Ги Мопассан: Nenaudingas grožis

Renardė vis dar iš lėto klajodavo tarp medžių kamienų; paskui, kada tiršta tamsa nebeleisdavo jam vaikščioti, jis sugrįždavo namo, krisdavo kaip maišas į savo fotelį, priešais liepsnojantį židinį, atkišęs prie ugnies peršlapusias kojas, kurios paskui dar ilgai džiūdavo.

Bet štai vieną rytą svarbi naujiena pasklido po apylinkę: meras sumanė iškirsdinti giraitę.

Dvidešimt kirtikų jau darbavos. Jie pradėjo nuo artimiausio namų kampo, ir pačiam šeimininkui prižiūrint darbas ėjo sparčiai.

Iš pradžių į medį įsirangydavo genėtojai. Virve prisirišę prie kamieno, jie pirmiausiai apkabindavo jį rankomis, paskui, pakėlę koją, smarkiai kirsdavo aštriu kabliu, prisegtu prie pado. Kablys įlįsdavo į medį, ir žmogus lipdamas aukštyn su kiekvienu palypėjimu vis aukščiau traukėsi su savim virvę. Pašonėje kabojo jam blizgantis plieno kirvukas. Lyg parazitinis gyvūnas, užpuolęs milžiną, šliaužė jis iš lėto didingu kamienu jį apkabindamas ir savo pentinais spardydamas, kol galų gale nukirsdavo jam galvą.

Pasiekęs pirmąsias šakas jis sustodavo, atsirišdavo nuo šono kirvį ir imdavo kirsti. Jis kirto palengva, metodiškai, palei pat kamieną; ir štai šaka traškėdama braškėdama atitrūkusi krisdavo žemyn, užkliudydama gretimus medžius. Paskui ji taip ūžtelėdavo žemėn, kad net smulkiausios jos šakutės ilgai drebėdavo.

Žemė buvo nuklota šakom, kurias kiti čia pat pjaustė, kirto, rišo į pundus ir krovė į rietuves, o medžiai dar stypsojo lyg gigantiški stiebai, aštriais kirviais nugenėti.

Nukapojęs medį ligi pat smaigalio, žmogus užnerdavo už tiesaus ir liekno kamieno viršūnės virvę ir palikdavo ją ten, o pats nulipdavo žemėn su pagalba tų pačių pentinų smūgių, kertamų į nuvainikuotą stuobrį, kurį kirtikai visoj giraitėj poškančiais kirvių smūgiais atakuodavo į patį kelmą.

Kada kelmas atrodydavo pakankamai pakirstas, keletas žmonių įsikibdavo į virvę, užnertą ant viršūnės, ir tolydžio sušukdami ją traukdavo. Milžiniškas stiebas trioškėdamas ūžtelėdavo staiga žemėn, nukrėsdamas orą lyg tolimos patrankos šūvis.

Ir giraitė kasdien mažėjo, netekdama vieno po kito savo medžių, tarytum armija savo kareivių.

Renardė iš ten nebesitraukė. Jis stovėdavo lyg stabas nuo ryto ligi vakaro, sudėjęs užpakaly rankas, ir žiūrėdavo, kaip miršta pamažu jo giraitė. Kai medis griūdavo, jis uždėdavo ant jo koją lyg ant lavono. Paskui pakeldavo akis į sekantį su tam tikru paslėptu ir ramiu nekantrumu, tarytum laukdamas ko nors netikėto, kai baigsis šis naikinimas.

Kirtimas tuo tarpu artinosi prie tos vietos, kur buvo rasta mažoji Rokė. Ją pagaliau pasiekė vieną vakarą, jau temstant.

Kadangi dangus buvo debesuotas ir darėsi visai tamsu, kirtikai norėjo mesti darbą ir atidėti rytojui didžiulio skroblo kirtimą, bet šeimininkas niekaip nesutiko ir pareikalavo, kad tučtuojau nugenėtų ir nukirstų šį milžiną, kurio pavėsy įvyko piktadarystė.

Kai genėtojas jį apnuogino, atlikęs pasmerktojo apeigas, kai kirtėjai jau buvo pakirtę jo kelmą, penki žmonės pradėjo jį traukti už virvės, pririštos prie viršūnės.

Medis laikėsi, jo galingas kamienas, nors ir pakirstas ligi pusės, stovėjo standus, lyg geležinis. Darbininkai visi drauge, kartu pasišokėdami, traukė virvę prisilenkdami ligi žemės ir šaukdami gerkliniu uždususiu balsu, kuris rodė bei reguliavo jų pastangas.

Du kirtėjai stovėjo ties milžinu su kirviais rankose lyg budeliai, pasirengę kirsti dar, ir Renardė kaip stabas rymojo prie medžio, neramiai ir nervingai laukdamas, kada šis grius.

Vienas iš kirtėjų jam tarė:

— Per arti stovit, ponas mere, griūdamas medis gali jus užgauti.

Jis nieko neatsakė ir nepasitraukė; atrodė, buvo pasirengęs griebti abiem rankom šitą skroblą ir jį pargriauti kaip galinčių.

