Ги Мопассан: Nenaudingas grožis

Laiškanešys smulkiai išdėstė ir pasisiūlė nuvesti ten merą.

Renardė tarė nekantraudamas:

— Ne... Man tavęs nereikės. Pašauk greičiau lauko sargą, merijos sekretorių ir gydytoją, o tu sveikas keliauk sau toliau. Na, vikriau, vikriau sukis ir pasakyk jiems, kad jie ras mane giraitėj.

Laiškanešys, būdamas drausmingas žmogus, tuojau išsinešdino perpykęs ir nusiminęs, kad negalės dalyvauti apžiūrint lavoną.

Meras išėjo savo reikalais, užsidėjo skrybėlę, didžiulę juodą skrybėlę, pilko tūbo, plačiabrylę, ir stabtelėjo kelias sekundes ant slenksčio. Prieš jį tysojo plati lanka, kurioje tviskėjo trys dideli gėlynai: raudonas, mėlynas ir baltas, — trys plačios gėlių pintinės: viena priešaky namų ir kitos dvi iš šonų. Toliau stiepėsi iki dangaus pirmutiniai giraitės medžiai, kairėj, anapus upelio, tęsėsi bekraštės lankos, žalios ir plokščios, išvagotos laistomaisiais kanalais ir eilėmis senų, kresnų, sužalotų gluosnių, ant kurių storų nugenėtų kamienų pūpsojo reketys laibų, virpančių šakelių.

Dešinėj, anapus arklidžių, tvartų ir kitokių trobesių, driekėsi turtingas jaučių augintojų kaimas.

Renardė lėtai nusileido nuo priebučio laiptų, pasuko kairėn prie upelio ir lėtai žingsniavo krantu, sunėręs užpakaly rankas. Nuleidęs galvą, neskubėdamas jis slinko taku, retkarčiais dairydamasis į šonus, ar neateina kas nors iš tų, pas kuriuos jis buvo pasiuntęs laiškanešį.

Įsmukęs į giraitę jis sustojo, nusiėmė skrybėlę ir nusišluostė kaktą, kaip ką tik buvo padaręs Mederikas, nes deginanti liepos saulė liejo žemę ugnies lietumi. Paskui jis vėl traukė toliau, vėl sustojo, apsisukęs grįžo atgal. Pasilenkęs ties upeliu, kuris vingiavo palei jo kojas, jis pamirkė jame savo skarelę ir užsidėjo ant galvos, po skrybėle. Vanduo lašais varvėjo jo smilkiniais, ant jo ausų, visada violetinių, ir sunkėsi už baltos jo marškinių apykaklės.

Kadangi niekas dar nepasirodė, jis ėmė trepsėti koja, paskui šūktelėjo:

— Uū! uū!

Balsas dešinėje atsiliepė:

— Uū! uū!

Ir gydytojas išlindo iš po medžių. Tai buvo liesas žmogus, senas chirurgas, kuris garsėjo savo gabumais visoje apylinkėje. Kare jis buvo sužeistas, todėl ėjo šlubčiodamas, pasiramstydamas lazda.

Paskui jį atvyko lauko sargas ir merijos sekretorius, kurie įspėti tuo pačiu laiku atvyko kartu. Abudu atrodė išsigandę ir atlėkė uždusę, tarpais eidami, tarpais bėgdami, baisiai skubėdami ir taip smarkiai mosuodami rankomis, kad jos, rodės, daugiau darbavosi negu kojos.

Renardė tarė daktarui:

— Jūs žinote, kas čia įvyko?

— Žinau, Mederikas rado miške negyvą mergaitę.

— Na taip. Eime.

Jie nužingsniavo lydimi dviejų žmonių. Jų žingsnių ant samanų visai nesigirdėjo, akys smigo į tolį.

Staiga daktaras ištiesė ranką tardamas:

— Aure!

Gan atokiai po medžiais kažin kas baltavo. Jeigu jie nieko nebūtų žinoję, nebūtų pastebėję. Lavonas atrodė švitrutis ir toks baltas, kad jį galima buvo palaikyti už sklypą drobės; saulės spindulys, prasiskverbęs pro šakas, nušvietė išblyškusią odą ir nudriekė skersai pilvą ilgą šviesos juostą. Besiartindami jie ėmė pamažu išskirti kūno formą ir padėtį: uždengtą skariuke galvą, nukreiptą į upelį, ir rankas, išskėtriotas kaip ant kryžiaus.

— Baisiai karšta! — tarė meras. Pasilenkęs prie upelio jis vėl pavilgė jame skarelę ir užsidėjo ant galvos.

Daktaras, suinteresuotas radiniu, pagreitino žingsnius.

Prisiartinęs prie lavono jis pasilenkė ir neprisiliesdamas ėmė jį tyrinėti. Jis užsidėjo pensnė, kaip daro žmonės, apžiūrintys įdomų daiktą, ir pamažu suko aplinkui.

Paskui tarė susilenkęs:

— Išžaginta ir nužudyta, ką tuojau konstatuosime. Ši mergaitė jau bemaž moteris, matote jos krūtinę.

Abi krūtys, jau apypilnės, drybsojo ant krūtinės, nuvytusios po mirties.

Daktaras palengva nutraukė skarelę, kuri dengė veidą. Jis buvo pajuodęs, baisus, iškištu liežuviu, išverstom akim. Gydytojas pridūrė:

— Kad jį kur galas; ją užsmaugė atlikęs reikalą.

Jis apčiupinėjo kaklą:

— Užsmaugta rankomis, nepaliekant jokių ypatingų ženklų: nei nagų žymių, nei pirštų įspaudų. Labai gerai; Rokė, čia iš tiesų Rokė.

Paskui vėl atsargiai pridengė ją skarele:

— Man čia nebėra ko veikti; ji mirusi mažiausiai dvylika valandų. Reikia pranešti tardytojui.

Renardė stovėjo užpakaly, sunėręs rankas, ir atidžiai apžiūrinėjo kūnelį, drybsantį žolėje. Jis murmėjo:

— Kokia nelaimė! Reikėtų surasti jos drabužius.

Daktaras čiupinėjo rankas, alkūnes, kojas. Jis tarė:

— Ji ėjo, be abejo, tik ką išsimaudžiusi. Drapanos turi būti kur nors ant kranto.

Meras paliepė:

— Prinsipai, — (taip vadino merijos sekretorių), — tu eik paupiu ir suieškok man jos skudurus. O tu, Maksimai, — (tai buvo lauko sargas), — nubėk į miestelį ir atvesk čia teismo tardytoją ir žandarus. Po valandos kad jie būtų čia. Girdi?

Abudu greitai atsitolino; Renardė tarė daktarui:

— Koks niekšas galėjo iškrėsti tokią baisybę mūsų apylinkėje?

Daktaras sumurmėjo:

— Kas jį žino? Kiekvienas sugeba tai padaryti. Kiekvienas apskritai, bet neįtariu nė vieno konkrečiai. Turbūt koks valkata, bedarbis. Nuo to laiko, kai pas mus respublika, tik tatai ir girdi iš visų pusių.

Abudu buvo bonapartistai.

Meras pridūrė:

— Taip, turbūt koks svetimšalis, svieto perėjūnas, koks valkata, be pastogės ir be vietos...

— Daktaras pridūrė lyg šypsodamasis:

— Ir be pačios. Neturėdamas nė geros vakarienės, nė geros prieglobos, jis apsirūpino bent kuo kitu. Kiek yra ant žemės žmonių, sugebančių prasikalsti tam tikru momentu. Ar jūs žinot, kad ši mažytė buvo prapuolusi?

Ir savo lazdos galu jis krutino, judino sustingusius numirėlės pirštus, spausdamas juos paeiliui lyg pianino klavišus.

— Taip. Motina buvo atėjusi pas mane vakar, apie devintą valandą vakaro, negrįžus jos mergaitei septyniomis vakarienei. Ligi vidurnakčio mes šaukėme ją po laukus, o apie giraitę nei nepamanėm. Pagaliau naktį vargu ar mūsų ieškojimas būtų galėjęs būti sėkmingas.

— Gal norit cigarą? — paklausė daktaras.

— Ne, dėkui, nėra noro rūkyti. Yra į ką čia pažiūrėti.

Jie abudu stovėjo prie šio švelnaus jaunučio kūno, tokio išblyškusio, drybsančio ant tamsių samanų. Didelė musė mėlynu pilvu rėplinėjo šlaunimis, sustojo ant sukepusio kraujo dėmių, cipeno vis aukščiau, perbėgusi savo staigiais ir nelygiais žingsniais per šoną, užsirito ant vienos krūties, paskui ant kitos, ieškodama ko nors gero ant šitos numirėlės. Abudu žmonės žiūrėjo į šį judantį juodą tašką.

Daktaras tarė:

— Kaip gražu, musė ant baltos odos. Praeito šimtmečio damos buvo visiškai teisios lipdydamos jas sau ant veido. Kodėl dabar pametė šitą madą?

Meras tarytum nieko negirdėjo. Jis buvo paskendęs savo mintyse.

Bet staiga jis atsigręžė, pažadintas kažkokio triukšmo: moteriškė su kyku ir su mėlyna prijuoste lėkė prie jų per giraitę. Tai buvo jos motina. Vos tik išvydusi Renardė, ji ėmė staugti:

— Mano mažytė, kur mano mažytė, — tiek sumišusi, kad visiškai nežiūrėjo į žemę. Ji pamatė ją staiga, sustojo sustingusi, suspaudė plaštakas, pakėlė abi rankas ir suspigo širdį draskančiu klyksmu, lyg žudomas žvėris.

Paskui prišoko prie kūnelio, parkrito ant kelių ir nuplėšė skarelę, dengiančią galvą. Išvydusi šį baisų veidą, pajuodusį ir išsišiepusį, ji nenoromis atšoko, o paskui brinktelėjo ant žemės ir, įkniubusį veidu į storą samanų sluoksnį, spiegė vienodu, siaubingu klyksmu.