Ги Мопассан: Nenaudingas grožis

Jos didelis sulysęs kūnas, ant kurio kadaravo drapanos, drebėjo ir konvulsiškai krūpčiojo. Prakaulės kulkšnys ir sausos blauzdos, aptrauktos storom mėlynom kojinėm, baisiai virpėjo; savo lenktais pirštais ji draskė žemę, tartum norėdama išsikasti olą ir pasislėpti joje.

Daktaras susijaudinęs murmtelėjo:

— Vargšė senelė!

Renardė viduriai kažkaip keistai sugurgėjo; po to jis staiga garsiai nusičiaudėjo, sykiu pro nosį ir pro burną, ir išsitraukęs iš kišenės nosinę užsidengė ja veidą ir pravirko, garsiai šnypšdamasis, gukčiodamas, kosėdamas. Jis bumbėjo:

— Ak, ak, ak, Dieve, Dieve, ir koks galvijas tai padarė... Aš... aš... norėčiau pamatyt, kaip jį giljotinuos...

Tuo tarpu Prinsipas sugrįžo tuščiomis rankomis ir nusiminusiu veidu. Jis suniurnėjo:

— Aš nieko neradau, ponas mere, niekur ničnieko.

Tasai išsigandęs atsakė kimiu balsu, paplūdęs ašarom.

— Ko tu neradai?

— Ogi mergaitės drapanų.

— Na, tai... tai... dar paieškok... ir... ir... būtinai jas surask... o... tai... aš tave pamokysiu.

Sekretorius žinodamas, kad merui nepasipriešinsi, beviltiškai nuėjo vėl ieškoti dėbtelėjęs į lavoną šnaira baugia akimi.

Tolimi balsai sklido iš giraitės, maišėsi, matyt, artinosi būrys žmonių; nes Mederikas, išnešiodamas laiškus, paskleidė naujieną po visus namus. Vietos gyventojai, baisiai nustebę, iš pradžių gatvėje pasišnekėjo apie tai vienas su kitu, paskui suėjo į krūvą, teisė, kaltino, ginčijosi, keletą minučių aiškinosi įvykį, o dabar ėjo pasižiūrėti.

Jie ateidinėjo grupėmis, truputį svyruodami ir nerimastingi, bijodami pirmojo įspūdžio. Pamatę lavoną jie sustodavo, nedrįsdami prieiti arčiau ir šnibždėdamiesi tarp savęs. Paskui jie įsidrąsino, žengė kelis žingsnius, sustojo, vėl pasistūmė pirmyn ir veikiai sudarė aplink numirėlę, jos motiną, daktarą ir Renardė glaudų ratą, susijaudinusį ir triukšmingą, kurį kartais sutraukydavo staigūs paskutinių ateivių stūmiai. Netrukus jie jau siekė lavoną. Kai kurie net lenkėsi jo čiupinėti. Daktaras juos draudė. Bet meras, ūmai pabudęs iš savo sąstingio, įniršo ir ištraukęs iš daktaro lazdą puolė savo pavaldinius niurnėdamas:

— Šalin iš čia, šalin, galvijai, šalin! — Ir vienu akimirksniu smalsuolių juosta išsitęsė už dviejų šimtų metrų.

Senoji Rokė atsistojo, nusisuko, paskui atsisėdo ir raudojo užsidengusi rankomis veidą.

Minia svarstė įvykį, o godžios berniokų akys čiuožė apnuogintu mergaitės kūnu. Renardė tai pastebėjo ir vikriai nusimetęs nuo savęs gelumbinį švarką užmetė jį ant mergaičiukės, visiškai dingusios po jo plačiu drabužiu.

Smalsuoliai vėl pamažu ėmė artintis; giraitė prisipildė žmonių; tirštam aukštų medžių pavėsy be paliovos skambėjo balsai.

Meras vienmarškinis stovėjo su lazda rankoje, pasirengęs stoti į mūšį. Jį, matyt, siutino šitas žmonių smalsumas, ir jis kartojo:

— Jeigu kas iš jūsų prisiartins, sukrušiu tam galvą kaip šuniui!

Sodiečiai jo labai bijojo; jie laikėsi atokiai. Daktaras Labarbė rūkė sėdėdamas šalia Rokė ir stengėsi ją išblaškyti savo šnekesiu. Senutė tuojau atitraukė rankas nuo veido ir prapliupo ašaringais žodžiais, skandindama savo skausmą kalbos gausybėj. Ji papasakojo visą savo gyvenimą, savo tekūtę3, mirtį savo vyro, jaučių varovo, buliaus subadyto, savo dukters kūdikystę, savo skurdų našlavimą su mažyte. Ji teturėjusi tik ją, savo Luizą: ir štai ją užmušė šioj girioj. Staiga ji užsimanė ją vėl pamatyti ir prišliaužusi klupsčia prie lavono kilstelėjo už vieno kampo drabužį, kuris ją dengė; paskui išleido jį iš rankų ir ėmė vėl staugti. Žmonės tylėjo, godžiai sekdami kiekvieną motinos gestą.