Staiga šio giganto kamblys sutraškėjo, ir tas traškėjimas, rodėsi, bėgo iki pat viršūnės lyg raudulingas aimanavimas, jis šiek tiek palinko, bet vis dar laikėsi. Žmonės įsikarščiavę smagino rankas, dėjo dar didesnes pastangas. Ir kai medis pradėjo griūti, Renardė žengtelėjo žingsnį priekin ir staiga sustojo pakėlęs pečius, pasirengęs sutikti smūgį — neatlaikomą, mirtiną smūgį, kuris sutriuškintų jį kaip vabalą.

Bet skroblas, truputį krypęs į šalį, jam užgavo tik strėnas, nublokšdamas kniūbščią maždaug už kokių penkių metrų nuo ten.

Darbininkai šoko jo kelti, bet jis pats jau spėjo atsiklaupti ant kelių, apglušintas, klajojančiom akim jis braukė ranka per kaktą, tartum pabudęs iš pamišimo priepuolio.

Kai jis atsistojo, nustebę darbininkai ėmė klausinėti, nesuprasdami, ką jis norėjo padaryti. Jis mikčiodamas atsakinėjo, kad tuo metu buvęs išsiblaškęs arba kad jis užsisvajojęs apie kūdikystės metus, įsivaizdavęs, kad dar yra laiko prašokti pro griūvantį medį, kaip kad vaikai perbėga per gatvę prieš vežimą; kad jis degąs pavojaus troškimu; kad štai jau savaitė, kaip jį kankinanti įkyri mintis; kad kiekvieną kartą, kai medis imąs poškėti ir griūti, jis baisiai norįs prabėgti pro jį nepaliestas. Tai esanti kvailybė, jis tai pripažino; bet kiekvienam užeina tokios nesąmonės ir vaikiško žioplumo pagundos.

Visa tai jis aiškino iš lėto, dusliu balsu, painiodamasis ir nerasdamas žodžių; paskui tarė:

— Iki rytojaus, mano draugai, iki rytojaus.

Įžengęs į savo kambarį jis atsisėdo už stalo, kurį aiškiai apšvietė lempa, apkepurėta gaubtu, ir susiėmęs rankom kaktą pravirko.

Jis verkė ilgai, paskui nusišluostė akis, pakėlė galvą ir dirstelėjo į laikrodį. Dar nebuvo šešių. Jis mąstė: „Turiu laiko ligi pietų“, — ir nuėjo užsirakinti durų. Sugrįžęs vėl atsisėdo už stalo, ištraukė vidurinįjį stalčių, išėmė iš jo revolverį ir padėjo jį ant stalo, apkrauto popieriais. Ginklo vamzdis žybčiojo atmušdamas savy lempos šviesą, panašią į liepsnos liežuvius.

Renardė kurį laiką žiūrėjo apdumtom pasigėrusio akim; paskui pakilo ir ėmė vaikščioti.

Jis žingsniavo iš vieno kambario galo į kitą, laikas nuo laiko stabtelėdamas. Staiga jis pravėrė miegamojo duris, pamirkė ąsotyje su vandeniu rankšluostį ir suvilgė juo kaktą, kaip jis tai darė tardymo rytą. Paskui vėl ėmė žingsniuoti. Kiekvieną kartą, kai praeidavo pro stalą, blizgantis ginklas traukdavo jo akį, gundydavo jo ranką; bet jis žvilgčiojo į laikrodį ir mąstė: „Yra dar laiko“.

Išmušė pusę šešių. Tada jis paėmė revolverį, išsižiojo, baisiai išsišiepė, įsikišo vamzdį į burną, tarytum norėdamas jį praryti. Taip jis pasiliko bestovįs kelias sekundes, pridėjęs pirštą prie gaiduko, paskui, staiga krūptelėjęs, išspjovė pistoletą ant kilimo.

Vyriškis sudribo savo fotelyje raudodamas: „Negaliu. Nedrįstu! Dieve mano! Dieve! Kaip įgauti drąsos nusižudyti!“

Pasibeldė į duris; jis pašoko sumišęs. Tarnas tarė:

— Pono pietūs jau paruošti.

— Gerai, tuojau ateisiu, — atsakė jam Renardė.

Pakėlęs nuo grindų ginklą, paslėpė jį vėl stalčiuj, paskui pasižiūrėjo į veidrodį, ar ne per daug jis atrodo susijaudinęs. Jis buvo raudonas kaip ir visuomet, galbūt truputį raudonesnis. Štai ir viskas. Tada nusileido apačion ir atsisėdo už stalo.

Pietavo iš lėto, tyčia užtęsdamas valgymą, kad kiek galima ilgiau pasiliktų tarp žmonių. Pavalgęs jis išrūkė daug pypkių, kol nuėmė stalą. Po to vėl sugrįžo į savo kambarį.

Užsidaręs jame dirstelėjo po savo lova, atvėrė visas spintas, iškrėtė visus kampus, išgriozdė visus baldus. Paskui užsidegė žvakidę ir keletą kartų apsisukdamas aplink save išgąstingai apmetė akimis visą kambarį, baimė iškreipė jam veidą, nes jis puikiai žinojo, kad veikiai išvys ją, kaip ir kasnakt, Luizą Rokė, mergaičiukę, kurią jis išžagino, o paskui užsmaugė.