Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Jis atvyko kaip vakar, bet dar nekantresnis, dar labiau užsiliepsnojęs, privestas iki pasiutimo.

Jis atsargiai padėjo kardą ant fotelio, lyg vagis nusimovė batus ir kalbėjo taip tyliai, kad Matilda jo negirdėjo. Galiausiai visiška laimė buvo jau arti, visai arti, tik staiga sugirgždėjo kėdė, o gal ir lova. Tuojau į tą girgždesį atsiliepė iš pradžių silpnas, o paskui spiegiantis klyksmas — Andriukas pabudo.

Jei jis būtų ilgiau taip palaidęs kakarinę, būtų sukėlęs visus namus.

Motina pamišusi pašoko ir vėl jį atsinešė. Kapitonas nebesikėlė. Jis baisiai širdo. Patylom ištiesė ranką, sučiupo dviem pirštais verksnio odą ant šlaunies ar ant pasturgalio ir įgnybo. Vaikas ėmė spardytis spiegdamas, kad net ausis skrodė. Tada kapitonas, išvestas iš kantrybės, gnaibė vis smarkiau, skaudžiau, su įniršiu, visur, kur tik pakliuvo.

Vaikas karkė lyg pjaunama višta, kiaukčiojo lyg mušamas šuo. Motina beviltiškai jį bučiavo, glamonėjo, visaip stengėsi jį numaldyti, užslopinti jo klyksmą bučiniais. Bet Andriukas pamėlynavo tartum geibdamas. Jis vyburiavo kojytėm ir rankytėm, it aštriausia ietim badomas.

Kapitonas tarė švelniu balsu:

— Mėginkit jį nunešt į lopšį; gal nusiramins.

Matilda nušlepsėjo į kitą kambarį su vaiku ant rankų.

Ištrauktas iš motinos lovos jis mažiau bekriokė, atsiradęs lopšely visai nutilo ir tik protarpiais dar pasriubčiodavo.

Likusioji nakties dalis praėjo ramiai, ir kapitonas jautėsi laimingas.

Ateinančią naktį jis vėl atvyko. Per garsiai jam prašnekus, Andriukas vėl pabudo ir ėmė pypti. Motina atsinešė jį pas save, bet kapitonas ėmė jį gnaibyti taip ilgai ir taip skaudžiai, kad kūdikis išvertęs akis ir apsiputojęs springo nuo ašarų.

Jį vėl paguldė į lopšį. Ten vaikas tuojau nurimo.

Keturias likusias naktis jis jau nebeverkė, bijodamas pakliūti į mamos lovą.

Notaras sugrįžo šeštadienio vakarą. Jis užėmė savo vietą ties namų židiniu ir miegamajame.

Atsigulė jis kiek anksčiau, nuvargęs po kelionės; paskui grįžęs prie visų savo įpročių ir kruopščiai išpildęs visas doro ir metodiško žmogaus pareigas nusistebėjo:

— Kas gi yra Andriukui? Kodėl jis šį vakarą nebeverkia? Eik, atnešk jį, Matilda, man malonu jausti jį čia tarp mudviejų.

Žmona atsikėlė ir nuėjo vaiko; bet kai tik jis atsidūrė lovoje, kurioje prieš savaitę taip mėgo užmigti, ėmė raitytis iš baimės ir taip padūkusiai klykti, kad teko nunešti jį atgal į lopšį.

Notaras kraipė galvą:

— Keistas dalykas! Kas jam? Gal nori miego?

Žmona atsakė:

— Tau išvažiavus visą laiką buvo šitaip. Aš nė sykio negalėjau pasiimti jo pas save.

Rytmetį nubudęs vaikutis ėmė žaist ir juoktis mosuodamas rankutėmis.

Sujaudintas notaras pribėgo, pabučiavo savo padarėlį, paėmė jį ant rankų ir nusinešė į savo dvigulę lovą. Andriukas juokėsi nesąmoningu vaiko juoku, kurio mintys dar neaiškios. Staiga jis išvydo lovą, o joje savo mamą; jo laimingas veidelis apsiniaukė, susiraukė, jis praplyšo klyksmu ir ėmė spardytis tarytum plakamas.

Tėvas nustebęs suniurnėjo:

— Kas gi jam yra, — ir kažkaip instinktyviai pakėlė marškiniukus.

— Ak, — sušuko jis iš baimės. Blauzdos, šlaunys, visas mažyčio pasturgalis buvo išbertas mėlynėm kaip trečiokas dydžio.

Notaras sušuko:

— Matilda, pažvelk, kas per baisybė!

Motina išsigandusi puolėsi prie vaiko. Vidury kiekvienos mėlynės matėsi violetinis brūkšnys, kur kraujas buvo apmiręs. Matyt, tai buvo kokia baisi ir nežinoma liga, kokių nors raupsų pradžia, viena iš tų keistų ligų, kai oda darosi tai pūslėta kaip rupūžės, tai žvynuota kaip krokodilo.

Tėvas bei motina pasimetę žvelgė vienas į kitą. Ponas notaras suriko:

— Reikia pašaukti daktarą!

Bet Matilda, išblyškusi kaip mirtis, žiūrėjo į savo išmargintą it leopardas sūnų. Ir staiga iš jos lūpų išsiveržė skundas, nesulaikomas, neapgalvotas, tartum ji matė kažin ką prieš save, kas ją baugino:

— Ak, tas beširdis!

Notaras nustebęs paklausė:

— Kas? Apie ką tu kalbi? Kas beširdis?

Ji paraudo iki ausų ir vapaliojo:.

— Nieko... matai... aš numanau... tai... nereikia šaukti daktaro... Tai turbūt žindyvė jį gnaibo, kai jis verkia, norėdama tuo būdu jį numaldyti.

Notaras įniršęs nubėgo pas žindyvę ir vos jos neapkūlė. Ji akiplėšiškai neigė savo kaltumą, bet vis dėlto buvo išvaryta.

Ir jos elgesys, apie kurį buvo pranešta policijai, labai pakenkė jos reputacijai ieškant kito darbo.

Muselė

Iš irklininko atsiminimų

Esu matęs, kalbėjo jis mums, nemažai kuriozų ir sutikęs nemažai nuostabių merginų tomis dienomis, kada gyvenau ant vandens. Ne sykį rengiausi parašyti savo atsiminimus pavadinimu „Ant Senos“, aprašyti tą gyvenimą, kupiną uliojimo, nerūpestingumo, linksmybių ir nepritekliaus, tą sveiką ir triukšmingą gyvenimą, kurį aš gyvenau nuo dvidešimties iki trisdešimties metų.

Aš buvau tuomet apgailėtinas valdininkėlis. Dabar aš žmogus pasiturįs, galįs švaistyti šūsnis pinigų akimirkos įgeidžiams patenkinti. Tūkstančiai kuklių, neišpildomų troškimų jaudino tuo metu mano sielą. O dabar aš nebemoku sugalvoti nieko, kas galėtų priversti mane pasikelti iš fotelio, kuriame snaudžiu...

Per dešimtį metų Sena buvo mano vienintelė viską praryjanti aistra. O, stebuklingoji, ramioji upe, pilna įvairumo, miražų ir nešvarumų! Aš taip mylėjau ją todėl, kad ji, man rodės, atvėrė man gyvenimo prasmę. Ir kaip gėrėdavausi žydinčiais krantais, varlėmis, svajojančiomis ant lapų ąsotėlių, kurie vėsino jų pilvus, vandens lelijomis, švelniomis ir koketiškomis, besipuikuojančiomis tarp laibų aukštų žolių. O, kaip mylėjau visa tai, mylėjau ta nesąmoninga meile, kuri buvo pripildžiusi visą mano esybę gilaus, natūralaus džiaugsmo!

Kaip atsimenama meilės naktys, taip aš atsimenu saulėtekius ryto miglose viršum beskraidančių po visą horizontą numirėliškai išblyškusių garų, kurie įgaudavo gražiausių rožinių atspalvių vos suspindus pirmajam saulės spinduliui. Aš prisimenu taipogi mėnesienas, sidabrinę šviesą, atsimušančią sraunioj virpančioj upėj, kuri gramzdino sielą į žavinčių svajų pasaulį. Ir visa tai — o, amžinosios iliuzijos simboli! — žadino manyje dvokiantis vanduo, nešąs jūron visus Paryžiaus nešvarumus.

Ir koks smagus buvo tasai gyvenimas! Mūsų buvo penketas bičiulių; visi dabar rimti žmonės. Stokodami lėšų mes įkūrėm Aržanteily, bjauriausioje smuklėje, lyg kokią koloniją, užimančią vos vieną kambarį — bendrą miegamąjį, kur aš esu praleidęs linksmiausius vakarus savo gyvenime. Mums rūpėjo vien tik linksmintis bei irstytis, nes mes visi, išskyrus vieną, garbinome irklą. Prisimenu ištisą virtinę nuotykių, tokių keistų, kad dabar niekas nepatikėtų jų realumu. Net ant Senos nebegyvenama jau tokio gyvenimo; nenumaldoma dvasia, žadindavusi mus, yra apmirusi dabartinėse sielose.

Per didelį vargą susidėję mes įsigijome jachtą, kurioje skambėjo tiek juokų, kiek mums jau nebeteks išgirsti per visą gyvenimą. Jachta buvo didelė, sunki, erdvi ir jauki. Neaprašinėsiu smulkiau savo draugų; jų buvo ketvertas. „PetitBleu“ — mažutis, nepaprastai gudrus; „Tamahaukas“ — didelis, laukiniu veidu, pilkom akim ir juodais plaukais; „La Toque“ — išminčius, bet tinginys, vienintelis tarp mūsų niekad neėmęs į rankas irklų, „Vienaakis“ — taip pramintas todėl, kad nešiojo monoklį; aš — Žozefas Prunier, kaip pakrikštijo mane, — buvau penktasis. Mes gyvenome visiškoj santarvėj, gailėdamies tik vieno dalyko — kad nebuvo mūsų jachtoj moters. Jachtoje moteriškė būtinai reikalinga, reikalinga todėl, kad jos buvimas pagyvina protą bei širdį, gaivina bei džiugina, ir raudonas skėtis, čiuožiąs žalia pakrante, taip pat labai papuošia jachtą! Bet mums reikėjo nepaprastos moters, mums, visai nepanašiems į kitus žmones. Mums reikėjo kažin kokios pramuštgalvės, juokingos, pasirengusios viskam, žodžiu — beveik nerealios. Mes daug perleidom per savo rankas tų kvailų mergaičių, labiau mėgusių svaigų vyną negu sraunią upę, kurioje švaistėsi valtys. Jos prabūdavo pas mus vieną sekmadienį, ir mes visada su pasibjaurėjimu jas paleisdavome.