Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Traukinys artinosi prie Mozės stoties. Budintis žandaras tuoj pat areštavo Moreną.

Kai jo prievartos auka atsipeikėjo, ji paaiškino, kas atsitiko. Valdžia surašė protokolą. Ir vargšas pirklys tepasiekė savo namus tik vakare, apimtas baimės dėl iškeltos bylos už doros įžeidimą viešoje vietoje. II

Aš buvau tuomet „Fanai dės Charentes“ vyriausiasis redaktorius ir matydavausi kas vakarą su Morenų Komersantų kavinėje.

Rytojaus dieną po savo avantiūros Morenas atėjo pas mane nežinodamas, ką daryti. Aš neslėpiau nuo jo savo nuomonės:

— Kiaulė tu esi, ir tiek. Šitaip nesielgiama, brolau.

Jis verkė; nuo savo žmonos buvo gavęs net lupti; ir jam rodėsi, kad jo biznis sugriautas, kad jo vardas suterštas, iškoneveiktas, kad draugai pasipiktinę jo nebesveikina. Jis užbaigė prašydamas manęs pasigailėti jo, ir aš pasišaukiau bendradarbį Rivė, mažutį žmogelį, didelį juokdarį ir gerą patarėją, sužinoti jo nuomonės dėl šio dalyko. Jis patarė man pasimatyti su valstybės prokuroru, kuris buvo mano draugas. Aš pasiunčiau Moreną namo, o pats išsirengiau pas tą valdininką.

Ten sužinojau, kad įžeistoji moteris yra viena jauna panelė — Anrieta Bonel, kuri važiavo į Paryžių pasiimti savo instituto diplomo ir kuri, neturėdama nei tėvo, nei motinos, leido atostogas pas dėdę bei tetą, dorus smulkius miestelėnus.

Moreno padėtį sunkino tai, kad dėdė buvo padavęs skundą. Prokuroras sutiko nutraukti bylą, jeigu tas skundas būsiąs atsiimtas. Štai ką reikėjo išgauti.

Aš sugrįžau pas Moreną. Radau jį begulintį, sergantį iš susijaudinimo ir nusiminimo. Jo žmona, moteris stambi, prakaulė ir smarki, be perstojo jį krimto. Ji įvedė mane į kambarį surikus man į veidą:

— Atėjot pasimatyti su tuo kiaule Morenų? Štai tas kiaulė!

Ir ji atsistojo ties jo lova įsirėmusi į šonus. Aš išdėsčiau jam bylos padėtį, o jis ėmė mane maldauti nuvykti pas nuskriaustosios giminaičius. Misija buvo kebli, bet aš apsiėmiau. Vargšelis be paliovos kartojo:

— Dievaži, aš nesu jos netgi pabučiavęs, galiu prisiekti tau!

Aš atsakiau:

— Vis tiek kiaulė tu esi ir tiek. — Ir paėmiau tūkstantį frankų, kuriuos jis man įteikė, kad juos panaudočiau savo nuožiūra.

Kadangi aš nerizikavau vykti vienas į giminių namus, prašiau Rivė palaikyti man kompaniją. Jis sutiko su sąlyga, kad važiuotume netrukus, nes rytoj po pietų turėjo labai skubų reikalą La Rošelėje.

Ir po dviejų valandų mudu jau skambinome į vieno gražaus kaimiško namuko duris. Mums atidarė gražutė mergelė. Tikriausiai tai buvo ji. Aš tariau visai tyliai Rivė:

— Po velnių, aš pradedu suprasti Moreną.

Dėdė, ponas Toneletas, mūsų „Fanalo“ abonentas, karštas politinis vienmintis, kuris mus priėmė išskėstomis rankomis, sveikino, spaudė rankas, džiūgaudamas turįs pas save abudu jo žurnalo redaktorius. Rivė man šeptelėjo į ausį:

— Manau, kad mums pavyks sutvarkyti to kiaulės Moreno bylą.

Dukterėčia buvo pasišalinusi, ir aš artinausi prie opaus klausimo. Aš nupasakojau skandalo šmėklą; iškėliau aikštėn neišvengiamą mergaitės autoriteto smukimą po panašios bylos triukšmo, nes niekas nepatikės, kad pasitenkinta vienu bučiniu.

Žmogelis, rodėsi, svyravo; bet jis nieko negalėjo nutarti be savo žmonos, kuri turėjo sugrįžti tik vėlai vakare. Staiga jis iškilmingai sušuko:

— Klausykite, man kilo puiki mintis. Aš jus pasilieku pas save. Judu abu čia papietausite ir pernakvosite, o kai sugrįš mano žmonelė, tikiuosi, susitaikysime.

Rivė priešinosi, bet troškimas ištraukti tą kiaulę Moreną iš bėdos privertė jį pasiryžti, ir mudu priėmėm pakvietimą.

Dėdė pakilo spindintis iš džiaugsmo, pasišaukė savo dukterėčią ir mums pasiūlė pasivaikščioti po jo sodybą sakydamas:

— Rimtus dalykus atidėkime ligi vakaro.

Rivė ir jis ėmė šnekučiuotis apie politiką. O aš, atsilikęs kelis žingsnius nuo jų, tuojau atsiradau šalia jaunos mergelės. Ji buvo žavinga, tikrai žavinga!

Be galo atsargiai pradėjau kalbėti apie jos nuotykį vagone, stengdamasis įsigyti jos palankumą.

Bet ji nė kiek neatrodė susigėdusi ir klausė manęs tokiu veidu, lyg tas ją labai juokintų.

Aš jai kalbėjau:

— Tik pagalvok, madmuazele, kiek turėsi nemalonumų! Tamstai reikės spiginti akis prieš teismą, kęsti pašaipius žvilgsnius, kalbėti visų akivaizdoje, pasakoti viešai tą liūdną sceną vagone. Tarp mūsų kalbant, argi ne geriau būtum padariusi nieko nesakiusi, nurodžiusi tam išdykėliui jo vietą, nesišaukdama tarnautojų; arba tiesiai būtum perėjusi į kitą vagoną.

Ji ėmė juoktis:

— Jūs tiesą sakot! Bet ką gi padarysi? Aš išsigandau, o kai išsigąsti, žmogus nebemąstai. Supratusi, kas atsitiko, aš labai gailėjausi rėkusi; bet buvo per vėlu. Žinokite taip pat, kad tas mulkis puolėsi ant manęs kaip padūkęs, netardamas nei žodžio, lyg pamišėlis. Aš netgi nežinojau, ko jis iš manęs nori.

Ji žiūrėjo man tiesiai į veidą nė kiek nesumišusi ir nepabūgusi. Aš sau tariau: „Na ir šauni gi tu mergaitė! Suprantu, kad tas kiaulė Morenas galėjo apsigauti“.

Aš tęsiau juokaudamas:

— Prisipažink, madmuazele, kad jam galima atleisti, nes pagaliau neįmanoma sėdėti priešais tokią gražią būtybę kaip tamsta, nejaučiant visiškai teisėto geismo ją pabučiuoti.

Ji nusikvatojo rodydama savo baltus dantis:

— Tarp geismo ir tarp veiksmo, pone, yra vieta pagarbai.

Tada aš staiga paklausiau:

— O ką gi tamsta padarytum, jeigu aš dabar imčiau ir pabučiuočiau tamstą?

Ji sustojo, apžvelgė mane nuo galvos iki kojų, paskui ramiai tarė:

— O, tamsta — visai kitas dalykas!

Aš ir pats tai žinojau, po šimts velnių, kad aš — visai kitas dalykas, — ne veltui mane vadino visoj apygardoj „gražiuoju Labarbu“. Nors turėjau tada tik trisdešimt metų, tačiau paklausiau:

— Kodėl gi?

Ji truktelėjo pečiais ir atsakė:

— Ogi todėl, kad tamsta nesi toks mulkis kaip jis. — Paskui ji pridūrė žiūrėdama į mane iš padilbų: — Nei toks bjaurus.

Anksčiau, negu ji spėjo pasijudinti, aš plekštelėjau jai į veidą šaunų bučkį. Ji atšoko į šalį, bet per vėlai. Paskui ji tarė:

— Oho! Tamsta anei kiek to nesivaržai. Bet prašau nebekartoti tokio žaismo.

Aš apsimečiau nusižeminęs ir tariau pusbalsiu:

— O! Madmuazele, aš iš visos širdies geidžiu stoti prieš teismą už tą patį nusikaltimą kaip Morenas.

Ji vėl paklausė:

— Kodėl gi?

Aš rimtai pažvelgiau jai į akių gelmes:

— Todėl, kad tamsta esi viena gražiausių būtybių pasaulyje, kad nors jėga paimti tamstą būtų man garbė, diplomas, titulas. Todėl, kad žmonės sakytų, išvydę tamstą: „Žiūrėk, Labarbas nelaimėjo to, ko siekė, bet vis dėlto jis turi šansų“.

Ji vėl ėmė kvatoti iš visos širdies.

— Koks tamsta juokdarys!

Bet nespėjo ji užbaigti žodžio „juokdarys“, kaip aš griebiau ją į glėbį ir apibėriau godžiais bučkiais visur, kur tik galėjau pasiekti: plaukus, kaktą, akis, kartais burną, skruostus, visą galvą, kurią ji vis dangstėsi, nenorom palikdama kokį kampelį nepridengtą.

Galiausiai ji išsivadavo paraudusi ir įsižeidusi.

— Tamsta esi stačiokas, pone, ir aš graudinuosi, kad leidau sau klausyti tamstos.

Aš griebiau ją už rankos truputį sumišęs, vapaliodamas:

— Pardon, pardon, madmuazele. Aš įžeidžiau tamstą; aš stačiokas! Nepyk ant manęs už tai. Kad žinotum?..

Veltui ieškojau kokio nors pasiteisinimo.