Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Sykį vakare, šeštadienį, Vienaakis parsivedė mažutį sutvėrimėlį: grakštų, linksnių, plepų, juokingą, kupiną to gyvumo, kuris atstojo protą tiems vyriškos bei moteriškos lyties vyturiams, išaugusiems Paryžiaus gatvėje. Jos negalėjai pavadint gražia, bet ji buvo labai meilutė.

Pirmą vakarą ji mus nustebino ir prajuokino, neduodama mums galimybės ją pažinti; viskas joje buvo nenuspėjama. Netikėtai atsidūrusi šiame vyrų lizde, pasirengusių visokioms paikystėms, ji greitai apsiprato ir mus pavergė.

Ji buvo visiškai apdujusi, kai pirmą kartą išvydo saulės šviesą, kaip tikino, — su stikline degtinės viduriuose, kurią jos motina išgėrė begimdydama. Nuo to laiko ji taip ir neišsiblaivydavo, nes ir jos žindyvė stiprinosi gurkšniais degtinės; ir ji visada savo „šventąja šeimyna“ vadino eiles butelių, kurie puikavosi už baro vyno krautuvėj.

Nežinau, kuris iš mūsų ir dėl ko praminė ją „Musele“. Šis vardas jai labai tiko, todėl ir pasiliko. Mūsų jachta, praminta „Atvirkščių lapu“, švytrinėjo upe plukdydama su savimi penkis sveikus, linksmus jaunikaičius ir gyvą patrakusią mergaitę su nudažyto popieriaus skėčiu, kuri elgėsi su mumis kaip su vergais, privalančiais ją irstyti, ir kurią mes labai mylėjome!

Mes visi labai ją mylėjome: tupėdama gale laivo, ji be paliovos tarškėjo it patarška; jos nesibaigiantis plepėjimas buvo panašus į pastovų malūno tratėjimą. Ji lengvabūdiškai kalbėjo netikėčiausius, juokingiausius, nuostabiausius dalykus. Visa šios mergelės esybė, tarp kurios atskirų dalelių nebuvo nė menkiausio sąryšio, lyg tarp įvairios rūšies ir įvairių spalvų skutelių medžiagos, ne susiūtų, o šiaip taip sukabintų, stebino nepaprastu fantazijos turtingumu, atvirumu, įžūlumu, begėdiškumu, originalumu, komizmu ir tuo neribotu minties lakumu, kuris nukelia jus į neišmatuojamas aukštybes tartum oro balionas.

Jai užduodavo klausimus, tikėdamiesi gauti atsakymų, visada pasižyminčių originalumu.

Dažniausiai ją persekiodavo klausimas:

— Kodėl tave praminė Musele?

Atsakymams ji sugalvodavo tokių juokingų paaiškinimų, kad iškrisdavo iš rankų irklai ir mes raitydavomės iš juoko.

Ir kaip moteris ji labai mums patiko, ir kartą La Toque, kuris niekada neimdavo į rankas irklų ir sėdėdavo ištisas dienas greta jos, į įprastąjį mūsų klausimą: „Kodėl tave praminė Musele?“ — atsakė:

— Todėl, kad ji ispaniška muselė.

Taip, ji buvo panaši į ispanišką musę, zirziančią ir jaudinančią, ne į klasikinę ispanišką musę — blizgančią ir nuodingą, o į mažutę muselę su rudais sparniukais, kuri labai keistai veikdavo „Atvirkščiojo lapo“ keleivius.

Ir kiek prikrėtėme nesąmonių ant šito „Lapo“, ant kurio buvo nutūpusi Muselė.

Muselei apsigyvenus jachtoje, Vienaakis išsikovojo ypatingą privilegijuotą padėtį, aiškiai rodydamas savo pranašumą — kaip žmogus vedęs tarp keturių nevedusių draugų. Jis netgi piktnaudžiavo šia savo padėtimi ir dažnai išvesdavo mus iš kantrybės apkabindamas mums matant Muselę, pasisodindamas ją popiet sau ant kelių ir daugeliu kitų veiksmų, žeminančių ir erzinančių mus.

Bendrame miegamajame jiedu būdavo atsiskyrę nuo mūsų užuolaida.

Bet aš greitai pastebėjau, kad mano draugai yra priėję tokios pat išvados kaip ir aš: „Kodėl, kokiu ypatingu įstatymu remiantis, Muselė, kurios nevaržė jokie prietarai, turi būti ištikima savo meilužiui, o tuo tarpu net garbingos moterys apgaudinėja savo vyrus?“

Mūsų išvada buvo visiškai pagrista, tuo mes greitai įsitikinome. Mums vertėjo tik anksčiau tai išbandyti, kad nereikėtų paskui gailėtis veltui praleisto laiko. Muselė pradėjo apgaudinėti Vienaakį atsiduodama iš eilės visiems „Atvirkščio lapo“ jūreiviams.

