Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Po valandžiukės ji pratarė:

— Aš nieko nenoriu žinoti, pone.

Bet aš sugriebiau ją ir sušukau:

— Madmuazele, štai jau bus metai, kai aš tamstą myliu!

Ji iš tikrųjų nustebo ir išpūtė į mane akis. Aš tęsiau:

— Išklausyk mane, madmuazele, prašau. Aš nepažįstu Moreno ir man jis ne galvoj. Labai man rūpi, kad jis stos prieš teismą ir sės į kalėjimą. Aš esu matęs tave čia pernai; tu stovėjai štai ten, ties tvorele. Mane nukrėtė šiurpuliai tave išvydus, ir tavo atvaizdas liko mano širdyje. Tikėsi manimi ar netikėsi, man vis viena. Tu pasirodei man žavinga; tavo atsiminimas mane užvaldė; norėjau vėl pamatyti, griebiausi to mulkio Moreno progos; ir štai aš čia. Aplinkybės privertė mane peržengti ribas; atleisk man, aš tave maldauju, atleisk man.

Ji stengėsi iš mano akių suprasti, ar aš nemeluoju, pasirengusi vėl šypsotis; pagaliau ji sumurmėjo:

— Paistalai!

Aš pakėliau ranką ir nuoširdžiu tonu, manau, kad tikrai tada buvau nuoširdus, tariau:

— Prisiekiu tau, kad nemeluoju.

Ji tepratarė:

— Gana, jau gana!

Mudu buvom vieni, Rivė su dėde dingo už alėjos posūkio, ir aš atlikau tikrą prisipažinimą, — ilgą, švelnų prisipažinimą, — spausdamas ir bučiuodamas jos pirštus. Ji klausėsi jo kaip kokios malonios naujienos, gerai nežinodama, ar tikėti, ar ne.

Baigiau jausdamasis tikrai susijaudinęs, mąstąs tai, ką kalbėjau; buvau išblyškęs, prislėgtas, visas drebėjau; palengvėle apkabinau ją už liemens ir ėmiau šnibždėti jai į garbanėles, susiraičiusias palei ausį. Ji atrodė lyg negyva — taip, ji buvo užsisvajojusi. Paskui jos ranka susitiko manąją ir ją spustelėjo; aš vis stipriau ir stipriau spaudžiau iš lėto jos liemenį drebančia ranka; ji nebejudėjo, paliečiau jos veidą savo lūpomis, ir staiga mano lūpos neieškodamos sutiko josios lūpas. Tai buvo ilgas, ilgas bučinys; ir jis dar ilgai būtų tęsęsis, jeigu nebūčiau išgirdęs „hm hm“ už kelių žingsnių užpakaly manęs.

Ji pasislėpė už medžių. Aš atsigręžiau ir pamačiau Rivė, kuris artinosi prie manęs.

Jis sustojo vidury kelio ir rimtai pratarė:

— Aha! Tai šitaip tu tvarkai to kiaulės Moreno bylą?

Aš atsakiau patenkintas:

— Kaip moku, taip šoku, brolyti. O kur gi dėdė? Ką esi iš jo laimėjęs? Už dukterėčią — aš atsakau.

Rivė pareiškė:

— Su dėde aš buvau mažiau laimingas.

Aš paėmiau jį po ranka, ir mudu įžengėm į vidų. III

Per pietus aš galutinai nebetekau galvos. Sėdėjau greta jos, ir mano ranka nuolat sutikdavo jos ranką po drobule; savo koja aš myniau po stalu jos koją; mudviejų žvilgsniai kas minutę susidurdavo. Paskui išėjom pasivaikščioti mėnesienoje, ir aš jai šnibždėjau visokiausius meilius žodelius, kurie liejosi iš širdies.

Aš ją laikiau prispaudęs prie savęs, tolydžio bučiuodamas, vilgydamas savo lūpas į josios. Priešais mudu ėjo dėdė ir Rivė ir šnekučiavosi. Jų šešėliai tyliai juos sekė smilčių taku.

Vos tik sugrįžom į vidų, telegrafo tarnautojas atnešė depešą nuo tetos, kuri skelbė, kad ji sugrįš tik rytoj rytą, septyniomis, pirmuoju traukiniu.

Tada dėdė tarė:

— Na, Anrieta, eik parodyk svečiam jų kambarius.

Paspaudėm šeimininkui ranką ir lipom ant aukšto. Ji nuvedė iš pradžių į Rivė kambarį, o jis man pašnibždėjo į ausį:

— Nebijok, ji nebūtų vedusi mūsų iš pradžių pas mane.

Paskui ji palydėjo mane ligi mano lovos. Kai tik mudu atsiradom vienudu, aš vėl ją apkabinau, stengdamasis glamonėjimais sumaišyti jos protą ir palaužti jos atsparumą. Bet kai ji pajuto ilgiau neišlaikysianti, tuoj pat pabėgo.

Aš palindau po antklode, viduje virė apmaudas, susijaudinimas ir gėda. Gerai žinodamas, kad beveik neužmigsiu, mąstydamas, bene būsiu padaręs kokį netaktą, staiga išgirdau kažin ką švelniai pasibeldžiant į mano duris.

