Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Dievaži, ji tebuvo tik su trumpučiuku baltu sijonėliu, kai staiga prasivėrė durys ir ponia Kergaran pasirodė su žvake rankoje, lygiai tokiu pat kostiumu kaip ir Ema.

Aš atšokau toliau nuo Emos ir išsigandęs stovėjau nekrutėdamas, žiūrėdamas į dvi moteris, kurios buvo pasirengusios išdraskyti viena kitai akis. Kas įvyks?

Šeimininkė prabilo išdidžiu balsu, kokio aš niekada nebuvau girdėjęs:

— Pone Karvelenai, aš nenoriu matyti savo namuose tokių merginų.

Aš sumurmėjau:

— Bet, ponia Kergaran, panelė yra mano draugė. Ji atėjo čia išgerti stiklo arbatos.

Storulė moteris man atkirto:

— Norint išgerti stiklą arbatos nėra reikalo išsirengti vienmarškinei. Pasirūpink tuojau pašalinti šitą panelę.

Ema sumišusi ėmė verkti, slėpdama savo veidą sijonėlyje. O aš visiškai netekau proto, nežinodamas nei ką daryti, nei ką sakyti. Šeimininkė pridūrė su neginčijamu autoritetu:

— Padėk panelei apsirengt ir tuojau ją išlydėk.

Tikrai, man nebeliko nieko kito daryti. Aš pakėliau drybsantį ant grindų sijoną, nelyginant trukusį balioną, ir užmoviau jį merginai per galvą stengdamasis jį užsagstyti, sutvarkyti, o tai man sekėsi be galo sunkiai. Ji man padėjo, vis tebeverkdama, skubėdama, darydama įvairias klaidas, negalėdama atrasti nei raiščių, nei sagučių. O ponia Kergaran su žvake rankoje stovėjo priešais mus rūsčioje teisėjo pozoje.

Ema greitino savo judesius, paskubomis rengėsi, segiojosi įnirtusi, varoma nesulaikomo reikalo bėgti; ir net neužsirišusi bačiukų smuko pro šeimininkę ir pasileido laiptais žemyn. Aš bėgau paskui ją basas, pusiau nusirengęs, kartodamas:

— Panele! Panele!

Jaučiau, kad reikėjo jai ką nors pasakyti, bet nieko negalėjau sugalvoti. Pasivijau ją prie pat durų ir norėjau paimti už rankos, bet ji griežtai atstūmė mane, tyliai ir nervingai šnibždėdama:

— Palik mane, palik, neliesk manęs.

Ji dingo gatvėje užtrenkusi duris.

Sugrįžau. Ponia Kergaran stovėjo pirmame aukšte, o aš lipau lėtais žingsniais visko laukdamas, viskam pasirengęs. Seimininkės kambarys buvo atidarytas. Ji privertė mane įeiti, prabildama rūsčiu tonu:

— Man reikia su tamsta pasikalbėti, pone Karvelenai.

Aš priėjau prie jos nuleidęs galvą. Ji pastatė žvakę ant kamino, po to sukryžiavusi rankas ant savo galingų krūtų, kurias menkai dengė balti plonučiai marškiniai, pratarė:

— Ak, pone Karvelenai, tamsta laikai mano namus paleistuvių namais!

Aš nebuvau išdidus. Sumurmėjau:

— Bet ne, ponia Kergaran. Nereikia pykti, juk tamsta gerai žinai, ko reikia jaunam žmogui.

Ji atsakė:

— Aš žinau tik tai, kad nenoriu matyti pas save tų padarų, girdi? Aš žinau, kad priversiu gerbti mano pastogę, mano namų vardą, girdi? Aš žinau...

Ji kalbėjo mažiausiai dvidešimt minučių, kartu išsakydama ir savo įrodymus, ir pasipiktinimą, slėgdama mane savo namų garbingumu, sunkindama aštriais išmetinėjimais.

Aš — žmogus yra keistas gyvulys — užuot jos klausęs, žiūrėjau į ją. Negirdėjau nė vieno žodžio, tikrai, nė vieno žodžio. Jos krūtys buvo puikios: kietos, baltos ir riebios, galbūt kiek per riebios, — kurios kėlė man kažkokį virpesį. Iš tikrųjų aš niekuomet nebūčiau susiprotėjęs, kad gali būti tokių gražių dalykų po šeimininkės marškiniais. Ji, rodos, pajaunėjo dešimčia metų būdama beveik išsirengusi. Ir štai aš pasijutau be galo keistas, be galo... kaip čia pasakius?.. visiškai sujaudintas. Aš atsiradau staiga ties ja tokioj pozoj, kokioj buvau prieš penkiolika minučių savo kambary. O užpakaly jos, ten, kambario gilumoj, alkove, aš žiūrėjau į jos lovą. Ji buvo atidengta, suglamžyta; iš jos įdubimų galėjai spręsti apie svorį to kūno, kuris ten gulėjo. Ir aš pamaniau, kad ten turi būti labai gera ir labai šilta, šilčiau negu kitose lovose. Kodėl šilčiau? Nežinau, bet tikriausiai dėl pertekliaus kūno, kuris joje ilsėjosi. Kas gali būti labiau neraminančio ir žavinčio, nei ką tik apleista lova? Toji lova svaigino mane iš tolo, vertė drebėti. Ji vis kalbėjo, bet dabar švelniai, — kalbėjo kaip gera viliojanti draugė, kuri tik nori, kad jos atsiprašytų. Aš suvapėjau:

— Mat... mat... ponia Kergaran... mat...

Kadangi ji nutilo, laukdama mano atsakymo, aš griebiau ją į glėbį ir ėmiau bučiuoti, bučiuoti ištroškęs, kaip žmogus, kuris jau seniai to laukė. Ji priešinosi, suko galvą, ne per daugiausiai užpykusi, kartodama mechaniškai, kaip buvo įpratusi: „Ak, tu bjaurybe, bjaurybe, bjau...

Ji negalėjo pabaigti žodžio, aš sunkiai ją pakėliau ir nunešiau prispaudęs prie savęs. Tam tikrais momentais žmogus esti labai stiprus, taip! Priėjau lovos kraštą ir kritau ant jos, nepaleisdamas iš rankų šeimininkės...

Tikrai jos lovoje buvo labai gera ir labai šilta.

Po valandos, žvakei užgesus, šeimininkė atsikėlė uždegti kitos. Ir sugrįžusi prie mano šono, slėpdama po antklode savo apvalią ir drūtą šlaunį, tarė patenkintu, glamonėjančiu, galbūt net dėkingu balsu:

— Ak, tu bjaurybe... Bjaurybe!..

Vaikščiojantis prekijas

Vieną mėnesienos naktį, prisiirstęs ligi valiai po Seną, drožiau namo į Paryžių. Ant kelio, baltuojančio prieš mane, išvydau žmogų, kuris ėjo taip pat Paryžiaus link. Man beveik kiekvieną kartą tekdavo susitikti su priemiesčio naktiniais keleiviais, labai bauginančiais susivėlinusius taikius miestelėnus. Tas žmogelis kiūtino iš lėto pirma manęs, sulinkęs po sunkia našta.

Aš žingsniavau tiesiog link jo skubiais žingsniais, kurie garsiai tauškėjo ant plento. Jis sustojo, apsidairė ir matydamas, kad aš jau arti jo, perėjo į kitą plento pusę.

Nesulėtindamas žingsnių norėjau praeiti pro šalį, bet mane sustabdė šūksnis:

— Labas vakaras, tamstele!

Aš atsakiau:

— Labas vakaras.

Nepažįstamasis tada pasiteiravo:

— Ar toli tamstą dievai neša?

— Į Paryžių.

— Na, tai tamsta netrukus būsi ten. Tamstos, taip sakant, nepavysi, ypač su tokia našta ant nugaros kaip mano.

Aš ėmiau eiti lėčiau mąstydamas, kuriam galui užkalbino mane šitas žmogus. Ką tokio nešė jis savo didžiulėje pintinėje? Neaiškus įtarimas, kad čia esama nešvaraus dalyko ar kokio prasižengimo, dingtelėjo mano galvoje ir sužadino smalsumą. Kas rytą laikraščių kronikose aprašoma tokia daugybė piktadarysčių, įvykusių nakčia ir kaip kartas čia, priemiesčiuose, kad visa tai negali būti vien grynas prasimanymas. Negi galima išgalvoti kas dieną vien tik skaitytojams pasmaginti ilgą virtinę areštų ir prasižengimų, kurie užpildo kronikų skiltis.

Bet, iš kitos pusės, nepažįstamojo balse skambėjo, man rodės, greičiau baili negu drąsi gaida, pagaliau ir jo manierose, kurios rodė išmintingą atsargumą, negalėjai pastebėti nieko įtartino.

Dėl viso ko aš savo ruožtu kreipiausi į jį su klausimu:

— O tamstai ar toli?

— Tik ligi Anjero.

— Tenai tamsta ir gyveni?

— Taip, aš esu prekiautojas ir gyvenu Anjere.

Pasitraukęs iš gretimo tako, kuriuo keliauja dieną medžių pavėsy pėstieji, jis ėmė artintis prie plento vidurio. Aš pasekiau jo pavyzdžiu. Mudu abu, neišleisdami iš rankų lazdų, įtartinai žvilgčiojome vienas į kitą. Priėjęs arčiau nepažįstamojo, aš visiškai nusiraminau. Jam irgi, matyt, išdulkėjo visokie įtarimai.

— Ar negalėtum eiti kiek lėčiau? — paklausė jis mane.

— Kam gi?

— Todėl kad šitas kelias nakčia man baisiai nepatinka. Kada ant pečių kokios prekpalaikės, tai dviese čia vis dėlto saugiau. Užpulti du, žiūrėk, ir privengs.