Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Prekijas įėjo su dviem buteliais ir paklausė:

— Na ką, ar mano žmona vis dar miega? Nejaugi ji iki šiol taip ir nepasikrutino?

Numanydamas, kad Mėlynuke prikišusi ausį prie rakto skylutės klauso, aš atsakiau:

— Turbūt miega.

Tada šeimininkas vėl šūktelėjo žmoną:

— Paulina!

Įsitikinęs, kad ji neatsiliepia ir nekruta, jis atsitraukė nuo durų ir man paaiškino:

— Ji nemėgsta, kad aš vedžiočiaus čion naktimis draugus, su kuriais galima išsigerti.

— Tai tamsta manai, kad ji pabudus?

— Žinoma, pabudus, — patvirtino vyriškis nepatenkintas ir paskui pridūrė: — Na ką, išgersim...

Jis pareiškė tvirtą ketinimą išgerti pamažu su manimi abu butelius vieną po kito...

Tačiau šį kartą aš parodžiau kiek reikia energijos bei pasiryžimo. Išgėręs stiklą vyno pakilau.

Prekijas dabar jau nebeužsiminė apie savo žadėjimą palydėti mane iki Paryžiaus vartų. Piktai žvilgčiodamas į žmonos kambario duris jis suniurnėjo lyg suerzintas žvėris, kuriame kiekvieną minutę gali pabusti pasiutimas:

— O vis dėlto po tamstos išėjimo ji turės atidaryti!

Aš atidžiai žiūrėjau į šį bailį, kuris pradėjo siusti pats nežinodamas dėl ko — galbūt dėl neaiškios nuojautos, kurią diktavo jam apgauto patino instinktas. Matyt, jam nepatiko užrakintos durys. Jis tik ką buvo kalbėjęs apie savo žmoną su švelnaus prisirišimo jausmu, o dabar, be abejo, rengėsi ją apkulti.

Piktai sukrėsdamas duris už rankenos, jis šūktelėjo dar sykį:

— Paulina!

Tarytum tik ką pabudusios moters balsas atsiliepė iš už pertvaros:

— A-a?.. Ką?..

— Argi tu negirdėjai, kaip aš grįžau namo?

— Atstok! Mato mane Dievas — aš miegojau!

— Atrakink duris!

— Kai išeis svečias. Kas per mada vedžiotis pas save naktimis pašalinius asmenis ir rengti čia su jais gėrynes!

Klupdamas laiptais aš nusileidau beveik taip pat skubiai kaip ir berniokas su apvalia veltine skrybėle, kurio bendrininku tapau prieš savo norą, o paskui eidamas iki pat Paryžiaus galvojau apie tai, kad šioje lūšnoje išvydau vieną veiksmą amžinos dramos, kuri vyksta kiekvieną dieną ir kiekvienoj vietoj įvairiausiomis aplinkybėmis ir sąlygomis.

Andriuko liga

Notaro namų fasadas buvo atgręžtas į aikštę. Už jo esantis puikus sodas, gražiai apsodintas, traukėsi ligi Piques pasažo, visuomet tuščio, nuo kurio jis buvo atskirtas mūrine tvora.

Šio sodo gale pono notaro žmona pirmąsyk paskyrė pasimatymą kapitonui Sommerive, kuris jau seniai ją atakavo.

Jos vyras buvo išvykęs į Paryžių aštuonioms dienoms. Ji liko laisva visai savaitei. Kapitonas ją taip įkalbinėjo, maldavo tokiais meiliais žodžiais; ji buvo tikra, kad jis karštai ją myli; be to, ji jautėsi tokia vienužė, tokia apleista, užmiršta tarp visų tų kontraktų, kuriais amžinai buvo užimtas notaras, jog atidavė kariškiui savo širdį neklausdama savęs, ar duos kurią dieną ką nors daugiau.

Paskui po ištisų platoniškos meilės mėnesių, rankų paspaudimų, staigių bučkių, pavogtų už durų, kapitonas pareiškė apleisiąs miestą, prašysiąsis perkeliamas, jeigu ji nepaskirsianti jam pasimatymo, tikro pasimatymo medžių tankmėj, jos vyrui išvažiavus.

Ji nusileido, pasižadėjo.

Ir štai dabar ji laukė jo, prigludusi prie mūro, virpančia širdimi, krūpčiodama nuo mažiausio sušlamėjimo.

Staiga ji girdi, kažkas rangosi per mūrą. Jau buvo bebėganti. O jeigu čia ne jis? Gal koks vagis? Bet ne; pažįstamas balsas tyliai ją pašaukė:

— Matilda!

Ji atsakė:

— Etjenai.

Ir į sodą įdribo žmogus, žvangindamas ginklais. Tai buvo jis!

Jiedu ilgai stovėjo apsikabinę, sulieję lūpas saldžiame bučinyje.

Bet štai ėmė lynoti; tamsumoje čiuoždami lapais šnarėjo lietaus lašai.

Ji krūptelėjo, kai ant kaklo jai užvarvėjo pirmasis lašas.

Jis jai kalbėjo:

— Matilda, mano brangioji, mano mylimoji, mano drauguže, angele mano, užeikime pas jus. Dabar vidurnaktis, mums nėra ko bijoti. Eime pas jus, maldauju.

Ji atsakė:

— Ne, mano mielasai, bijau. Maža, kas gali mums atsitikti.

Bet jis laikė ją savo glėbyje ir šnibždėjo į ausį:

— Jūsų namiškiai — trečiame aukšte, aikštės pusėje. Tavo kambarys — pirmame aukšte, sodo link. Mūsų niekas neišgirs. Aš myliu tave, aš geidžiu mylėti laisvai, visą, nuo galvos ligi kojų. — Ir jis tvirtai spaudė ją svaigindamas beprotiškais bučiniais.

Ji dar priešinosi, kupina baimės ir gėdos. Bet jis pagriebė ją už liemens, pakėlė ir nusinešė per lietų, kursai vis smarkėjo.

Durys buvo atidaros; jiedu apgraibomis užlipo laiptais; įžengusi kambarin ji užstūmė sklendę, o jis tuo metu uždegė degtuką.

Ji bejėgiškai sudribo fotelyje. Jis atsiklaupė ant kelių ir pamažu ją išrengė, pradėjęs nuo kurpaičių ir kojinių, idant galėtų bučiuoti jos kojas.

Ji uždusdama kalbėjo:

— Ne, ne, Etjenai, maldauju tave, leisk pasilikt man dorai; to nedovanočiau tau niekuomet! Tai yra taip šlykštu, taip bjauru! Argi negalima mylėtis vien siela... Etjenai!

Kambarinės vikrumu ir skubančio žmogaus greitumu jis atsegiojo, atraišiojo, atpalaidavo viską. Kai ji šoko bėgti, norėdama pasprukti iš jo drąsių rankų, išsinėrė iš savo drapanų, sijonų ir apatinių marškinių ir liko visiškai nuoga.

Sumišusi ji puolė prie lovos, manydama pasislėpti už uždangos. Prieglauda buvo pavojinga. Jis sekė paskui ją. Bet beskubant jam nusijuosti, jo kardas nukrito ant grindų ir garsiai sužvangėjo.

Tuojau pasigirdo graudus verksmas, spiegiantis ilgas klyksmas, klyksmas vaiko iš gretimo kambario, į kurį buvo paliktos atidarytos durys.

Ji sumurmėjo:

— Ak, tamsta pažadinai Andriuką; dabar jis neužmigs.

Jos sūnui buvo penkiolika mėnesių, mažylis gulėjo gretimame kambaryje, idant motina galėtų jį prižiūrėti.

Kapitonas, apkvaišęs iš aistros, nieko nepaisė:

— Kas man rūpi! Kas man rūpi! Aš myliu tave ir tu mano, Matilda...

Bet ji gynėsi nuo jo nusiminusi, pabūgusi:

— Ne, ne! Paklausyk, kaip jis rėkia; jis prižadins žindyvę. Jeigu ji ateitų, ką mudu darytume. Tada — mudu pražuvę! Žinai, Etjenai, kai jis pravirksta nakčia, tėvas jį ima į mūsų lovą nuraminti. Ir jis tuojau nutyla, tuojau. Kito būdo nėra. Leisk man jį atsinešti, Etjenai...

Kūdikis spiegė tuo veriančiu klyksmu, kuris prasiskverbia pro storiausius mūrus, kurį girdi gatvėje praeiviai.

Kapitonas atsikėlė, ir Matilda puolė prie rėksnio, kurį atnešė į savo lovą. Vaikas nutilo.

Etjenas, apsižergęs kėdę, suko papirosą. Nepraslinko nė penkios minutės, ir Andriukas užmigo. Motina sušnibždėjo:

— Dabar aš nešiu jį atgal.

Ir su didžiausiu atsargumu ji nunešė sūnų į lopšį.

Kapitonas ją pasitiko išskėstomis rankomis.

Jis apkabino ją apkvaišęs iš meilės. O ji, pagaliau nugalėta, beglamonėdama jį vapėjo:

— Etjenai... Etjenai... mano meile! O, kad tu žinotum, kaip... kaip...

Bet Andriukas ir vėl pravirko. Kapitonas įsiutęs ėmė keiktis:

— Kad jį velniai kur! Ar nenutils tasai pyplys!

Bet pyplys netilo, o spiegė dar smarkiau.

Matildai pasigirdo, kad viršuje kažkas sujudėjo. Turbūt žindyvė rengėsi nusileisti apačion. Ji pašoko, nubėgusi pagriebė sūnų ir atsinešė jį į lovą. Čia jis tuojau nutilo.

Tris kartus iš eilės ji guldė sūnų į lopšį. Tris kartus ji turėjo jį imti atgal.

Kapitonas Sommerive išėjo prieš švintant keikdamas, kad net tvoros drebėjo.

Bet norėdama jį nuraminti ir paguosti, Matilda pažadėjo jį priimti kitą vakarą.