Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Be abejonės, ji kentėjo didelę širdgėlą. Moteris buvo užsidengusi abiem rankomis akis ir atšiauri, suakmenėjusi kaip statula, visa nugrimzdusi į savo sielvartą, kankinamų atsiminimų slegiama, mąstanti apie negyvėlį, — ji pati atrodė kaip negyva. Paskui staiga aš supratau iš lengvo jos pečių trūkčiojimo, panašaus į žilvičių virpėjimą, kai juose švilpia vėjas, kad ji ėmė verkti. Iš pradžių ji verkė tyliai, paskui vis smarkiau, visa krūpčiodama. Staiga ji atsimerkė. Jos akys buvo pilnos ašarų ir grožio; tai buvo pamišėlės akys; ji apžvelgė jomis aplinkui, tartum pabudusi iš baisaus sapno. Pastebėjusi, kad aš žiūriu į ją, matyt, susigėdo ir užsidengė rankomis veidą. Jos raudojimas pasidarė konvulsyvus, galva palengva nusviro ant marmuro; ji prisiglaudė prie jo veidu, ir jos vualis, išsiskleidęs aplink, apdengė baltus kampus brangaus kapo tarytum nauju gedulu. Aš išgirdau ją dejuojant, paskui ji sukrito visu kūnu, įsikniaubusi veidu į plytą, ir sustingo netekusi sąmonės.

Aš nuskubėjau prie jos, judinau jos rankas, pūčiau jai į veidą, skaitydamas tuo metu gana paprastą užrašą: „Čia ilsisi Luis Teodor Carrel, jūrų kapitonas, priešų nukautas Tonkine. Melskitės už jį!“

Jis buvo miręs prieš keletą mėnesių.

Aš susigraudinau iki ašarų ir dar labiau ja susirūpinau. Man pavyko ją atgaivinti. Aš atrodžiau labai susijaudinęs — ne toks jau aš bjaurus, man dar nėra keturiasdešimties. Iš pirmo jos žvilgsnio supratau, kad ji bus man maloni ir dėkinga. Taip ir buvo; vėl apsiliedama ašaromis ji papasakojo su pauzėmis, raudodama savo istoriją apie karininko, žuvusio Tonkine, mirtį nepraslinkus nei metams po jų vedybų iš meilės, nes ji buvusi visiška našlaitė, be kraičio.

Aš ją raminau, stiprinau, kėliau.

Paskui tariau:

— Nepasilikite čia; eime.

Ji sušnibždėjo:

— Aš nepajėgiu eiti.

— Aš palaikysiu jus.

— Dėkui, pone, tamsta esi geras. Tamsta irgi apraudojai čia velionį?

— Taip, madam. Velionę. Taip, madam.

— Savo žmoną?

— Ne, draugę.

— Draugę galima mylėti kaip žmoną: meilė nežino įstatymų.

— Taigi, madam.

Ir štai mudu nuėjome drauge; ji rėmėsi į mano ranką, ir aš beveik nešiau ją kapinių keliukais. Kai mudu išėjome už tvoros, ji sušnibždėjo vos laikydamasi ant kojų:

— Jaučiu, kad man tuojau pasidarys bloga.

— Gal užeitume ko nors išgerti?

— Gerai.

Pamačiau restoraną, vieną iš tų restoranų, kur mirusiųjų draugai užeina paulioti atlikę savo sunkią prievolę. Mudu įėjom ten. Aš priverčiau ją išgert stiklą karštos arbatos, kuri, rodos, sugrąžino jai gyvybę. Vos besugaudoma šypsena sumirgėjo ant jos lūpų. Ji ėmė man skųstis:

— Taip sunku, taip sunku būti vienai vienai, visada vienai: ir dieną, ir naktį neturėti nieko, kam galima būtų atiduoti savo meilę, atverti savo sielą.

Ji, rodos, kalbėjo nuoširdžiai. Tai skambėjo labai meiliai jos lūpose. Aš susigraudinau. Ji buvo visai jaunutė, gal kokių dvidešimties metų. Aš prikalbėjau jai komplimentų, kurių ji noriai klausėsi. Paskui, praslinkus valandai, pasisiūliau parvežti ją namo. Ji sutiko; karietoje mudu atsidūrėm greta, petys į petį, taip arti vienas kito, kad jautėme mūsų kūnų šilimą pro drabužius, o tai yra labiausiai jaudinantis dalykas pasaulyje.

Kai karieta sustojo ties jos namais, ji sušnibždėjo:

— Jaučiuosi nepajėgsianti užlipti viena laiptais, nes gyvenu ketvirtame aukšte. Tamsta buvai toks geras, gal padėtum man pasiekti mano butą?

Su džiaugsmu sutikau. Ji lipo iš lėto, sunkiai alsuodama. Paskui ties durimis pridūrė:

— Prašau užeiti valandžiukei, kad galėčiau padėkoti tamstai.

Ir aš užėjau, po velnių!

Jos butas buvo kuklus, net kiek vargingas, bet paprastas ir jaukus.

Mudu susėdome vienas greta kito ant mažytės kušetės, ir ji vėl prašneko apie savo vienatvę.

