Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Kasnakt vaidenosi neapkenčiama šmėkla. Iš pradžių jis jausdavo ausyse keistą trinksėjimą, lyg malūno talaktavimą arba tolimo traukinio dundėjimą per tiltą. Jis pradėdavo tankiau kvėpuoti, dusti, jam reikėdavo atsisegti marškinių apykaklę ir diržą. Jis imdavo žingsniuoti, kad sujudintų kraują, mėgindavo skaityti, dainuoti, bet veltui; atkakli mintis vis nenorom grįždavo į žmogžudystės dieną ir versdavo jį iš naujo išgyventi slapčiausias smulkmenas su visais aštriausiais įspūdžiais nuo pirmosios minutės ligi paskutinės.

Tą rytą, baisingos dienos rytą, pabudęs jis pajuto lengvą galvos sukimąsi, migreną, dėl kurios kaltino karštį, taip jis išsėdėjo savo kambary, iki pašaukė pusryčių. Po pusryčių prigulė; paskui apie vidudienį išėjo pakvėpuoti tyru ir raminančiu oru giraitės pavėsy.

Bet vos tik jis iškėlė koją laukan, tvankus ir įkaitęs lygumos oras jį dar labiau prislėgė. Saulė, šviesdama pakankamai aukštai danguje, liejo ant išdžiūvusios, sutrūkusios žemės deginančios šviesos bangas. Joks vėjelio dvelkimas nekrutino lapų. Visi žvėrys, paukščiai, netgi žiogai, ir tie tylėjo. Renardė pasiekė gojų ir vaikštinėjo po samanas, po milžinišku šakų stogu, Brindilio paupiu, kuris šiek tiek vėsino orą. Bet jis jautėsi blogai. Jam rodėsi, kad nepažįstama, nematoma ranka spaudžia kaklą; ir jis beveik apie nieką nemąstė, turėdamas paprastai maža minčių galvoje. Viena tik neaiški mintis joje glūdėjo jau trys mėnesiai — mintis vėl apsipačiuoti. Jam kančia buvo gyventi vienam, jis kentė morališkai ir fiziškai. Pripratęs per dešimtį metų kiekvieną momentą jausti šalia savęs žmoną, kasnakt buvoti jos glėby, jis jautė poreikį — įsakmų ir neaiškų poreikį jos nuolatinio prisilietimo, jos reguliaraus pabučiavimo. Po ponios Renardė mirties jis kentė be paliovos, gerai nesuprasdamas, dėl ko kentė: kad nebejaučia sijono šiugždant jos blauzdom kas dieną ir ypač kad nebegali nusiraminti ir nutilti jos glėby. Jis našlavo jau bemaž šeši mėnesiai ir ieškojo savo apylinkėj kokios jaunos mergelės ar kokios našlės, kurią galėtų vesti, kai pasibaigs jo gedulas.

Renardė turėjo skaisčią sielą, kuri tačiau plazdėjo galingame Herkulio kūne, ir gašlūs vaizdai pradėjo drumsti jo miegą ir budėjimus. Jis vaikė juos, o jie ir vėl apnikdavo; ir jis murmėdavo kartais šypsodamasis pats iš savęs: „Ot, lyg šventas Antanas“.

Tąjį rytą jis buvo patyręs daug tokių atkaklių vizijų, ir vyriškiui staiga užėjo noras išsimaudyti Brindilyje, kur galėtų atvėsinti savo kraujo karštį.

Jis žinojo kiek tolėliau plačią ir gilią vietą, kur aplinkiniai vasarą eidavo pūškintis. Ir jis ten nuėjo.

