Ги Мопассан: Nenaudingas grožis

— Kur gi jos drabužiai? Jie man priklauso. Atiduokit juos man. Kur dėjote drabužius?

Jai išaiškino, kad jų niekaip negalima rasti; tada ji ėmė jų reikalauti beviltiškai atkakliai aimanuodama ir ašarodama kartojo:

— Jie mano, aš noriu jų; kur drabužiai? Atiduokit.

Kuo labiau stengėsi ją raminti, tuo labiau ji raudojo, spyriojosi. Ji dabar nebeprašė kūno, ji norėjo drabužių, savo dukrelės drabužių, galbūt dėl nesąmoningo vargšo godumo, kuriam dešimtukas jau yra didelis pinigas, ir iš motiniško švelnumo.

Ir kai kūnelis, įvyniotas į paklodes, kurių atnešti buvo nubėgę pas Renardė, dingo vežime, senutė, stovėdama po medžiais, prilaikoma mero ir kapitono, be paliovos raudojo:

— Man nieko nebeliko šiam pasauly, ničnieko, net jos kepuraitės, net jos kepuraitės; man nieko nebeliko, nieko, net jos kepurėlės.

Prisiartino klebonas, dar visai jaunas kunigas, bet jau aptukęs. Jis apsiėmė nuvesti Rokė, ir jiedu nuėjo drauge kaimo link. Motinos skausmas silpnėjo sulig pasaldintais dvasininko žodžiais, kuris žadėjo jai jai tūkstančius atpildų danguje. Bet ji be perstojo kartojo: „Kad aš turėčiau bent jos kepuraitę...“ — įsikibusi šios minties, kuri viešpatavo dabar jos galvoje.

Renardė rėkė iš tolo:

— Jūs pusryčiausit su mumis, klebone! Pirmą valandą!

Kunigas pasuko galvą ir atsakė:

— Su mielu noru, ponas merai. Aš būsiu pas jus apie dvyliktą.

Ir visi žmonės pasuko prie namų, kurių pro šakas buvo matyti pilkas fasadas su aukštu bokštu, stūksančiu ant Brindilio kranto.

Pusryčiavimas truko ilgai; kalbėjosi apie kriminalą. Visi buvo tos pačios nuomonės: jis turėjo būti padarytas kokio praeivio, einančio pro ten tuo metu, kai mažytė maudėsi.

Paskui valdininkai sugrįžo į miestelį, susitarę rytoj susirinkti čia anksčiau. Daktaras ir kunigas nuėjo namo į kaimą, o Renardė iš pradžių ilgai vaikščiojo po lankas, o paskui užsuko į giraitę ir ten išbuvo ligi vidurnakčio, iš lėto žingsniuodamas pirmyn ir atgal, sudėjęs užpakaly rankas.

Jis atsigulė gana anksti ir rytojaus rytą dar miegojo, kai teismo tardytojas įsmuko į jo kambarį trindamas iš džiaugsmo rankas. Jis tarė:

— Aha! Jūs dar miegate! Na, mano mielasis, mes gavom naujieną šį rytą.

Meras atsisėdo savo lovoj:

— Nagi?

— Nuostabus dalykas. Atsimenat, kaip vakar motina reikalavo kokio nors dukters daikto atminimui, ypač jos kepuraitės. Ir štai šį rytą, verdama savo duris, ji rado ant slenksčio savo dukters klumpaites. Tai rodo, kad nusikaltimas yra padarytas kokio nors vietinio, tokio, kuris motinos pasigailėjo. Be to, laiškanešys Mederikas atnešė man velionės antpirštį, peiliuką ir adatinę. Vadinasi, žmogžudys, benešdamas paslėpti drabužius, išmetė iš kišenės šiuos daiktus. Bet aš daugiausiai svarbos teikiu klumpių atsiradimo faktui, kuris rodo tam tikrą žmogžudžio moralinę kultūrą ir gailestingumą. Taigi mes perkratysime, jei jūs sutinkat, visus žymiausius apylinkės gyventojus.

Meras atsikėlė. Jis paskambino, kad jam atneštų karšto vandens skustis, ir tarė:

— Su mielu noru, bet tai bus ilga istorija, ir mes galim pradėti tuojau.

Ponas Putuanas sėdėjo apsižergęs kėdę, net ir kambary nepamesdamas savo raiteliškų palinkimų.

Renardė tuo tarpu žiūrėdamas į veidrodį tepėsi smakrą baltom putom; paskui į odinį diržą pagalando skustuvą ir pridūrė:

— Žymiausias Karvelino gyventojas yra Žozefas Renardė, meras, turtingas dvarininkas, žmogus šiurkštus, kuris muša sargus ir vežėjus...

Teismo tardytojas ėmė juoktis:

— Pakaks, pereinam prie kito...

— Antrasis savo įžymumu yra ponas Peledanas, padėjėjas, galvijų augintojas, taip pat stambus dvarininkas, klastingas sodietis, gudrus, labai suktas visuose piniginiuose dalykuose, bet, mano manymu, nesugebąs padaryti tokios piktadarystės.

Ponas Putuanas liepė vardyti toliau.

Taigi besiskusdamas ir besiprausdamas Renardė tęsė moralinę visų Karvelino gyventojų apžvalgą. Po dviejų valandų svarstymo jų dėmesys sustojo ties trimis gana įtartinais asmenimis: brakonieriumi Kavaliu, upėtakių ir vėžių žveju, vardu Pakė, ir jaučių varovu Kloviu. II

Ieškojimas truko visą vasarą, bet nusikaltėlio nesurado. Tie, kuriuos įtarė ir kuriuos areštavo, lengvai įrodė savo nekaltumą, ir kriminalinė policija turėjo liautis sekiojusi žmogžudį.

Bet ši žmogžudystė giliai sujaudino visą apylinkę. Ji paliko gyventojų sielose tam tikrą nerimą, neaiškų siaubą, paslaptingą baikštumą, kylantį ne tik iš negalėjimo susekti jokių pėdsakų, bet taipogi dėl ypač keisto klumpių atsiradimo ties Rokė durimis rytojaus dieną. Įsitikinimas, kad žmogžudys buvo apžiūrinėjant lavoną, kad jis gyveno kaime, be abejo, jaudino protus, apsėdo juos, rodės, kabojo virš viso krašto lyg nuolatinis grasinimas.

Pati giraitė tapo kažin kokia baisinga vieta — vengtina, sutepta. Anksčiau gyventojai ateidavo čia pasivaikščioti kiekvieną sekmadienį po pietų. Jie susėsdavo ant samanų po didžiuliais medžiais arba vaikščiodavo paupiu gėrėdamiesi upėtakiais, nardančiais tarp povandeninių žolių. Vaikinai žaisdavo sviediniu, kuoku mušdavo ritinį tam skirtose pievutėse, kurias jie išlygindavo ir išvalydavo, o mergaitės po keturias ar po penkias eilėj švytrinėdavo sau susikibusios už rankų, niūniuodamos savo cypiančiais balsais romansus, kurie rėžė ausį, o jų klaidingos gaidos drumstė ramų orą ir erzino dantų nervus kaip acto lašai. Dabar niekas nebeateidavo po tirštais ir aukštais skliautais, tarytum baidydamiesi čia vėl užtikti kokį bedrybsantį lavoną.

Atėjo ruduo, nukrito lapai. Jie krito dieną ir naktį, leidosi sukdamiesi, apvalūs ir lengvi aplink didelius medžius; jau galėjai matyt dangų pro šakas. Kartais, kai viršūnėmis prašvilpdavo vėjas, lėtas ir lygus lapų lietus ūmai pakisdavo, virsdavo baisia kruša, kuri užklodavo samanas storu geltonu kilimu, palengva šiugždančiu po kojomis. Ir beveik nesugaunamas šnarėjimas, pastovus šnarėjimas, malonus ir liūdnas nuo šito kritimo, atrodė lyg aimana, o šie vis krintą lapai priminė ašaras, didžiules ašaras šių didžiulių liūdnų medžių, kurie verkė dieną naktį besibaigiančių metų, šiltų aušrų ir malonių sutemų, pabaigos karštų vasaros vėtrų ir skaisčių saulių, o galbūt taipogi ir nusikaltimo, kurį jie matė darant savo pavėsy; gal jie verkė mergaitės, išžagintos ir užmuštos ties jų kamienais. Jie verkė tylumoj tuščio, nykaus miško, tylumoj apleistos ir vengiamos giraitės, kur turėjo klajoti vienužė vėlelė, vėlelė nužudytosios mergaitės.

Upelis, patvinęs po liūčių, dabar srauniau tekino savo drumstą geltoną vandenį tarp nuplikusių krantų, tarp dviejų eilių gluosnių, menkų ir apnuogintų.

Ir štai Renardė vėl staiga ėmė vaikštinėti po giraitę. Kas dieną temstant jis išeidavo iš namų, nusileisdavo lėtais žingsniais nuo priebučio ir smukdavo į mišką susimąstęs, susikišęs rankas į kišenes. Jis ilgai vaikščiodavo minkštomis ir drėgnomis samanomis, o tuo metu pulkai varnų, sulėkusių iš visų pusių nakvoti erdviose viršūnėse, šiurpiai ir klaikiai karkdamos suko viršum jo tarytum koks milžiniškas gedulo šydas, vėjo vėduluojamas.

Retkarčiais jos nutūpdavo, nuberdamos juodom dėmėm ant raudono dangaus, ant rudens sutemų kruvino dangaus susipynusias tamsias šakas. Paskui staiga jos pakildavo, baisiai karkdamos, ir vėl išsitiesdavo viršum miško kaip ilga tamsi judanti juosta. Jos galiausiai sutūpdavo aukščiausiose viršūnėse ir pamažu nutildavo, o tamsėjanti naktis maišė jų juodas plunksnas su aplinkos juodumu.