šviesiaplaukę galvą, ir plačios jos plaukų puokštės atrodė lyg aušros nušviestos po juodu kaip naktis galvos apdangalu. Susilaikiau.