Tirštos žolės juosė šią tyrą sietuvą, kur srovė lyg ir ilsėjosi, snūduriavo prieš ištekėdama. Renardė besiartindamas išgirdo silpną tekšenimą, nepanašų į upelio pliuškenimą į krantus. Jis švelniai praskleidė lapus ir pažiūrėjo. Mergaičiukė, visai nuoga, baltutėlaitė, pūškinosi perregimam vandeny, taškė abiem rankomis vandenį, pasišokinėdama truputį aukštyn ir gracingai sukdamasi. Ji jau nebebuvo vaikas, bet dar nebuvo ir moteris: buvo riebutė ir susiformavusi, bet vis dar atrodė lyg per ankstyva pusmergė, greitai išsivariusi, beveik sumitusi. Renardė stovėjo lyg stabo ištiktas, netekęs kvapo dėl keisto kankinančio susijaudinimo. Jis stovėjo ten smarkiai plakančia širdimi, tarytum realizuotųsi viena iš jausmingiausių jo svajų, tarytum pikta dvasia būtų pastačiusi prieš jo akis šią žavinčią per daug jauną būtybę, šią kaimišką mažytę Venerą, besipūškenančią upelio verpetuose.

Staiga mergaitė išlipo, išėjo iš maudyklės ir vyriškio nepastebėjusi patraukė tiesiai link jo ieškotis savo drabužių ir rengtis. Kai ji artinosi smulkučiais atsargiais žingsneliais, bijodama aštrių žvirgždų, jis pasijautė esąs stumiamas prie jos nenugalimos jėgos, gaivališkos traukos, kuri audrino jo širdį ir purtė nuo galvos iki kojų.

Keletą sekundžių ji stovėjo ties gluosniu, kuris mergaitę dengė. Visiškai netekęs proto Renardė praskleidė šakas, puolė ant jos ir sugriebė abiem rankom. Ji pargriuvo, per daug išsigandusi, kad galėtų stovėti, per daug pabūgusi, kad galėtų šaukti, ir jis ją paėmė nesuprasdamas, ką darąs.

Jis nubudo po savo piktadarystės, kaip nubundama po slogaus sapno. Mergaitė pradėjo verkti.

Vyriškis tarė:

— Nutilk, nutilk gi. Aš tau duosiu pinigų.

Bet ji neklausė, vis raudojo.

Jis vėl prašneko:

— Ar nenutilsi. Nutilk gi pagaliau. Nutilk.

Ji spiegė raitydamasi, norėdama pasprukti.

Tada jis suprato esąs pražuvęs: griebė ją už kaklo, norėdamas sulaikyti gerklėje tą baisų spiegiantį klyksmą. Kadangi ji vis tebespurdėjo su žūtbūtine jėga, kaip būtybė, kuri nori išvengti mirties, jis surakino savo didžiulėm rankom jos plonutį kaklą, išsipūtusį nuo riksmo, ir per kelias minutes ją užsmaugė, nei nemanydamas žudyti, o tik nutildyti.

Renardė pašoko išsigandęs.

Ji drybsojo ties juo kruvina, pajuodusiu veidu. Renardė norėjo bėgti, bet staiga pabudo jo sukrėstoj sieloj paslaptingas instinktas, kuris esti vadas visiems gyviams, atsidūrusiems pavojuje.

Jam dingtelėjo įmesti lavoną į upę, bet kitas impulsas pastūmė jį prie drapanų, iš kurių jis padarė menkutį gumulą. Kišenėje surado virvutę, surišo jį ir įkišo į gilų urvą krante, po vieno medžio kelmu, kuris mirko upely.

Paskui nužingsniavo plačiais žingsniais, pasiekė pievas, padarė didžiausią lanką, norėdamas pasirodyti kaimiečiams, kurie gyveno gan toli nuo ten, iš kitos pusės, ir parėjo pietų įprastą valandą. Prie stalo pasakojo savo namiškiams, kur jis apsuko bevaikščiodamas.

Tačiau tą naktį jis miegojo giliai; užmigo sunkiu gyvulio miegu, kaip miega kartais nusikaltėliai, pasmerkti myriop. Akis praplėšė tik švintant ir, kankinamas piktadarystės išaiškinimo baimės, laukė įprastos kėlimosi valandos.

Paskui jis turėjo dalyvauti apžiūrinėjant kūną ir tardymuose. Visa tai jis atliko lyg pro miegus, tarytum skendėdamas haliucinacijose, kuriose žmonės ir įvykiai atrodė lyg sapne, apsvaigimo rūke, apgaubiančiame protą didelių katastrofų valandomis.

Tik spiegiantis senosios Rokė klyksmas pervėrė širdį. Tuo momentu jis jau buvo benorįs pulti į senutės kojas ir sušukti: „Tai aš!“

Bet susilaikė. Nuslampino nakčia ištraukti iš urvo numirėlės klumpių ir nunešė jas ant mergaitės motinos namo slenksčio.

Kol vyko tardymas, kol jis turėjo vadovauti ir klaidinti teismą, buvo ramus, susivaldąs, gudrus ir besišypsąs. Jis nuosaikiai svarstė su juristais visus spėjimus, kurie ateidavo jiems į galvą, ginčijo jų nuomones, griovė išvedžiojimus. Jis jautė netgi tam tikrą aštrų ir skausmingą smagumą drumsdamas jų spėliojimus, painiodamas mintis, teisindamas tuos, kuriuos jie įtarinėjo.

Bet sulig ta diena, kai buvo liautasi ieškoti nusikaltėlio, jis pamažu darėsi nervingas, dar piktesnis negu kitados, nors ir valdąs savo pyktį. Staigūs bildesiai versdavo jį pašokti iš baimės; jis drebėdavo dėl mažiausios smulkmenos; jį sukrėsdavo kartais nuo galvos ligi kojų, kai musė nutūpdavo jam ant kaktos. Tada jį pagavo nenugalimas poreikis judėti, stūmė į tolimiausias vaikštynes, laikė jį ant kojų kiauras naktis žingsniuojantį po kambarį.

Tačiau jo nekankino sąžinės graužimai. Jo brutali natūra nepasidavė jokiems jausmo niuansams arba moralinei baimei. Energijos ir netgi prievartos žmogus, gimęs kariauti, plėšti nugalėtus kraštus, žudyti belaisvius, kupinas laukinių medžiotojo ir kovotojo instinktų, jis nelabai tebrangino žmogaus gyvybę. Nors jis ir gerbė Bažnyčią dėl politinių sumetimų, tačiau netikėjo nei Dievu, nei velniu, nelaukdamas todėl aname gyvenime nei bausmių, nei nuopelnų už savo darbus. Visus tikėjimus jis traktavo pagal tą neaiškią filosofiją, sudarytą iš visokių pastarojo amžiaus enciklopedistų idėjų; jis žiūrėjo į religiją kaip į įstatymo moralinę sankciją, vieną ir antrą laikydamas žmonių išradimu socialiniams santykiams reguliuoti. Užmušti ką nors dvikovoje arba kare, per peštynes arba atsitiktinai, iš keršto arba netgi iš pagyrų atrodė jam smagus ir narsus poelgis ir būtų palikęs jo sieloje ne gilesnį įspūdį kaip šautuvo pykštelėjimas į zuikį; bet šios mergaitės nužudymas jį sujaudino stipriau. Jis buvo padaręs tai iš svaigulingo sumišimo, iš audringos aistros, atėmusios jam protą. Ir jo širdy, jo kūne, ant lūpų, net ant jo žmogžudiškų pirštų buvo išlikusi tam tikra gyvuliška meilė ir sykiu baisus pasišlykštėjimas šiai mergaičiukei, jo sučiuptai ir niekšiškai pasmaugtai. Jo mintis tolydžio sugrįždavo prie šios siaubingos scenos, ir nors jis stengėsi stumti šalin šią šmėklą, vydamas ją su išgąsčiu ir pasibjaurėjimu, jausdavo, kaip ji slankioja jo prote, sukasi aplink jį ir štai vėl atsistoja prieš jo akis.