Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Ir man labai norėjosi žinoti, kieno našlė ji buvo tądien.

Šeimininkė

— Gyvenau tada, — pasakojo Žoržas Karvelenas, — mebliuotuose kambariuose Sen Pero gatvėje. Kai mano tėvai nutarė, kad aš turiu studijuoti teisės mokslus Paryžiuje, prasidėjo ilgi ginčai, kaip sutvarkyti mano problemą. Buvo paskaičiuotos man reikalingos lėšos — 2500 frankų per metus, bet mano vargšė motina, baimės apimta, tėvui pareiškė:

— O, jeigu jis mėtys kur nereikia pinigus ir silpnai maitinsis, jo sveikata labai nukentės. Jauni žmonės gali visko prikrėsti.

Tada buvo nutarta paieškoti man pensiono, pensiono kuklaus ir tinkamo, ir mano tėvai turėjo mokėti už jį kiekvieną mėnesį.

Aš niekuomet dar nebuvau išvažiavęs iš Kimpero (savo gimtojo miesto). Aš geidžiau visko, kas tik geidžiama mano amžiuje, ir buvau linkęs gyventi linksmai visokiausiais būdais.

Kaimynai, kurių buvo paprašyta patarimo, nurodė vieną mūsų krašto ponią — Kergaran, kuri turėjo pensioną. Mano tėvas parašė tai garbingai damai, pas kurią vieną vakarą aš ir atvykau su lagaminu.

Ponia Kergaran turėjo apie keturiasdešimt metų. Ji buvo tvirta, labai tvirta, kalbėjo rikiuotės kapitono balsu ir sprendė visokius reikalus svariu ir neleidžiančiu prieštarauti žodžiu. Jos namas siauručiukas, turėjo tik po vieną langą kiekviename aukšte...

Seimininkė su tarnaite gyveno pirmame aukšte; virtuvė ir valgomasis buvo antrame; keturi pensiono gyventojai bretoniečiai gyveno trečiame ir ketvirtame aukštuose. O aš turėjau du kambarius penktame.

Maži tamsūs vingiuoti laiptai vedė į mano aukštelį. Per visą dieną, be atvangos, ponia Kergaran lipo ir leidosi šita spirale, susirūpinusi savo nameliu, primenančiu stalčių, nelyginant kapitonas savo laive. Ji įeidavo po dešimt kartų į kiekvieną butą, prižiūrėjo viską stebėtinai triukšmingai kalbėdama, žiūrėjo, ar lovos kaip reikiant paklotos, ar drabužiai gerai išvalyti, ar nebuvo ko reikalaujama iš tarnaitės. Vienu žodžiu, ji prižiūrėjo savo pensiono gyventojus nelyginant motina, geriau net už motiną.

Aš tuoj susipažinau su savo keturiais kaimynais. Du iš jų studijavo mediciną, o kiti du klausė teisės mokslų, bet visi jie vilko despotišką šeimininkės jungą. Jie bijojo jos, kaip karo plėšikas bijo lauko sargybos. Bet aš tuojau pajutau nepriklausomybės poreikį, kadangi iš prigimties esu maištininkas. Visų pirma aš pareiškiau, kad retkarčiais noriu sugrįžti namo tą valandą, kuri man patiks, nes ponia Kergaran buvo nustačiusi dvyliktą valandą kaipo paskutinį terminą. Išgirdusi tai, ji įsmeigė į mane savo šviesias akis ir po valandžiukės pareiškė:

— To nevalia. Aš negaliu pakęsti, kad Aną (tarnaitę) žadintų iš miego kiaurą naktį. Tamstai nėra jokių reikalų po dvylikos.

Aš drąsiai jai atšoviau:

— Pagal įstatymą tamsta privalai atidarinėti man duris bet kurią valandą. Jei tamsta atsisakysi tai daryti, aš pranešiu policijai ir eisiu nakvoti į viešbutį tamstos sąskaiton — nes tai mano teisė. Tokiu būdu tamsta turėsi man arba duris atidarinėti, arba nakvynę apmokėti. Prašau pasirinkti.

Aš juokiausi jai į veidą keldamas sąlygas. Pakankamai sutrikusi ji panoro derėtis, bet aš nenusileidau, ir ji atlyžo. Mes susitarėm, kad aš galėsiu vaikščioti visą naktį, bet su ta sąlyga, kad niekas apie tai nežinotų.

Mano energija padarė jai deramą įspūdį, ir ji pradėjo su manimi elgtis ypač palankiai. Ji rodė nepaprastą mandagumą, rūpestį, meilumą, net tam tikrą švelnumą, kuris man net patiko. Kartais linksmumo momentais aš ją staiga pabučiuodavau ir nuleisdavau galvą. Jos ranka kulkos greitumu prašvilpdavo pro mane, ir aš juokdavausi kaip beprotis, besigelbėdamas nuo jos, o tuo tarpu ji šaukdavo:

— Ak, tu bjaurybe, aš tau atsimokėsiu už tai!

Mudu tapome bičiuliais.

Bet štai sykį susipažinau gatvėje su viena krautuvės mergina.

Jūs žinot, kas yra paryžietiška lengva meilė. Paprastai vieną gražią dieną žmogus, eidamas į universitetą, susitinka jauną būtybę: vienplaukę, kuri vaikštinėja su drauge prieš sugrįždama į darbą. Apsikeičiamą žvilgsniais ir pajuntama savy mažą virpesį, kurį sukelia tam tikrų moterų akys. Čia yra didžiausias gyvenimo malonumas: ta staigi fizinė simpatija, kuri greitai pražysta, tas lengvas ir švelnus vylius, kuris atsiranda susidūrus su būtybe, gimusia tam, kad mums patiktų, kad būtų mūsų mylima. Ji bus mylima truputį ar daug — bene tai svarbu?.. Kai tik jūs pamatote šitą veidą, šias lūpas, šiuos plaukus, šitą šypseną, jūs pajuntate, kaip jų meilumas įsisunkia į jūsų vidų su saldžiu žavingu džiaugsmu, jūs jaučiate, kad kažin kokia laimė įsiskverbia į jus, ir staigus švelnumo, atbudimas stumia jus prie šios nepažįstamos moters. Rodos, joje paslėptas šauksmas, į kurį jūs atsakote; rodos, kad žmogus ją pažįsti seniai, kad ji buvo kažkur matyta, kad galima įspėti, ką ji mąsto.

Kitą dieną, tą pačią valandą, eini vėl ta pačia gatve. Ją vėl susitinki. Paskui matai ją kitą dieną, ir dar kitą. Galų gale užkalbini. Ir taip kyla lengva meilė — kaip liga.

Taigi trečiosios savaitės pabaigoje aš pasiekiau su Ema tuos santykius, kurie būna prieš nuslydimą. Tasai nuslydimas būtų atsitikęs daug anksčiau, jei aš būčiau žinojęs vietą, kur galima būtų su ja susitikti. Mano draugė gyveno šeimoje ir su ypatinga energija atsisakinėjo peržengti viešbučio slenkstį. Aš laužiau galvą, norėdamas rasti būdą, gudrybę, progą. Galiausiai ryžausi desperatiškam žingsniui: pasiryžau parsivesti ją pas save, vakare, apie 11 valandą, neva išgerti pas mane stiklo arbatos. Ponia Kergaran kasdien ėjo gulti dešimtą valandą. Taigi aš galėjau grįžti namo be triukšmo, neatkreipdamas į save dėmesio, pasinaudojęs savo raktu. Mes galėsime išeiti iš namų tuo pačiu būdu po valandos ar dviejų.

Ema, šiek tiek man paprašius, priėmė mano pasiūlymą.

Diena praėjo neramiai. Bijojau visokių painiavų, katastrofos, kokio nepaprasto skandalo. Atėjo vakaras. Išėjau, užsukau į kavinę, išgėriau du puodukus kavos ir išmečiau keturias ar penkias taureles, kad sustiprėtų mano drąsa. Paskui perėjau išilgai Sen Mišelio bulvarą. Išgirdau mušant dešimtą, paskui pusę vienuoliktos. Lėtais žingsniais pradėjau eiti į mūsų pasimatymo vietą. Ji manęs jau laukė. Linksmai paėmė mane po ranka, ir mudu palengva nuėjome į mano butą. Kuo arčiau durų buvau, tuo daugiau augo mano nerimas. Aš galvojau: „Kad tik ponia Kergaran būtų lovoj!“ Aš tariau Emai tris ar keturis kartus:

— Ypač stenkis nesukelti nė mažiausio bildesio ant laiptų.

Ji nusijuokė:

— Matyt, bijai, kad tavęs neišgirstų?

— Ne, aš tik nenoriu prižadinti mano kaimyno, kuris sunkiai serga.

Štai ir Sen Pero gatvė. Aš artinausi prie savo buto jausdamasis taip, kaip jaučiasi žmogus eidamas pas dantistą. Visi langai buvo tamsūs. Be abejo, miega. Aš lengviau atsidusau. Atrakinau duris su vagies atsargumu. Įsileidau savo kompanjonę, uždariau duris ir pradėjau kopti laiptais ant galų pirštų sulaikydamas kvapą ir žibindamas degtukus, idant mergelė kur nesukluptų.

Eidamas pro šeimininkės kambarį jaučiau, kaip mano širdis smarkiai plaka. Mudu jau antrame aukšte, paskui trečiame, pagaliau penktame. Galų gale atsidūrėme mano kambaryje. Laimėjimas!

Vis dėlto aš išdrįsau kalbėti tik patylomis ir nusiaviau batus, kad nesigirdėtų nė mažiausio bildesio. Arbatą, užvirintą ant primuso, išgėrėme ant kampo komodos. Po to aš dariausi vis nekantresnis ir nekantresnis ir pamažu, tarytum žaisdamas, nuimdinėjau vieną po kito apdarą mano draugužės, kuri nusileisdinėjo priešindamasi, išraudusi, susigėdusi, vis atitolindama neišvengiamą ir žavingą momentą.