Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Jo žmona atsistojo tarp mudviejų. Guolio intymumas nustato tarp dviejų būtybių, net kada jos nustoja mylėti viena kitą, kažkokią sėbrystę, slaptą sąjungą. Jiedu tampa vyras ir žmona, dviem atsargiais sąjungininkais, kurie visus įtarinėja. Bet šie tvirti ryšiai išsyk nutrūksta nuo tos dienos, kada pas žmoną atsiranda meilužis.

Kaip vakar atsimenu visas Blerot jungtuvių ceremonijas. Aš nenorėjau dalyvauti kontrakto sudaryme, nes apskritai nemėgstu šios rūšies apeigų; buvau nuvykęs tik į meriją ir bažnyčią.

Jo žmona, kurios visai nepažinojau, buvo aukšta jauna mergelė, blondinė, liesa, gražutė, didelėm šviesiom akim, nublukusiais plaukais, nublankusiu veidu ir išbalusiom rankom. Jos eisena buvo banguojanti, tarytum ji plauktų luotu; atrodė, kad ji eidama daro visą eilę gracingų reveransų.

Blerot, matyt, buvo ją labai įsimylėjęs. Jis nenuleisdavo nuo jos akių, ir aš jutau, kaip jis visas degte degė nesuvaldomu geismu turėti šitą moterį savo glėbyje.

Po kelių dienų užėjau pas jį. Jis tarė man:

— Tu nepatikėsi, koks aš laimingas! Aš myliu ją beprotiškai... Be to, ji... ji...

Jis nepabaigė frazės, bet pridėjęs du pirštus prie lūpų padarė gestą, kuris reiškė: dieviška, stulbinanti, žavinti ir dar daug kokia.

Aš paklausiau juokdamasis:

— Nejaugi jau tokia?

Jis atsakė:

— Visa, ką tik galima sau išsvajoti!

Jis supažindino mane su ja. Ji buvo gražutė, meilutė, draugiškai mane priėmė, pasakė, kad jų namai — mano namai. Bet aš jaučiau, kad jis, Blerot, jau nebe mano. Mudviejų artimumas buvo išsyk nutrauktas. Mudu neturėjom apie ką kalbėti.

Išėjau. Po to keliavau po Rytus. Grįžau per Rusiją, Vokietiją, Švediją ir Olandiją. Paryžių pasiekiau po 18 mėnesių.

Rytojaus dieną, beklydinėdamas po bulvarus, kad priprasčiau prie Paryžiaus oro, išvydau einantį prieš mane žmogų, išblyškusį, įdubusiais skruostais, tiek pat panašų į Blerot, kiek sunykęs džiovininkas gali panašėti į riebų raudoną dručkį. Aš žiūrėjau į jį nustebęs, susijaudinęs ir klausiau pats savęs: „Nejaugi tai jis?“

Jis pastebėjo mane, džiaugsmingai suriko ir ištiesė į mane rankas. Mudu apsikabinome vidury bulvaro ir pasibučiavome.

Kai mudu kelis sykius perėjom Druo gatve ligi teatro ir jau rengėmės skirtis, — nes jis atrodė baisiai išvargęs, — aš jam tariau:

— Žinai ką, tu atrodai ne visai sveikas.

Jis atsakė:

— Taip, trupučiuką sergu.

Jis atrodė lyg mirtininkas. Ir mano širdį užplūdo didžiulė gailesčio banga šiam senam ir tokiam brangiam draugui, vieninteliam, kokį esu kada turėjęs. Aš paspaudžiau jam rankas.

— Kas gi tau? Tu sergi?

— Ne, truputį išvargęs. Niekis.

— Ką sako daktaras?

— Daktaras sako — anemija; prirašė man geležį ir žalią mėsą.

Man dingtelėjo vienas įtarimas. Aš jį paklausiau:

— Ar tu laimingas?

— O, net labai laimingas.

— Tavo žmona?

— Žavėtina. Aš ją myliu labiau negu kada nors.

Bet aš pastebėjau, kad jis paraudo. Jis, rodės, lyg nerimavo, bijojo naujų klausimų. Aš paėmiau jį už rankos ir nusitempiau į kavinę, kuri tuo metu buvo visai tuščia, per prievartą pasodinau jį ir, žiūrėdamas tiesiai į akis, tariau:

— Klausyk, brangus drauguži Rene, pasakyk man visą tiesą.

Jis vapaliojo:

— Betgi aš neturiu ko tau pasakyti.

Aš neatlyžau:

— Tai netiesa. Tu sergi širdies liga, be abejo, ir tu niekam nedrįsti atverti savo paslapties. Matyt, koks nors sielvartas tave graužia. Bet tu man pasakysi jį. Na, aš laukiu.

Jis vėl paraudo, paskui sumurkė pasukęs galvą:

— Juk tai žiopla. Negi aš kvailys koks!

Jam nutilus, aš vėl pradėjau prie jo kibti:

— Na, pasakok! Greičiau!

Tada jis staigiai išpoškino, tartum šaute iššovė jį kankinančią slepiamą mintį:

— Mano žmona mane žudo... štai kas.

Aš nesupratau:

— Tu su ja nelaimingas? Ji kankina tave dieną naktį? Bet kaip? Kuo?

Jis sumurmėjo, tartum nuodėmę išpažindamas:

— Ne, aš ją per daug myliu.

Aš netekau žado išgirdęs šitokį storžievišką prisipažinimą. Paskui mane pagavo juokas, galop aš atsigavau ir atsakiau jam:

— Bet, man rodos, tu... galėtum mylėt ją mažiau...

Jis baisiai pabalo. Ir pagaliau jis ryžosi atverti visą savo sielą, kaip kadaise.

— Ne, negaliu. O tuo tarpu aš mirštu. Jaučiu, kad mirštu. Aš žudau pats save. Ir aš bijausi to. Esti dienų, kaip šiandien, kad aš su mielu noru pabėgčiau nuo jos į pasaulio kraštą gyventi, ilgai gyventi. Bet ateina vakaras, ir aš prieš savo valią grįžtu namo, lėtais žingsniais, kankinamai nusiteikęs. Iš lėto lipu laiptais. Skambinu. Ji sėdi fotely ir sako man:

— Kodėl taip vėlai?

Aš bučiuoju ją. Mudu sėdamės pietų. Užstalėj visą laiką mąstau: „Popiet išeisiu, būtinai išeisiu, išvažiuosiu kur nors geležinkeliu“. Bet sugrįžęs į saloną jaučiuosi taip išvargęs, kad nebepajėgiu net atsikelti. Pasilieku. Ir taip... taip... aš vis žudausi.

Aš negalėjau susilaikyti nenusišypsojęs. Jis pastebėjo tai ir tęsė toliau:

— Tu juokiesi, bet tikėk manim, tai yra baisu.

— Kodėl tu, — paklausiau, — neperspėji savo žmonos? Jeigu ji ne išsigimėlė kokia, turėtų tai suprasti...

Jis truktelėjo pečiais:

— Bepigu tau sakyti... kodėl neperspėji... Kad aš nepažinčiau jos natūros. Ar teko tau girdėti apie kai kurias moteris: „Ji turi trečią vyrą“. Nenorom šypsaisi tai girdėdamas, kaip tu dabar, tačiau tai yra tikra tiesa. Ką daryt. Čia nei jos, nei mano kaltė. Ji tokia todėl, kad gamta ją tokią sutvėrė. Ji turi, mano brangusis, Mesalinos temperamentą. Ji apie tai nenumano, bet aš nusimanau, ir vargas man!.. Ji yra žavinga, romi, švelni, laiko visai natūraliom ir saikingom mūsų beprotiškas glamones, kurios mane išsekina, kurios mane žudo. Ji atrodo lyg nekalta pensiono auklėtinė. Ji iš tikrųjų nieko nenusimano, vargšelė. Kasdien aš priimu energingus sprendimus. Bet man pakanka jos žvilgsnio, vieno tokio žvilgsnio, kuriame įžvelgiu aistringą jos lūpų geismą, ir aš tuojau pasiduodu sakydamas sau: „Tai paskutinis sykis. Nebenoriu daugiau tų mirtinųjų bučinių“. Aš einu, kur mane akys veda, mąstydamas apie mirtį, sakydamas sau, kad viskas prarasta, viskas baigta. Mane tiek slegia juodos mintys, aš tiek sergu, kad vakar buvau nuvykęs į kapines. Žiūrėjau į kapus, išsirikiavusius eilėmis kaip domino, ir mąsčiau: „Aš greitai būsiu čia...“ Sugrįžau namo, ketindamas pasisakyti sergąs, ketindamas pabėgt nuo jos. Ir... neištesėjau.

— O! Tu to nežinai! Paklausk rūkoriaus, kuris nuodija save nikotinu, ar gali jis mesti savo malonų ir kenksmingą įprotį. Jis pasakys tau, kad yra bandęs šimtą sykių, ir vis veltui. Ir dar jis pridurs: „Vis tiek. Verčiau jau mirti“. Ir man tas pat. Sykį jau tave apėmė koks geidulys ar yda, nebėra tau išsigelbėjimo, esi žuvęs žmogus!

Jis atsistojo ir ištiesė man ranką. Mane pagavo pasiutiškas pyktis, neapykanta šiai moteriškei, šiai nesąmoningai, žavingai ir sykiu baisiai būtybei. Jis sagstėsi paltą, rengdamasis išeiti. Aš šiurkščiai drėbiau jam į veidą:

— Bet, po velnių, verčiau surask jai meilužį, negu pats šitaip žudykis.

Jis dar sykį truktelėjo pečiais, nieko neatsakė ir išėjo.

Šešis mėnesius nesimačiau su juo. Kiekvieną rytą laukiau laiško, pranešančio apie jo laidotuves. Bet nė už ką nenorėjau pas jį eiti valdomas labai sudėtingo jausmo, susidedančio iš paniekos jam ir tai moteriškei, pykčio, apmaudo, pasipiktinimo ir tūkstančio kitų įvairiausių pojūčių.