Ji nusiėmė skrybėlę. Ji iš tiesų buvo žavinga: aiškios, giedrios akys įsmigusios į mane, ir aš negalėjau susilaikyti nuo pagundos.

Aš apkabinau ją ir ėmiau bučiuoti akis, kurios staiga užsimerkė, bučiuoti be galo, be krašto.

Ji priešinosi, stūmė mane šalin kartodama:

— Baikite... baikite... baikit gi...

Ką ji norėjo tuo pasakyti? Panašiais atvejais „baigti“ gali turėti dvejopą reikšmę. Norėdamas ją nutildyti, aš perėjau nuo akių prie lūpų ir išsiaiškinau sau žodį „baigti“ taip, kaip man tai labiau tiko. Ji ne per daug priešinosi, ir kai mudu vėl pažvelgėme vienas į kitą po šio kapitono, kritusio Tonkine, atminties įžeidimo, ji atrodė nusilpusi, švelni, nuolanki. Mano nerimas išdulkėjo.

Tada aš pasidariau malonus, meilus, dėkingas. Po naujo pašnekesio, kuris truko maždaug valandą, aš jos paklausiau:

— Kur tamsta pietauji?

— Čia restoraniuky, netoli.

— Viena?

— Taip, viena.

— Gal malonėtum papietauti su manim?

— Kur gi?

— Geram restorane, bulvare.

Ji trupučiuką protestavo, aš spyriausi; ji nusileido, sakydama pasiteisinimui:

— Man taip nuobodu... taip nuobodu... — paskui pridūrė: — Reikia užsivilkti kitus drabužius, ne tokius tamsius.

Ir ji nuėjo į miegamąjį.

Ji išėjo iš ten apsitaisiusi pilku, labai paprastu apdaru; buvo laibutė, grakšti, žavinti. Ji, matyt, turėjo du kostiumus: vieną kapinėms, kitą miestui.

Pietūs praėjo draugiškai. Ji išgėrė šampano, pagyvėjo, pralinksmėjo, ir aš sugrįžau su ja pas ją.

Šie ryšiai, užsimezgę kapinėse, truko apie tris savaites. Bet viskas galų gale nusibosta, o ypač moterys. Aš apleidau ją prisidengęs reikalu iškeliauti. Išvažiuodamas parodžiau jai didelį dosnumą, už ką ji buvo man labai dėkinga. Ir ji privertė mane duoti žodį, prisiekti, kad sugrįžęs atgal aš ateisiu pas ją, nes ji, rodės, ne juokais prie manęs prisirišo.

Aš turėjau kitų simpatijų, ir beveik visą mėnesį man nekilo didelio noro vėl pamatyti šią kapinių meilužę. Tačiau užmiršti jos aš neužmiršau... Jos prisiminimas persekiojo mane kaip paslaptis, kaip psichologinė mįslė, kaip vienas iš tų neišsprendžiamų klausimų, į kuriuos žūtbūt norisi rasti atsakymą.

Vieną gražią dieną, nežinau kodėl, man pasirodė, kad aš vėl ją pamatysiu Monmartro kapinėse. Ir aš ten nuvykau.

Ilgai vaikštinėjau sutikdamas tiktai įprastus šių vietų lankytojus, kurie taip pat nebuvo nutraukę visų ryšių su savo velionimis. Ant marmurinio kapo kapitono, kritusio Tonkine, nebuvo nei raudotojos, nei gėlių, nei vainikų.

Bet klajodamas kitam šio numirėlių miesto kvartale, staiga pastebėjau siauros kryžių gatvelės gale einančią prieš mane gedinčią porelę, — vyriškį ir moteriškę. Įsivaizduokit mano nustebimą! Kai jiedu prisiartino, aš pažinau ją. Tai buvo ji!

Išvydusi mane ji paraudo, ir kai aš ją užkabinau praeidamas, ji vos pastebimu ženklu akimis man parodė: „Nepažink manęs“, — bet kuris taipogi lyg ir sakė: „Ateik pas mane vėl, mano brangusis“.

Vyriškis buvo gražios išvaizdos, galantiškų manierų, dailiai apsitaisęs, Garbės legiono ordino kavalierius, — metų apie penkiasdešimties.

Ir jis laikė ją taip pat kaip ir aš tada, eidamas iš kapinių.

Aš nuėjau nustebęs, klausdamas savęs, ką dabar mačiau: kokiai žmonių rūšiai priklauso ši medžiotoja kapinėse? Ar buvo ji paprasta laisvo elgesio moteris, įkvėpta prostitutė, kuri ateidavo į kapines medžioti vyriškių, gedinčių žmonos ar meilužės, liūdinčių amžinai dingusios meilės. Viena ji? Ar jų keletas? Gal tai savotiška profesija? Gal jos vaikštinėja po kapines taip pat kaip gatvėje? Kapininės! O gal ją vieną apšvietė ši nuostabi mintis, gili filosofinė idėja, — eksploatuoti mylinčių širdžių sielvartą, kuris atgyja šiose niauriose vietose.