Aš paklausiau:

— Kas ten?

, Silpnas balsas atsakė:

— Aš.

Aš paskubom apsirengiau, atidariau, ji įėjo.

— Užmiršau paklausti jūsų, — tarė ji, — ką geriate pusryčių: šokoladą, arbatą ar kavą?

Aš stvėriau ją į glėbį degindamas savo glamonėjimais, žiopčiodamas: „Aš geriu... geriu... geriu...“ Bet ji išslydo man iš rankų, užpūtė mano žiburį ir dingo.

Vėl likau vienas, įsiutintas, patamsy ieškodamas degtukų ir niekaip jų nerasdamas. Pagaliau sučiupau juos ir išėjau į koridorių, beveik pamišęs, su žvakide rankoj. Ką rengiausi daryti, apie tai negalvojau. Aš ją norėjau rasti, jos geidžiau. Žengiau kelis žingsnius nieko nemąstydamas. Paskui staiga susigriebiau: „O jeigu aš įeičiau pas dėdę? Ką jam pasakyčiau?..“ Ir sustojau lyg stabas: galva buvo tuščia, širdis tvinkčiojo. Po keliolikos sekundžių man šovė į galvą pasiaiškinimas: „Šimts pypkių! Pasisakysiu ieškąs Rivė kambario, noriu pasikalbėti su juo skubiu reikalu“.

Ir aš ėmiausi apžiūrinėti duris, stengdamasis susekti josios, pas jąją. Bet niekur negalėjau rasti jokių ženklų. Atsitiktinai paėmiau vieną rankeną ir pasukau ją. Durys atsidarė, įėjau... Anrieta, sėdėdama lovoj, pasimetus žiūrėjo į mane.

Tada aš tyliai užstūmiau sklendę ir artindamasis ant galų pirštų jai tariau:

— Užmiršau, madmuazele, paprašyti jūsų ko nors paskaityti.

Ji priešinosi, bet veikiai suradau knygą, kurios ieškojau. Nepasakysiu jos antraštės. Tačiau tai buvo stebuklingiausias romanas ir dieviškiausia poema pasauly.

Sykį atvertus pirmąjį lapą, ji leido man sklaidyti ją kaip tinkamam; aš perskaičiau jos tiek skyrių, kad mūsų žvakė sudegė iki galo.

Paskui, atsidėkojęs jai, vilko žingsniais grįžau į savo kambarį. Tik staiga smarki ranka mane sustabdė, ir kažkieno balsas, Rivė balsas, sukuždėjo man į ausį:

— Tai tu dar nebaigei tvarkyti to kiaulės Moreno bylos.

Septintą valandą ryto ji pati atnešė man puodelį šokolado. Aš niekada nebuvau tokio gėręs: šokoladas buvo malonus, aksominis, kvepiantis, svaiginantis. Negalėjau atitraukti burnos nuo smaguringų puodelio briaunų.

Vos tik spėjo mergelė išeiti, įslinko Rivė. Jis atrodė šiek tiek nervingas, susierzinęs, kaip žmogus, kuris beveik nebuvo miegojęs; jis man tarė nepatenkintu tonu:

— Jeigu tu šitaip toliau tęsi, žinok, baigsi tuo, kad sugadinsi to kiaulės Moreno bylą.

Aštuntą valandą parvyko teta. Derybos buvo trumpos. Gerieji žmonės prižadėjo nutraukti bylą, ir aš palikau 500 frankų krašto pavargėliams.

Seimininkai norėjo mudu sulaikyti dar vienai dienai. Organizavo net ekskursiją į kažkokius griuvėsius. Anrieta, stovėdama už dėdės bei tetos nugarų, rodė man galva ženklus: „Pasilikit, pasilikit“. Aš sutikau, bet Rivė spyrėsi važiuoti.

Aš pasitraukiau jį į šalį, prašiau, maldavau, kalbėjau jam:

— Klausyk, mielas Rivė, padaryk tai dėl manęs.

Bet jis, matyt, buvo susierzinęs ir tiesiai man atrėžė:

— Man jau gana, girdi, gana man to kiaulės Moreno bylos.

Labai graudinausi, kad turiu išvažiuoti. Tai buvo skaudžiausias momentas mano gyvenime. Aš mielai būčiau tvarkęs to kiaulės Moreno bylą per visą savo gyvenimą.

Vagone po energingų ir tylių rankos paspaudimų, atsisveikinimų tariau Rivė:

— Na ir galvijas tu.

Jis atsakė:

— Tu pradėjai mane gerokai erzinti, brolyti. Privažiuodamas prie „Fanai“ kontoros, pamačiau būrį žmonių, laukiančių mūsų... Jie rėkė mus išvydę:

— Na, ką, ar likvidavote to kiaulės Moreno bylą? Visa La Rošelė buvo sujaudinta.

Rivė, kurio paniurusi nuotaika jau prasiblaivė kelyje, sunkiai tvardydamasis nuo juoko pareiškė: