Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Jaučiau, kad nepažįstamasis nemeluoja ir kad visiškai nuoširdžiai jis bijosi, todėl nusileidau.

Buvo jau po vidurnakčio, kai mudu žingsniavome su juo greta į Anjerą.

— Kaip tamsta drįsti keliauti taip vėlai atgal? — paklausiau prekiją.

Jis papasakojo man viską, nieko neslėpdamas. Išėjęs tik vakar rytą iš namų su prekėmis, kurių turėję pakakti trims ar keturioms dienoms, jis nei manyt nemanė, kad gaus grįžti tą pačią naktį namo.

Prekyba jam labai pavyko, todėl vertė jį skubėti atgal į Anjerą naujų prekių, kurias reikėjo užnešti pirkėjams, davusiems iš anksto rankpinigių.

Prekijas man su regimu pasitenkinimu pareiškė, kad trupučiuką nusimanąs biznio dalykuose, kur jo nei pats velnias neapgaus. Mokėdamas, kaip sakė, parodyti gražiąją prekės pusę ir girdamas pasiimtuosius su savim pavyzdėlius, jis išparduodavo kartais prekes ištisomis serijomis, pasižadėdamas pristatyti į namus po vienos, dviejų dienukių, — ne vėliau.

— Anjere aš turiu savo krautuvę, kurioje prekiauja mano žmona, — pridūrė prekijas.

— Tai tamsta vedęs?

— Taip, ponuti, jau metai ir trys mėnesiai. Ir kad žinotum, kokią puikią turiu žmonelę! Ji turbūt gerokai nustebs, kad aš sugrįžtu namo nakčia.

Prie progos jis papasakojo man ir apie savo vedybas, paaiškinęs, kad ištisus dvejus metus piršęsis merginai, o ši vis nesiryžusį už jo tekėti.

Dar mergaičiukė būdama ji savo krautuviukėje ant kertės pradėjo prekiauti visokiais menkniekiais: kaspinais, gėlėmis vasarą, o svarbiausia, labai gerais raišteliais moteriškoms kurpėms ir kitais niekučiais, kurių pigiai gaudavo pas pažįstamą fabrikantą. Mergaitę pažinojo Anjere visi. Ją vadino „Mėlynuke“, todėl kad ji dėvėjo dažniausiai mėlynas sukneles. Būdama viskam gabi, ji grėbė neblogus pinigus, bet paskutiniu metu pradėjo lyg ir sirguliuoti. Žinoma, kaip moteriška... rasi, ir padužėjo. Tačiau galvos guldyti dėl to jis negalėjo. Jų prekyba sekėsi gerai, ir vyras vaikščiojo sau su pintine po apylinkes, rodydamas įvairius pavyzdžius tenykščiams smulkiems pirkliams. Prekes jis ėmė komisan iš įvairių fabrikantų.

— Na, o tamsta kuo vertiesi? — paklausė mane prekijas.

Neatsakydamas tiesiai į klausimą, aš pasipasakojau turįs prieplaukoje burinį laivą ir dvi greitąsias valtis lenktynėms; vykstąs kasdien į prieplauką lavintis irstytis ir norėdamas pasimankštinti grįžtąs kartais pėsčias į Paryžių, kur turįs pelningą užsiėmimą.

— Žinai ką, — atšovė prekijas, — jei aš turėčiau tiek pinigo, kiek tamsta, dievaž nesivalkiočiau priemiesčių keliais, ir dar nakčia. Čia tamstele ne be pavojaus.

Jis metė į mane iš padilbų tokį įtartiną žvilgsnį, kad aš paklausiau savęs, ar tik neina greta manęs koks gudruolis, kuris plėšia tik gerai įsitikinęs ir nenori rizikuoti be reikalo.

Tačiau mane tuojau nuramino pusbalsiu išreikštas prašymas:

— Ar negalėtum eiti kiek lėčiau, ponuli? Man sunku spėti su tokia našta...

Tuo metu priešais mus pasirodė ir Anjero namai.

— Aš dabar beveik kaip namie, — tarė prekijas. — Mes patys, matot, krautuvėj nenakvojam. Ją saugo nakčia šuo, geras šuo, toks, kad atstoja keturis šaunius vyrukus. O be to, ir butas miesto centre mums brangoka. Tačiau žinai ką tamsta? Padarei man didelę malonę palydėdamas mane, nes kai aš einu nakčia su pintine, širdis esti nerami. Nepasididžiuok, užeik pas mus — išgersim šiltučio vynelio su mano žmonele, jeigu tik ji nubus. Tiesa, ji miega gan kietai ir ne itin mėgsta žadinama; na, tada mudu apsieisim ir be jos. Be pintinės, aš nieko nebijau ir palydėsiu tamstą su savo vėzdu iki pačių Paryžiaus vartų.

Aš atsisakiau, bet jis neatlyžo. Aš spyriojausi atsisakinėdamas, o jis prašydamas. Matyt, jis iš tikrųjų norėjo nusitempti mane pas save į svečius. Reikia pastebėti, kad prekijas ne veltui vadino save pasakorium. Jis kalbėjo labai įtikinamai ir nutaisęs tokį įsižeidusį veidą klausinėjo mane apie atsisakymo priežastis, išsakydamas spėliojimus, neva aš droviuosi išgerti butelį vyno su žmogum „žemesnio luomo“, kad pagaliau aš nusileidau ir nuėjau su juo visiškai tuščiu keliu prie vienų didelių senų namų, kokių pilni yra sostinės priemiesčiai.

Priėjęs tuos namus, prisipažinsiu, aš svyravau: eiti ar neiti. Aukštas trobesys nubyrėjusiu tinku atrodė lyg ir koks priemiesčio valkatų lizdas, rasi net plėšikų. Atidaręs vienu pastūmimu duris, prekijas privertė mane įžengti į tamsią priemenę ir privedė, prilaikydamas už pečių, iki laiptų, kurių apgraibomis ieškojau neperregimoje tamsoje, visą laiką ne be pagrindo kankinamas baimės, kad neprasmegčiau pro kokią skylę kur į požemį.

Kai pagaliau pavyko surasti laiptus, svetingasis mano bendras tarė:

— Na, dabar mums beliko tik pakilti į šeštą aukštą.

Pasirausęs savo kišenėje susiradau dėžutę vaškinių degtukų, kuriais galėjau pasišviesti kelią. Šeimininkas sekė paskui mane, stenėdamas po savo nešuliu ir žingsnis po žingsnio kartodamas:

— Velnioniškai vis dėlto aukštoka!..

Kai galų gale mudu pasiekėme viršutinį aukštą, prekijas išsitraukė iš anties raktą, kabojusį ant virvutės, atrakino duris ir paprašė mane įeiti.

Aš atsidūriau išbaltintame kambary, kur viduryje stovėjo stalas, o pasieniais — šešios kėdės ir indauja.

— Pamėginsiu pažadint žmoną, — tarė šeimininkas, — o paskui nueisiu į rūsį vyno. Čia jo laikyti negalima, nes šilumoj genda.

Priėjęs prie vienų vidinių durų, vyriškis suriko:

— Ei, Mėlynuke!

Kadangi ji nesiteikė atsakyti, jis sušuko dar dusyk, vis garsiau ir garsiau, o paskui ėmė belsti kumštimi į duris, niurnėdamas sau po nosimi:

— Po velnių, ar pabusi tu kada!

Kiek luktelėjęs jis prikišo ausį prie rakto skylutės ir pridūrė visiškai ramiu tonu:

— Na ką, tegu sau pučia, jeigu jau taip kietai užmigo! Palūkėk tamsta manęs valandžiukę, aš tuojau nubėgsiu vyno.

Jis išėjo, o aš sudribau kėdėn, be murmėjimo pasiduodamas savo likimui.

— Kokie velniai čia mane užnešė! — pamaniau sau ir staiga krūptelėjau išgirdęs, kad gretimame prekijo žmonos kambary kažin kas šnibždasi ir grabugždinasi.

Po velnių, ar tik nepakliuvau aš iš tikrųjų į spąstus?

Kaip galėjo nepabusti toji Mėlynuke sugrįžus vyrui, kada jis pakėlė tokį triukšmą ir ėmė taip smarkiai daužyti duris? Ar tik nebus čia iš anksto sutartas ženklas sėbrams: „Vyrukas kilpose: aš saugosiu išėjimą, o visa kita — jūsų reikalas“. Iš tiesų Mėlynukės miegamajame brazdesys vis stiprėjo ir stiprėjo. Štai paėmė už rankenos ir pasuko spynoje raktą. Širdis man smarkiai sutvinksėjo. Kalbėdamas pats sau: „Na ką, teks gintis!“ — aš pasitraukiau į kambario vidurį ir nusitvėręs abiem rankomis medinę kėdę už atramos pasirengiau žūtbūtinei kovai.

Durys palengva atsidarė. Pro atsivėrusią spragą iš pradžių išlindo ranka, kuri laikėsi už durų briaunos, o paskui kažkieno galva — galva vyriškio su apvalia veltine skrybėle. Kai galva išsikišo tarp durų ir sienos, pamačiau įsmigusias į mane dvi akis. Net nesuspėjus man padaryti kokio nors apsigynimo judesio, šios galvos savininkas, kurį aš tariausi esant piktadarį, — augalotas berniokas, basas, pusiau apsirengęs, be kaklaryšio ir su batais rankose, tačiau nebjaurus ir panašus į ponaitį, — vienu šuoliu atsidūrė prie išeinamųjų durų ir per akimirksnį dingo laiptuose. Nuotykis, matyt, ėmė įgauti komišką pobūdį. Aš vėl atsisėdau ant kėdės ir laukiau sugrįžtant vyro, kuris gana ilgokai ieškojo rūsy vyno... Pagaliau ant laiptų išgirdau jo žingsnius. Jo šlepsėjimas mane prajuokino tuo juoku, kuriuo juokiesi kartais pats vienas būdamas ir nuo kurio taip sunku esti susilaikyti.