Bet staiga minia sujudo šaukdama:

— Žandarai, žandarai!

Tolumoje pasirodė du žandarai, kurie sparčiai risnojo paskui savo kapitoną, jojantį greta kito ponelio rudais peisais, kuris šokinėjo kaip beždžionė ant aukšto šyvio.

Lauko sargas buvo užtikęs poną Putuaną, teismo tardytoją, tuo momentu, kai jis sėdosi ant savo arklio, rengdamasis kasdieniniam pasijodinėjimui, nes jis laikė save geru raiteliu didžiam ponų karininkų džiaugsmui.

Jis nušoko žemėn drauge su kapitonu ir paspaudė ranką merui bei daktarui, smailiai žvilgčiodamas į gelumbinį švarką, po kuriuo gulėjo kūnas.

Gerai susipažinę su faktais, jie pirmiausia pasirūpino pašalinti žiūrovus, kuriuos žandarai nuvijo į gojų; bet jie netrukus vėl pasirodė pievoj, anapus upelio, ir ten sudarė visu paupiu nusidriekusią virtinę — ilgą virtinę galvų, sujaudintų ir judrių...

Daktaras savo ruožtu kai ką paaiškino, ir tai Renardė užrašinėjo pieštuku į savo knygutę. Pagaliau visi parodymai buvo surinkti, įregistruoti ir apsvarstyti, bet tai nieko neatskleidė. Sugrįžo taipogi ir Maksimas, nesuradęs drapanų nei ženklo.

Šis drabužių dingimas stebino visus žmones: jo niekuo negalėjo paaiškinti kaip tik vagyste; bet tie skudurai nebuvo verti nė 20 sū, tad šioji vagystė atkrito pati savaime.

Teismo tardytojas, meras, kapitonas ir daktaras patys nuėjo ieškoti, poromis išgriozdami net mažiausią krūmą paupy.

Renardė kalbėjo tardytojui:

— Kaip čia galėjo būti, kad tasai niekšas nusinešė ar paslėpė visus skudurus, o kūną paliko lauke, visų akivaizdoj?

O tardytojas, toli numatąs ir nuspėjąs, atsakė:

— Galbūt čia kokia gudrybė... Šį prasižengimą padarė arba mulkis, arba klastingas niekšas. Šiaip ar taip, mes jį tuojau suseksim.

Ratų dardėjimas juos privertė pasukti galvas. Atvažiavo prokuroro padėjėjas, teismo anstolis ir daktaras. Vėl visi bešnekučiuodami suskato ieškoti drapanų.

Renardė staiga tarė:

— Žinot ką, užsukime pas mane pusryčių?

Visi šypsodamiesi priėmė pakvietimą, ir tardytojas, manydamas, kad šiandien jau pakankamai užsiimta panele Rokė, atsigręžė į merą.

— Gal galima atnešti lavoną pas jus? Juk pas jus bus kur palaikyti jį ligi vakaro?

Meras sumišęs vapaliojo:

— Taip, ne... ne... tiesą sakant, aš nenorėčiau paimti jo pas save... dėlei... dėlei savo tarnų... kurie... kurie jau ir taip kalba apie vaidenimusis... mano bokšte, Renardė bokšte... Žinot... po to niekas nenorės pas mane būti... Ne... aš nenorėčiau jo įsileisti į savo namus.

Tardytojas nusišypsojo:

— Gerai... Aš tuojau jį nuvešiu į miestelį teisėtam ištyrimui. Ir kreipėsi į prokuroro padėjėją:

— Gal galima būtų pasinaudoti jūsų vežimu?

— Labai prašau.

Visi vėl sugrįžo prie lavono. Senoji Rokė, sėdėdama šalia savo dukters, laikė ją už rankos ir žiūrėjo tolyn apkvaišusiom klaikiom akim.

Abudu gydytojai mėgino ją nuvesti, kad ji nematytų keliant lavoną, bet ji tučtuojau suprato, ką norima daryti, ir puolusi prie kūno apglėbė jį savo rankomis. Šitaip gulėdama ji rėkė:

— Negausite jos, ji mano, mano. Užmušė, ir dar atimti nori... Neduosiu... neduosiu!

Vyrai, sumišę ir nesiryžtą, stovėjo aplink ją. Renardė atsiklaupė ir ėmė ją įkalbinėti:

— Klausyk, Roke, reikia tai padaryti, kad sužinotum, kas ją užmušė; be to nesužinosim; reikia jį suieškoti ir nubausti. Tau ją sugrąžins, kai suras žmogžudį, duodu garbės žodį.

Šis išvedžiojimas paveikė moteriškę, jos beprotiškose akyse sužaibavo neapykanta:

— Tai jį sugaus? — paklausė ji.

— Sugaus, duodu garbės žodį.

Ji atsistojo, pasiryžusi leisti veikti šiems žmonėms, bet kapitonui sumurmėjus: „Nuostabu, kur galėjo dingti jos drapanos“, — nauja mintis staiga iškilo sodietės galvoje, ir ji ėmė klausinėti: