Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Iš prancūzų kalbos vertė

Eduardas Viskanta ir Lina Čekauskaitė

Turinys

Mažoji Rokė

Kiaulė tas Morenas

Kapininės

Šeimininkė

Vaikščiojantis prekijas

Andriuko liga

Muselė

Kurpės

Išminčius

Teljė namai

Nenaudingas grožis

Tėvas ir sūnus Oto

Sudužusiame laive

Atsiskyrėlis

Tikras atsitikimas

Meilė

Mažoji Rokė1 I

Laiškanešys Mederikas Rompelis, kurį vietos žmonės vadino tiesiog Mederi, įprastą valandą išėjo iš Rui le Toro pašto įstaigos. Seno kareivio plačia žingine perėjęs miestelį, jis per Viljomų lankas pasiekė Brindilio krantą ir nudrožė sau į Karvelino kaimą, kur turėjo išdalyti laiškus.

Mederikas ėjo sparčiai, palei siaurą upeliuką, kuris putojo, gurgėjo, kunkuliavo tekėdamas žolėm apaugusia vaga po gluosnių skliautais. Aplink didelius akmenis, sulaikančius tėkmę, sukosi putoti verpetukai, šniokštė kaskados, kokios pėdos aukščio, dažnai nematomos, pasislėpę po lapais, po lianomis, po žalumynų stogu, šniokštė piktai ir maloniai; kiek toliau, platėjant krantams, atsivėrė rami sietuva, kurioje tarp ilgų žalių žolių, siūbuojančių ramaus upelio dugne, nardė upėtakiai.

Mederikas ėjo į nieką nekreipdamas dėmesio ir temąstydamas tik viena: „Pirmasis laiškas Puavronams, paskui — ponui Renardė; taigi teks eit per giraitę“.

Jo mėlyna palaidinė, sujuosta per liemenį juodu odiniu diržu, ryškiai išsiskyrė žalių gluosnių fone, o jo kuoka, drūta klevinė lazda, žingsniavo greta jo.

Jis perėjo upelį patiestu rąstu, laikydamasis už virvės, ištiestos tarp dviejų baslių, įsmeigtų į krantus, kuri atstojo šiam lieptui turėklus.

Giraitėj, priklausančioj ponui Renardė, Karvelino merui ir stambiausiam vietos žemvaldžiui, niūksojo milžiniški medžiai, tiesūs it kolonos; jie driekėsi apie pusę mylios kairiuoju upelio krantu, kuris ribojo šią didingą medžių karaliją. Saulės šildomam paupy kerojo dideli krūmai; bet pačioj giraitėj pūpsojo tik samanos — tankios, minkštos, stamantrios samanos, kurios skleidė ramiame ore lengvą pelėsių bei žalesų kvapą.

Mederikas sulėtino žingsnius, nusivožė savo juodą kepurę, papuoštą raudonu galionu, ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą, nes lankose jau darėsi karšta, nors dar nebuvo aštuonių valandų ryto.

Jis vėl nusivožė kepurę ir pagreitino žingsnius, kai staiga pamatė po medžiu gulintį peiliuką, — mažutį vaikišką peiliuką. Pasilenkęs jo paimti, dar pamatė antpirštį, o kiek toliau, už dviejų žingsnių — adatinę.

Paėmęs šiuos daiktus pamanė: „Aš įteiksiu juos merui“, — ir patraukė toliau; bet dabar jis žingsniavo atidžiai dairydamasis, vis tikėdamasis dar ką nors rasti.

Staiga jis sustojo, tarytum išvydęs užtvarą: už dešimt žingsnių nuo jo ant samanų tysojo plikas vaiko kūnas. Tai buvo mergaičiukė, kokių dvylikos metų. Jos rankos buvo išskėstos, kojos išžergtos, o šlaunys šiek tiek kraujuotos.

Mederikas išplėtęs akis, ant galų pirštų ėmė artintis, tarytum bijodamas nematomo pavojaus.

Kas gi čia galėtų būti? Ji miega, be abejo? Paskui jam dingtelėjo, kad nemiegama taip visai nuogai pusę aštuntos ryto medžių pavėsy. Taigi ji turbūt negyva, ir jis esąs kriminalo liudininkas. Nuo šios minties jo nugara perbėgo šiurpuliai, nors Mederikas buvo senas kareivis. Šiame krašte žmogžudystė buvo retenybė, o ypač vaiko nužudymas, todėl jis negalėjo patikėti savo akimis. Jokios žaizdos nesimatė, tik ant šlaunų pridžiūvę šiek tiek kraujo. Kaip gi ją užmušė?

Jis sustojo visai prie pat mergaitės ir apžiūrinėjo pasirėmęs ant savo lazdos. Turbūt jis ją pažinojo, nes pažinojo visus krašto gyventojus; bet nematydamas jos veido, negalėjo įspėti vardo. Mederikas pasilenkė norėdamas nutraukti skarelę, kuri dengė veidą, paskui sustojo ištiesęs ranką, sulaikytas šitokio samprotavimo.

Argi turįs jis teisę judinti kokį nors daiktą ant lavono prieš teismo ekspertizę? Jis įsivaizdavo teismą lyg kokį generolą, iš kurio niekas neišsprūsta ir kurio akyse pamesta saga įgauna tokios pat reikšmės kaip peilio dūris į vidurius. Ką gali žinot, gal po šia skarele slypi koks svarbus įrodymas; šiaip ar taip, tai buvo lyg koks dokumentas, kuris galėjo nustoti savo vertės paliestas neatsargia ranka.

Atsistojęs jis norėjo bėgti pas merą, bet jį vėl sulaikė kita mintis. Jeigu kartais mergaičiukė būtų gyva, negi galima ją šitaip apleisti. Jis atsiklaupė gan atokiai nuo jos, iš atsargumo, ir švelniai ištiesė ranką prie jos kojos. Koja buvo šalta kaip ledas, šalta tuo baisiuoju numirėlių kūno šalčiu, kuris nebeleidžia daugiau abejoti. Laiškanešys sulig šiuo prisilietimu pajuto, kaip jo širdis apsivertė, kaip jis pasakojo vėliau, ir seilės išdžiūvo jo burnoj. Staigiai atsikėlęs pasileido bėgti per giraitę prie pono Renardė namų.

Jis ėjo sparčia žingine, su lazda po pažastimi, suspaustomis kumštimis, atkišta priekin galva; jo odinis krepšys, prigrūstas laiškų ir laikraščių, tabaluodamas plakėsi jam į šlaunį.

Mero būstas stovėjo gale giraitės, atstojančios jam parką; vienas mūro kampas mirko sietuvoj, kurią sudarė toje vietoje upelis.

Namas buvo didelis, keturkampis, pastatytas iš pilko akmens, labai senoviškas, išlaikęs kadaise ne vieną apsiaustį, ir užsibaigė milžinišku bokštu, dvidešimties metrų aukščio, stūksančiu vandenyje.

Iš šitos tvirtovės aukštybių kadaise prižiūrėtas visas kraštas. Bokštą vadino Renard2 bokštu, nežinia tikrai dėl ko; bet iš šito pavadinimo yra kilęs, be abejo, ir Renardė vardas, kurį nešiojo savininkai šio dvaro, išlikusio vienos šeimynos rankose daugiau kaip dveji šimtai metų. Nes Renardė priklausė toms bemaž bajoriškos buržuazijos šeimynoms, kurias dažnai galima buvo užtikti provincijoje prieš revoliuciją.

Laiškanešys skubiai įėjo į virtuvę, kur pusryčiavo tarnai, ir sušuko:

— Ar ponas meras atsikėlęs?

Mederikas buvo žinomas kaip rimtas ir autoritetingas žmogus, todėl tarnai tuoj suprato, kad atsitiko kažkoks svarbus dalykas.

Ponas Renardė perspėtas įsakė jį pakviesti. Laiškanešys, išblyškęs ir uždusęs, su kepure rankoj, užtiko merą besėdintį prie ilgo stalo, apkrauto įvairiais popieriais.

Tai buvo didelis ir tvirtas žmogus, sunkus, raudonas, stiprus kaip jautis ir labai mylimas krašte, nors ir ūmai užsidegąs. Turėjo apie keturiasdešimt metų ir našliavo jau šeši mėnesiai; jis gyveno savo žemėse kaip tikras dvarininkas. Dėl padūkusio temperamento dažnai prasimanydavo sau sunkių bylų, iš kurių jį ištraukdavo Rui le Toro teismo nariai — jo draugai, atlaidūs ir diskretiški. Kas kitas jei ne jis sulaužė šonkaulius miško sargui už tai, kad šis prikišo, kam jis vaikščiojo su šautuvu rankoj po kaimyno žemę? Ar ne jis vieną dieną nutrenkė nuo sėdynės diližano konduktorių už tai, kad šis vos nesutriuškino jo medžioklinio šunio Mikmako? Ar ne jis paėmė už apykaklės net patį paprefektį, kai sučiupo šį bevažinėjant po kaimą neva tarnybos reikalais, o pono Renardė nuomone — rinkimų reikalais. Sekdamas šeimynos tradicijomis, ponas Renardė palaikė opozicijos pusę.

Meras paklausė:

— Kas atsitiko, Mederik?

— Jūsų giraitėje užtikau negyvą mergaitę.

Renardė išsitiesė, jo veidas įgavo plytos atspalvį.

— Sakai... mergaitę?

— Taip, ponuli, mergaičiukę, visai nuogą. Guli aukštielninka, kruvina ir... negyva, tikrai negyva!

Meras sušuko:

— Dievaž, guldau galvą, kad tai Rokė. Man tik ką pranešta, kad ji vakar vakare nesugrįžo pas savo motiną. O kurioje vietoje ją užtikai?