Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Jis ėmė raudoti kaip vaikas kartodamas: „Neišdrįsiu, neišdrįsiu“. Paskui parpuolė ant kelių ir šnibždėjo: „Dieve mano, Dieve mano“, — visai netikėdamas Dievu. Ir jis iš tikrųjų nedrįso pažvelgti į langą, už kurio glūdėjo šmėkla, nei į stalą, kur blizgėjo jo revolveris.

Pasikėlęs jis tarė garsiai: „Negali ilgiau taip tęstis, reikia tai baigti“. Jo balso skambėjimas kambario tylumoj jį taip išgąsdino, kad net šiurpuliai perbėgo per jo nugarą; bet kadangi jis gerai jautė, kad jo pirštas visuomet atsisakys spustelti ginklo gaiduką, atsigulė į lovą, užsidengė galvą antklodėm ir ėmė mąstyti.

Reikėjo sumanyti ką nors tokio, kas priverstų jį numirti; išrasti gudrią priemonę prieš patį save, kuri nebeleistų jam svyruoti, nei atidėlioti, nei ko nors gailėtis. Jis pavydėjo myriop pasmerktiesiems, kuriuos veda prie ešafoto tarp kareivių. O, kad jis galėtų ko nors paprašyti jį nušauti! Kad jis galėtų kam atverti savo širdį, papasakoti savo baisų nusikaltimą, tokiam ištikimam draugui, kuris niekad jo neišduodamas suteiktų jam mirtį. Bet į ką kreiptis? Ką prašyti šio baisaus patarnavimo? Jis ėmė minėti savo pažįstamus. Daktarą? Ne; kada nors jis, be abejo, išplepės... Staiga keista mintis švystelėjo jo galvoj; jis parašys laišką teismo tardytojui, savo geram pažįstamam, ir pats save išduos. Jis aprašys jam viską tame laiške: nusikaltimą, savo kančias ir pasiryžimą nusigalabyti, savo svyravimus ir būdą, kurį jis vartojo, norėdamas nugalėti savo bailumą. Dėl senos jų draugystės jis maldaus jį sunaikinti šį laišku, kai tik jis sužinos, kad nusikaltėlis gavo pelnytą bausmę. Šiuo valdininku Renardė galėjo visiškai pasikliauti: jis žinojo, kad jis ištikimas, kad jis nemoka ištarti nei vieno bereikalingo žodžio. Tai buvo vienas iš tų žmonių, kurie turi nepaperkamą sąžinę ir vadovaujasi tik savo sveiku protu.

Vos tik Renardė sukūrė šį projektą, širdis prisipildė keisto džiaugsmo. Jis dabar buvo ramus. Jis tuoj parašys laišką, iš lėto, paskui, auštant dienai, įmes jį į laiškų dėžutę, prikaltą prie jo mūro; paskui užkops ant savo bokšto, iš ten pamatys, kada ateis laiškanešys, ir kai tik žmogus mėlyna palaidine pasišalins, jis strimagalviais puls ir susikuls į aštrius akmenis, kyšančius iš vandens ties bokšto pagrindu. Jis pasistengs, kad pirma pamatytų jį žmonės, kurie kerta jo mišką. Paskui jis užsirangys ant to iškyšulio, kur styro aukšta kartis, ant kurios plevėsuoja vėliava švenčių dienomis. Jis nulauš šį smaigą vienu krestelėjimu ir kris drauge su juo. Tada bus aišku, kad jis nukrito atsitiktinai, o užsimuš jis, žinoma, išsyk, turint omeny jo svorį ir bokšto aukštį.

Jis tuojau išlipo iš lovos, priėjo prie stalo ir ėmė rašyti; nieko nepamiršo, jokios smulkmenos iš savo nusikaltimo, iš savo baisingo gyvenimo, iš savo širdies kančių, ir užbaigė pranešdamas, kad jis pats esąs save pasmerkęs, kad jis atliksiąs bausmę, ir prašydamas savo draugą, savo senąjį draugą pasirūpinti, kad niekas nekaltintų jo po mirties.

Baigdamas laišką jis apsižiūrėjo, kad jau diena. Sulankstė laišką, užlipdė, parašė adresą, lengvais žingsniais nusileido į apačią, pribėgo prie baltos laiškų dėžutės; ir kai jo drebanti ranka įkišo į plyšį tąjį popierių, jis skubiai sugrįžo, užkėlė vartus, užlipo ant bokšto, laukė ateinant laiškanešio, kuris nusineš jo mirties dekretą.

Jis dabar jautėsi ramus, išsivadavęs, išsigelbėjęs.

Šaltas vėjas, sausas ir ledinis, papūtė jam į veidą. Jis godžiai traukė jį išsižiojęs, gerdamas jo gėlų dvelkimą. Dangus liepsnojo žiemos raudonumu, o lyguma, baltai apšerkšnijusi, blizgėjo su pirmaisiais saulės spinduliais, tarytum apiberta grūstu stiklu. Renardė stovėjo be kepurės, žiūrėjo į platų kraštą, į lankas kairėj, dešinėj, į kaimą, kurio kaminai pradėjo rūkti — moterys užkaitė pusryčius.

Ties jo kojomis čiurleno upelis, jame kyšojo akmenys, į kuriuos jis susikuls po keleto minučių. Jis pasijuto lyg atgimęs tą šaltą skaisčios aušros rytą, kupinas jėgų ir gyvybės. Šviesa jį maudė, siaubė, vėrė kaip vilties spindulys. Tūkstančiai atsiminimų apniko jį atsiminimų apie tokius pat giedrus rytus, kada jis skubiai eidavo kieta žeme, kuri skambėdavo po jo kojomis, ir laimingas medžiodavo paprūdžiuos, kur miega laukinės antys. Prieš jį grūdosi visos gyvenimo gėrybės, kurias jis brangino, ir šios gėrybės žadino jam naujų troškimų, išjudindamos visus galingus jo stipraus ir sveiko kūno apetitus.

Nejaugi reikia mirti? Kam? Užsimušti staiga todėl, kad bijaisi šmėklos? Ko čia baidytis niekų? Juk jis turtingas ir dar jaunas! Kokia beprotybė! Jam pakaks mažo išsiblaškymo, vienos kelionės, trumpos išvykos, kad jis užmirštų viską. Juk štai šiąnakt mergaitė nebuvo jam pasirodžius todėl, kad jo mintys buvo užimtos kuo kitu, nuklydusios kitur. Galbūt nuo šiandien ji nebesirodys? O jeigu dar ir vaidensis šiuose namuose, tai negi sekios paskui jį svetur! Juk pasaulis platus ir ateitis ilga! Kam gi mirti?

Jo žvilgsnis klajojo po lankas, ir jis pastebėjo mėlyną dėmę ant tako, vingiuojančio paupiu. Tai buvo Mederikas, kuris nešė laiškus iš miestelio, o iš kaimo turėjo juos paimti.

Renardė krūptelėjo, skausmas jį pervėrė, ir jis pasileido suktais laiptais žemyn atsiimti atgal savo laiško, išreikalauti jo iš paštininko. Dabar jam maža terūpėjo, pamatys jį kas ar ne; jis bėgo per nakčia apšarmojusią žolę ir atsidūrė ties dėže, kampe fermos, lygiai tuo pat laiku kaip ir laiškanešys.

Mederikas buvo atrakinęs mažytes medines dureles ir ėmė kelis laiškus, įmestus vietos gyventojų.

Renardė jam tarė:

— Labas rytas, Mederik.

— Labas rytas ponui merui.

— Klausyk, Mederik, aš esu įmetęs į dėžę vieną laišką, kurio man dabar prireikė. Norėčiau, kad man jį sugrąžintum.

— Gerai, ponas mere, tuojau gausite.

Ir paštininkas pakėlė akis. Jis sustingo išvydęs Renardė veidą: jo skruostai buvo violetiniai, akys sudrumstos, apvestos juodais ratais, tartum įsmegusios į galvą, plaukai susitaršę, barzda susivėlus, kaklaraištis suveltas. Iš visko buvo matyti, kad šiąnakt jis visai nebuvo gulęs.

Laiškanešys paklausė:

— Ar sergate, ponas mere?

Renardė suprato, kad jo išvaizda turėjo būti keista, sumišo ir atsakė vapaliodamas:

— O ne... ne... Aš tik ką iššokau iš lovos paprašyti šito laiško... Aš miegojau... Supranti?..

Neaiškus įtarimas šmėkštelėjo seno kareivio galvoje.

Jis paklausė:

— Kokio laiško?

— To, kurį man tuojau atiduosi.

Bet dabar Mederikas svyravo, mero elgesys jam atrodė nenatūralus. Galbūt šiame laiške glūdi kokia paslaptis, politinė paslaptis. Jis žinojo, kad Renardė respublikonas, žinojo taipogi visas suktybes ir apgavystes, vartojamas per rinkimus.

Jis paklausė:

— Kam gi adresuotas tas laiškas?

— Ponui Putuanui, teismo tardytojui; nagi žinai, Putuanas mano draugas!

Laiškanešys pasirausė tarp laiškų ir surado tą, kurio iš jo reikalavo. Tada jis ėmė apžiūrinėti jį, vartyti rankose dvejodamas, baisiai sumišęs iš baimės padaryti stambią klaidą arba įsigyti sau priešą — merą.

Matydamas jo svyravimą, Renardė šoko priekin, norėdamas sučiupti laišką ir jį atimti. Šis staigus judesys įtikino Mederiką, kad čia glūdi kokia svarbi paslaptis ir kad jis žūtbūt turi atlikti savo pareigą.

Jis įmetė laišką atgal į savo krepšį ir jį užsegė atsakydamas:

— Ne, negaliu ponas mere. Kadangi jis teismui, negaliu.

Renardė širdį suspaudė baisi baimė. Jis niurnėjo: