Ги Мопассан: Nenaudingas grožis

Tada jis ėmė bijoti vakarų, bijotis šešėlių, krintančių aplink jį. Jis dar nežinojo, kodėl tamsa jį baugina; jis vengė jos instinktyviai; jautė, kad tamsa kupina baisenybių. Dienos šviesa nepalanki siaubui: dieną matai tikrus daiktus ir gyvas būtybes. Bet naktis, gūdi tamsi naktis, labiau neperregima nei mūrai ir sykiu tuščia, begalinė, juoda, tokia begalinė, kad joje gali sutilpti daug baisybių; naktis, kada jauti klaidžiojant, bastantis paslaptingą išgąstį, jam atrodė slepianti nežinomą pavojų, artimą ir grasinantį! Kokį gi?

Renardė tuojau jį sužinojo. Sykį vėlai vakare, kai jo neėmė miegas ir jis sėdėjo savo fotely, jam pasirodė, kad juda lango užuolaida. Širdis ėmė tvinkčioti, jis neramus laukė, kas bus; uždanga nebekrutėjo; paskui staigiai ji vėl sujudo; o gal jam tik taip pasirodė. Jis nebedrįso pasikelti, nebedrįso kvėpuoti; o juk jis nebuvo bailys, ne sykį buvo mušęsis ir jam būdavo malonu sugauti pas save vagis.

Argi iš tikrųjų judėjo šita užuolaida? Klausė jis pats savęs, bijodamas būti apgautas akių. O juk visa tai vieni niekai, uždanga vos vos sukrutėjo, taip, tik truputį pasipūtė raukšlės, kaip kad esti nuo vėjo. Tačiau Renardė žiūrėjo į ją įsmeigęs akis, ištempęs kaklą; paskui staiga atsistojo, susigėdęs savo baimės, žengė keturis žingsnius, stvėrė abiem rankom uždangą ir bloškė ją į šalį. Iš pradžių jis pamatė tik tamsius langų stiklus, kaip blizgantį rašalą. Už jų juodavo naktis, didi, neperregima naktis, nutįsusi iki neperregimo horizonto. Jis pastovėjo prieš šią begalinę tamsą ir staiga pamatė žiburį — judantį, tolstantį žiburį. Tada jis prikišo veidą prie stiklo spėliodamas, kad galbūt koks neklaužada gaudo upely vėžius, nes buvo jau po vidurnakčio ir žiburys šliaužė krantu, po medžiais. Kadangi nieko negalėjo įžiūrėti tamsumoje, Renardė užsidengė rankom akis ir staiga ši spingsanti ugnelė virto aiškia šviesa; jis išvydo Luizą Rokė — nuogą ir kruviną ant samanų.

Jis atšoko surakintas siaubo, užkliudė savo krėslą ir parkrito aukštielninkas. Keletą minučių taip gulėjo sielvarto perimtas; paskui pakilo, atsisėdo į krėslą ir ėmė mąstyti. Juk tai haliucinacija, ir daugiau nieko; haliucinacija, kilusi dėl to, kad koks nakties valkata braido upelyje su žiburiu. Pagaliau kas čia nuostabaus, kad nusikaltimo prisiminimas kartais jam sukelia numirėlės viziją.

Atsistojęs jis išgėrė stiklą vandens, paskui vėl atsisėdo. Renardė mąstė: „Ką gi aš darysiu, jei tai ims kartotis?“ O tai pasikartos, jis tai jautė, buvo netgi tikras. Langas jau viliojo jo žvilgsnį, šaukė jį, traukte traukė. Kad nematytų jo, jis pasuko savo krėslą; paskui pasiėmė knygą ir mėgino skaityti; bet tuoj jam pasirodė, kad užpakaly jo kažin kas juda, ir jis ūmai pasuko ant vienos kojos fotelį. Užuolaida vis vėdulavo, jis tuo neabejojo; jis prišoko ir stvėrė ją taip smarkiai, kad nutraukė žemėn drauge su karnizais; paskui godžiai prisiglaudė veidu prie stiklo. Bet nieko nebuvo matyt. Viskas juodavo lauke; ir jis džiaugsmingai atsiduso, kaip žmogus, kuriam išgelbsti gyvybę.

Jis sugrįžo prie fotelio ir atsisėdo; bet tuojau vėl jam užėjo noras pažvelgti į langą. Kai užuolaida nupuolė, jis atrodė lyg niauri baisi anga, traukianti jo žvilgsnį į tamsius laukus. Nenorėdamas pasiduoti šiai pavojingai pagundai, jis nusirengė, užpūtė žvakidę, atsigulė į lovą ir užsimerkė.

Renardė gulėjo aukštielninkas, nejudąs, karštu bei drėgnu prakaitu apsipylęs, ir migdėsi. Staiga aiški šviesa mušė jam į vokus. Jis praplėšė akis manydamas, kad namas dega. Visur buvo tamsu, ir jis pasikėlė ant alkūnės, stengdamasis išskirti langą, kuris jį vis nenugalimai traukė. Įsižiūrėjęs jis pamatė danguje keletą žvaigždžių; atsikėlė, apgraibom perėjo per kambarį, apčiuopė rankom langą ir prikišo prie jo kaktą. Ten — apačioj, po medžiais, — mergaičiukės lavonas švytėjo lyg fosforas, nušviesdamas tamsą aplink save!

Renardė suriko, metėsi prie savo lovos ir ligi ryto išgulėjo pakišęs po pagalve galvą.

Nuo šio laiko jo gyvenimas tapo nebepakenčiamas. Jis leido dienas bijodamas naktų, ir kasnakt vizija pasikartodavo. Vakarais, užsidaręs savo kambaryje, jis mėgindavo kovoti, bet veltui. Neįveikiama jėga jį pakeldavo ir stumdavo prie lango, tarytum šauktų šmėklos, jis išvysdavo ją tuojau: iš pradžių gulinčią nusikaltimo vietoj, drybsančią išskėstom rankom ir išžergtom kojom, taip, kaip lavonas buvo rastas. Paskui numirėlė atsikeldavo ir eidavo smulkučiais žingsniais, kaip ji ėjo išlipus iš upelio. Ji eidavo palengvėle, tiesiai link jo, per gazoną ir per nuvytusį gėlyną, paskui ji pakildavo į orą, prie Renardė lango. Ji eidavo prie jo, kaip ėjo nusikaltimo dieną prie savo žudiko. Žmogus traukdavosi nuo šmėklos, traukdavosi ligi savo lovos ir griūdavo ant jos gerai žinodamas, kad mergaitė yra įžengusi į kambarį ir kad ji stovi ten, už užuolaidos, kurią tuojau ims judinti. Ir jis ligi aušros žiūrėdavo įsmeigęs akis į šitą užuolaidą, be paliovos laukdamas, kada iš ten išlįs jo auka. Bet ji daugiau nebesirodydavo, ji pasilikdavo ten, po kartais sujudančia gelumbe. O Renardė, suleidęs pirštus į savo paklodę, spausdavo ją taip, kaip kad tada buvo spaudęs Luizos Rokė kaklą. Jis klausydavo, kaip laikrodis muša valandas, girdėdavo, kaip tiksi tolumoj laikrodžio švytuoklė ir kaip smarkiai tvinkčioja jo širdis. Ir jis kentėjo vargšas labiau, negu kada nors buvo kentėjęs bet koks žmogus.

Kai tik lubose nusidriekdavo balta juosta, skelbianti rytą, jis jausdavosi išsivadavęs, esąs pagaliau vienas, vienas savo kambaryje: tik tada jis užmigdavo. Miegodavo keletą valandų neramiu, šiurpulingu miegu, ir sapne ne kartą išvysdavo savo baisiąją naktinę šmėklą.

Kai nusileisdavo apie dvyliktą valandą pusryčių, sopėdavo visi kaulai, tartum po įtempto darbo; jis valgydavo lyg nesava burna, vis baugindamasis tos šmėklos, kurią išvys ateinančią naktį.

Tačiau jis gerai žinojo, kad tai nebuvo vaidenimasis, kad numirėliai nesikelia iš karsto, kad jo serganti siela, apsėsta vienintelės minties, nepamirštamo atsiminimo, buvo vienintelė priežastis jo kančių, vienintelė numirėlės iškvietė ja — ji mergaitę prikeldavo, pašaukdavo ir pastatydavo prieš jo akis, kuriose liko įsispaudęs neišdildomas paveikslas. Bet jis taipogi žinojo, kad jis nebepasveiks, kad niekada neišsivaduos iš savo atminties žiaurių persekiojimų, kad geriau esą numirti, negu kęsti ilgiau tokias kančias.

Tada ieškojo būdo, kaip nusižudyti. Norėjo griebtis kokios paprastos ir natūralios priemonės, kuri neleistų įtarti apie savižudybę. Nes jis brangino savo reputaciją, gerbė vardą, tėvų jam paliktą; jeigu kas įtartų jo mirties priežastį, prisimintų, be abejo, neišaiškintą kriminalą, nesurastą žmogžudį ir pasiskubintų jį apkaltinti piktadaryste.

Jam buvo atėjusi keista mintis sutriuškinti save tuo medžiu, po kuriuo jis pasmaugė Luizą Rokė. Taigi jis nutarė iškirsdinti giraitę ir suvaidinti atsitiktinumą. Bet skroblas atsisakė sutriuškinti jam kaulus.

Sugrįžo namo mirtinai nusivylęs, griebėsi revolverio, bet neišdrįso šauti.

Atėjo pietų valanda; jis pavalgė, sugrįžo į savo kambarį. Daugiau nežinojo, ką bedaryti. Pirmam pasikėsinimui nepavykus, antrajam jis neturėjo drąsos. Andai jis buvo pasirengęs, tvirtas, pasiryžęs valdovas savo drąsos ir savo pasiryžimų; o dabar buvo silpnas ir tiek pat bijojo mirties kiek ir numirėlės.

Jis šnibždėjo: „Neišdrįsiu, neišdrįsiu“, — ir su baime žiūrėjo tai į revolverį ant stalo, tai į užuolaidą, kuri dengė langą. Jam taip pat rodėsi, kad kai tik pasibaigs jo gyvenimas, įvyks kažin kas dar baisesnio. Bet kas? Gal jiedu susitiks? Galbūt ji tyko, laukia jo, šaukia jį; galbūt ji vaidenasi jam kas vakarą, kad suimtų jį į savo kerštingus nagus, kad sugundytų jį nusižudyti.