Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

— A girdi, karve! Tu eisi už tarnaitę pas dėdę Omoną ir darysi viską, ką jis lieps!

Mergiotė, nieko neatsakydama, ėmė kvailai juoktis. Po to visi trys susėdo valgyti.

Praslinkus dešimčiai minučių, tėvas atnaujino pašnekesį:

— Klausyk, ką aš tau pasakysiu, dukrel, ir pasistenk gerai mane suprasti...

Ir jis iš lėto ir smulkiai dėstė jai visą jos elgesio planą, numatydamas mažiausias smulkmenas ir pamokydamas, kaip nugalėti tą seną našlį, nesutariantį su šeimyna.

Motina liovėsi valgiusi norėdama geriau girdėti ir, laikydama rankoj šakutę, vedžiojo akis nuo vyro prie dukters, tylėdama ir susikaupusi sekdama jo nurodymus.

Adelaida sėdėjo nejudėdama, žioplai ir vergiškai žiūrėdama savo klajojančiom, nieko nereiškiančiom akim.

Tuojau po pietų motina liepė jai užsidėti kyką, ir abidvi nuvyko pas dėdę Sezarą Omoną.

Tai buvo penkių dešimčių metų žmogus, storas, tiesus ir linksmas. Jis kalbėdavo ir juokdavosi taip garsiai, kad net sienos drebėdavo, gėrė degtinę ir sidrą didžiausiais stiklais ir, nepaisant savo metų, buvo gan karšto temperamento.

Jis mėgo pasivaikštinėti po laukus sudėjęs užpakaly rankas, gramždydamas savo kurpes į riebią žemę ir stebėti, kaip plaukia rugiai arba žydi ropės, stebėti neįgudusiom mėgėjo akim, kuriam visa tai yra miela, bet kuris tuo daugiau nebeužsiima. Apie jį sakydavo: „Tai žmogus, kuris keičiasi kaip vėjas“.

Jis priėmė abi moteris, priglaudęs pilvą prie stalo ir gerdamas kavą, ir paklausė atsilošdamas kėdėje:

— Ko jums reikia?

Motina atsakė:

— Išgirdusi šį rytą klebono žodžius, atėjau pasiūlyti jums mūsų Adelaidą už tarnaitę.

Dėdė Omonas, apžiūrėjęs merginą, staiga paklausė:

— O kiek jai metų?

— Dvidešimt vieneri metai sueis per Šv. Mykolą, ponas Omone.

— Gerai; ji gaus penkiolika frankų per mėnesį ir valgyti. Rytoj aš lauksiu jos, kad pagamintų man pusryčius.

Ir jis atsisveikino su abiem moterimis.

Rytojaus dieną Adelaida pradėjo eiti savo pareigas ir dirbo nepratardama nė žodžio, kaip tai darė namie, pas tėvus.

Apie devintą valandą, jai beplaunant virtuvę, dėdė Omonas ją šūktelėjo:

— Adelaida!

Ji atbėgo pratarusi:

— Aš čia, pone!

Paskui atsistojo priešais jį panarinusi akis ir nuleidusi savo raudonas rankas. Jis pradėjo:

— Išklausyk mane, kad paskui nebūtų tarp mudviejų nesusipratimų. Tu — mano tarnaitė, ir nieko daugiau. Supranti. Mudviejų kurpės neturi maišytis.

— Klausau, pone.

— Kiekvienas turi savo vietą, mano mieloji, tu — virtuvę, aš — kambarius. Išskyrus tai, visa kita tu gausi tą patį ką ir aš. Sutinki?

— Taip, pone.

— Na, tai gerai; eik ir dirbk savo darbą.

Ir ji nuėjo.

Apie dvyliktą ji paruošė valgomajame pietus savo šeimininkui ir, pastačiusi sriubą ant stalo, nuėjo jo pašaukti:

— Valgis paruoštas, pone!

Jis įėjo, atsisėdo, apsidairė aplinkui, ištiesė servetėlę, valandžiukę pagalvojo, paskui šūktelėjo griausmingu balsu:

— Adelaida!

Ji atbėgo išsigandusi. Jis taip suriko, tartum rengtųsi ją sukapoti:

— Na, o tu, po šimts velnių? Kur tavo vieta?

— Bet... pone!

Jis pratrūko su griausmu:

— Po šimts velnių! Aš nemėgstu valgyti vienas. Tu sėsi arba eisi velniop, jei nenori! Eik, atsinešk sau lėkštę ir stiklinę!

Baimės apimta ji atsinešė sau visus įrankius murmėdama:

— Štai ir aš, pone!

Ir atsisėdo priešais jį.

Tada jis pralinksmėjo; susidaužė su ja stiklais (gerdamas vyną), stuksėjo į stalą, pasakojo visokias istorijas, kurių ji klausė nuleidusi akis, nedrįsdama nė žodžio pratarti.

Protarpiais ji atsistodavo atnešti duonos, sidro, pakeisti lėkščių.

Atnešusi kavą ji pastatė ties juo tik vieną puodelį; tada jis vėl supyko ir suniurnėjo:

— O sau?

— Aš negeriu kavos.

— Kodėl negeri?

— Nemėgstu.

Jis vėl praplyšo rėkti:

— Aš nemėgstu gerti kavos vienas, po šimts velnių! Jei tu nenori išgerti su manim drauge, tai gali kraustytis sau po velnių! Eik, atsinešk puoduką, greičiau!

Ji atsinešė puoduką, atsisėdo, paragavo juodo skystimo, susiraukė, bet žiauraus šeimininko žvilgsnio veriama išgėrė jį iki dugno. Paskui jai teko išgerti vieną po kitos tris taureles degtinės.

Pagaliau dėdė Omonas ją atleido pasakęs:

— Dabar eik indų plauti, tu šauni mergiotė!

Bevakarieniaujant pasikartojo tas pats. Po vakarienės ji turėjo lošti su juo domino; paskui jis pasiuntė ją gulti.

— Eik gult, aš irgi einu.

Ji užlipo į savo kambarį-palėpę, esančią po pačiu stogu, pasimeldė, nusirengė ir šmurkštelėjo po antklode.

Bet staiga pašoko persigandusi. Baisus šauksmas sudrebino namą:

— Adelaida!

Ji atidarė duris ir nuo savo durų suriko:

— Aš čia, pone!

— Kur čia?

— Čia, savo lovoj, pone!

Tada jis paleido gerklę:

— Ar tu nulipsi ar ne, po šimts velnių!.. Aš nemėgstu miegoti vienas, po velnių, jeigu tu nenori ateiti pas mane, tai nešdinkis po velnių iš mano namų...

Tada ji atsakė nuo aukšto, pasimetusi ir ieškodama žvakės:

— Ateinu, pone!

Ir jis išgirdo taukšint ant laiptų jos kurpaites. Kai tik ji pasiekė paskutinę pakopą, jis paėmė ją už rankos, ir vos tik ji pastatė savo kurpaites ties durimis, greta didžiulių šeimininko kaliošų, jis įstūmė ją į kambarį niurnėdamas:

— Na greičiau, po šimts velnių!

O ji be paliovos kartojo, nesuvokdama, net ką sakanti:

— Aš čia, pone, aš čia!

Praslinkus šešiems mėnesiams, kai ji vieną sekmadienį atėjo aplankyti savo namiškių, tėvas atidžiai pažvelgė į ją ir paklausė:

— Ar dar tu ne nėščia?

Ji nieko nesuprasdama apžiūrinėjo savo pilvą kartodama:

— Ne, nemanau.

Tada jis ėmė ją klausinėti, norėdamas sužinoti teisybę:

— Sakyk, ar jūs nepaliekat vakarais savo kurpių greta?

— Taip, pirmą vakarą aš palikau jas greta, paskui ir kitus vakarus taip pat.

— Na tai tu nėščia, karve tu.

Ji ėmė sriubčioti niurnėdama:

— Argi aš žinojau? Argi aš žinojau?

Tėvas Malandenas patenkintas akylai žiūrėjo į ją. Paskui paklausė:

— Ko tu nežinojai?

Ji ištarė pro ašaras:

— Aš nežinojau, kad taip daro vaikus.

Sugrįžo motina.

Vyras be apmaudo pareiškė jai:

— Ji nėščia.

Bet žmona įširdo, instinktyviai pasipiktinusi ėmė keikti visa gerkle savo verkiančią dukterį, vadindama ją „paleistuve“, „maita“.

Bet senis privertė ją nutilti, pasiėmė kepurę ir nuėjo pasikalbėti tuo reikalu su dėde Sezaru Omonu. Išeidamas jis pareiškė:

— Ji dar kvailesnė, negu aš maniau. Ji netgi nežinojo, ką daranti, šita žioplė!

Kitą sekmadienį, po pamokslo, senasis klebonas paskelbė pono Oniufrio Sezaro Omono ir Selestinos Adelaidos Malanden užsakus.

Išminčius

Blerot buvo mano jaunystės draugas, mano brangiausias bičiulis, mudu neturėjome jokių paslapčių. Mus siejo tvirta proto bei širdies draugystė, broliškas artimumas, visiškas pasitikėjimas vienas kitu. Jis atverdavo man slapčiausias savo mintis, visas tas mažytes sąžinės nuodėmes, kurių kartais nenori net pats sau prisipažinti. Aš jam atskleisdavau savo paslaptis.

Man buvo patikėtos visos jo meilės, jam — manosios.

Kai jis man kartą pasisakė vedąs, aš įsižeidžiau ir priėmiau tai kaip išdavystę. Pajutau, kad atėjo galas mudu jungiančiam nuoširdžiam ir begaliniam prisirišimui.