Ji apgaudinėdavo lengvai, be pasipriešinimo, vos paprašius kiekvienam iš mūsų.

O, kaip pasipiktins tuo padorūs žmonės! Bet kodėl? Rask tokią iškilnią koketę, kuri neturėtų tuzino meilužių, ir kad nors vienas iš tų meilužių būtų tiek kvailas, kad to nežinotų? Praleisti vakarą pas garsią parsiduodančią moterį juk taip pat yra sunku, kaip gauti ložę Operoj ar Odeone? Dešimt žmonių išlaiko koketę, kuri dalija jiems savo laiką lygiai taip, kaip dešimt sporto mėgėjų susidėję įsigyja vieną arklį, kurį jodo tik žokėjas — tikrasis širdies išrinktojo atvaizdas.

Iš mandagumo mes palikdavome Muselę Vienaakiui nuo šeštadienio iki pirmadienio. Šiomis plaukiojimo dienomis jinai tik jam tepriklausydavo. Mes apgaudinėdavome jį likusiomis savaitės dienomis Paryžiuje, toli nuo Senos, ko beveik ir nelaikydavome apgavyste.

Reikia pastebėti, kad visi keturi Muselės adoratoriai žinojo apie šias dalybas ir kalbėdavos apie jas tarp savęs ir net su ja — labai ją juokinančiomis aliuzijomis. Tik Vienaakis, atrodė, viso to nepastebėjo, ir tai lyg varžė mus, lyg tolino jį nuo mūsų, ardė mūsų seną draugystę, vertė jį vaidint prieš mus gan sunkų ir juokingą apgauto meilužio, beveik vyro vaidmenį.

Kadangi jis buvo labai išmintingas ir nepaprastai santūrus, mes dažnai klausdavom savęs nerimaudami: ar numano jis ką nors?

Bet jis pats davė mums atsakymą į šį klausimą atsakymą, kuris labai mus įžeidė. Mes buvome išalkę, be pusryčių, ir išsijuosę yrėmės į krantą; staiga La Toque, kurio triumfuojantis veidas šį rytą rodė jo kaip vyriškio pasitenkinimą, sėdėjęs jachtos priešaky greta Muselės ir su ypatingu palaidumu glaudęsis prie merginos, paklausė ją:

— Kodėl tave praminė Musele?

Ir greičiau, negu jinai suspėjo atsakyti, Vienaakis, tūnojęs priekyje, sausai atrėžė:

— Todėl, kad ji tupiasi ant visokios dvėselienos.

Incidentas pagaliau įvyko, ir tiesa paaiškėjo. Šis mažas nuotykis nepakeitė nusistovėjusių įpročių; jis tik grąžino senus nuoširdžius santykius tarp Vienaakio ir mūsų. Jis pasiliko garbingu Muselės valdytoju nuo šeštadienio iki pirmadienio, ir jo viršenybę ant mūsų visam laikui užtvirtino šis posakis, kartu užbaigęs klausinėjimų dėl žodžio „muselė“ erą. Mes turėjome pasitenkint šalutinių Muselės draugų vaidmeniu, būti dėkingi ir atidūs, kukliai besinaudojantys tam tikromis savaitės dienomis, be jokių prieštaravimų ir ginčų.

Tris mėnesius viskas klojosi kuo puikiausiai. Bet staiga Muselė ėmė kažkaip keistai su mumis elgtis. Ji prarado pirmykštį linksmumą, pasidarė nervinga, pikta, susirūpinusi. Ją tolydžio klausinėjo:

— Kas tau?

Bet ji atsakydavo:

— Nieko. Palikite mane ramybėje.

Kartą, šeštadienio vakarą, Vienaakis paaiškino mums viską. Mes tik ką buvome susėdę už stalo smuklėje, kur nuolat valgydavome; pabaigę sriubą laukėme keptos žuvies; staiga mūsų draugas, atrodęs tą dieną labai susirūpinęs, paėmęs Muselę už rankos prakalbėjo:

— Mieli draugai, aš turiu jums pranešti kai ką labai svarbaus, kas galbūt sukels tarp mūsų ilgus ginčus. Mes galime pasitarti dėl to per pertraukas tarp valgių. Vargšė Muselė man pranešė labai liūdną naujieną, kurią ji pavedė man perduoti jums. Ji nėščia. Nuo savęs pridėsiu tik keletą žodžių: mes negalim dabar jos apleisti; tėvo ieškoti draudžiama.

Staiga mus apėmė kažkoks stingulys, nujautimas nelaimės, ir mes žiūrėjome vienas į kitą su neslepiamu noru ką nors apkaltinti. Bet ką? Ką gi? Dar niekada aš nejutau taip realiai žiaurumo gamtos, nesuteikiančios vyriškiui galimybės sužinoti, ar jis tikrai yra vaiko tėvas.

Bet pamažu mes nurimome, rasdami net tam tikrą paguodą neaiškiame solidarumo jausme. Tomahaukas, visą laiką tylėjęs, sušuko: