Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Drėgnas ir senas trobesys šiek tiek buvo persismelkęs pelėsiais. Kartais odekolono kvapas pasklisdavo koridoriuje arba pro pravertas apačioje duris lyg griausmas prasiverždavo prasčiokiškas klegesys žmonių, susėdusių prie stalų, kuris vertė nerimauti ir raukytis pirmojo aukšto ponus.

Madam, familiari su savo klientais draugais, niekuomet neapleisdavo salono ir domėdavosi miesto naujienomis, kurios pasiekdavo ją per tuos žmones. Jos rimtas pašnekesys būdavo maloni pramoga po riebaus pasiplepėjimo su anomis trimis moterimis; jis būdavo lyg poilsis po paleistuvingo juokavimo šių pagarbių ponų, kurie ateidavo kas vakaras ištraukti stiklelio likerio laisvų merginų kompanijoj.

Trys damos vadinosi Fernandą, Refaelė ir Roza.

Esant ribotam personalui, merginas parinko taip, jog kiekviena iš jų atstovavo tam tikram moters tipui, kad klientai galėtų čia rasti bent apytikslį savo idealo įkūnijimą.

Fernanda atstovavo gražuolėms blondinėms. Tai buvo aukšta, beveik drūta, tukli, nerangi laukų dukra, nuo kurios veido niekaip nenorėjo išnykti šlakai ir kurios plaukai buvo patriušę, šviesūs, bespalviai, panašūs į nušukuotus linus.

Rafaelė, marselietė, pamario miestų uliotoja, vaidino neišvengiamą vaidmenį gražuolės žydžiukės, — liesos, su išsikišusiais skruostikauliais, visada raudonai nudažytais. Jos juodi, jaučio smegenim ištepti plaukai garbanomis krito ant smilkinių. Akys būtų gražios, jeigu dešinioji nebūtų paženklinta krislu. Kuprota nosis, rodos, žvelgė į jos plačią burną, kur du nauji viršutiniai dantys ryškiai skyrėsi nuo apatinių, besenstant įgavusių tamsoką spalvą.

Roza, riebus mėsos kamuoliukas ant mažutyčių kojų, kimiu balsu nuo ryto ligi vakaro dainavo linksmas arba sentimentalias dainuškas, pasakojo begalines ir nereikšmingas istorijas, nutildavo tik tam, kad galėtų valgyti, buvo judri, vikri it voverė, nepaisant jos storumo ir kojų trumpumo; jos juokas, kartais spiegiantis, skambėjo be paliovos tai šen, tai ten — kambary, ant aukšto, visur be jokios priežasties.

Dvi moterys iš apačios — Luiza, praminta Kokote, ir Flora, praminta Svyruokle, todėl kad truputį šlubčiojo. Viena visuomet buvo apsirengusi Laisve, su trispalviu diržu, antra — fantastišku ispanės kostiumu su variniais žvangučiais, kurie šokinėdavo oranžiniuose plaukuose sulig kiekvienu jos nelygiu žingsniu. Jos buvo panašios į virtuvės mergiotes, išsiruošusias į karnavalą. Panašios į visas prasčiokes moteris, nei per daug bjaurios, nei per daug gražios, tikros viešbučio tarnaitės, jos buvo pravardžiuojamos uosto Pompomis.

Tarp šių penkių moterų viešpatavo pavydi taika, bet retai kada suardoma ponios takto ir neišsenkamo linksmumo dėka.

Įstaiga, vienintelė miestelyje, uoliai buvo lankoma. Madam sugebėjo jai suteikti deramą išvaizdą; ji pati buvo labai maloni ir meili visiems; jos gera širdis buvo plačiai žinoma, todėl ją gaubė tam tikra pagarba. Lankytojai stengėsi įsiteikti jai, džiūgaudavo, kada ji parodydavo jiems ypatingo palankumo; dienos metu susitikę su reikalais, jie sakydavo vienas kitam: „Ligi vakaro, kaip žinot“, — tarytum sakytų: „Popiet būsi kavinėj, tiesa?“

Žodžiu, Teljė namai buvo smagiausia užeiga, ir retai ko nors trūkdavo šiuose kasdieniniuose susirinkimuose.

Bet štai vieną vakarą, gegužės mėnesio pabaigoje, pirmasis svečias, ponas Pulenas, miško pirklys ir buvęs meras, rado užrakintas duris. Mažutė žvakelė už tinklelio nebespinksėjo. Namai atrodė lyg išmirę, nebuvo girdėti jokio garso. Jis pasibeldė, iš pradžių atsargiai, toliau vis smarkiau — niekas neatsiliepė. Tada jis smulkučiais žingsniais grįžo atgal ir turguje susitiko poną Duvertą, laivo savininką, kuris vyko tų pat namų link. Jiedu abu tenai nuėjo, bet irgi veltui. Staiga visai šalia jų pakilo baisus triukšmas, ir aplenkę namą jie išvydo visą būrį anglų ir prancūzų jūreivių, kurie daužė kumščiais suvertas smuklės langines.

Abudu miestelėnai tučtuojau spruko, nenorėdami susikompromituoti; bet silpnas „psst“ juos sustabdė: tai buvo ponas Tumevau, žuvų priklys. Jiedu pasakė jam, kas nutiko, ir tai jį juo labiau nuliūdino, kad jis, vedęs šeimynos tėvas, labai prižiūrimas, čia būdavo tiktai šeštadieniais „securitatis causa“, kaip jis sakydavo, duodamas tuo suprasti apie vieną policijos sanitarinę priemonę, apie kurios periodinį kartojimą jį buvo informavęs jo draugas daktaras Bordė. Tai buvo iš tikrųjų jo vakaras, o dabar jis buvo pasmerktas gavėti ištisą savaitę.

Visa trijulė padarė didelį vingį net ligi krantinės, susitiko kelyje jauniklį Filypą, bankininko sūnų, taip pat nuolatinį lankytoją, ir poną Pempesą, mokesčių rinkėją. Paskui jie visi vėl grįžo „Žydų“ gatve pamėginti dar sykį, paskutinį sykį. Bet įsiutę jūreiviai apgulė namą, mėtė akmenis, staugė visa gerkle, ir penketas pirmojo aukšto klientų, sprukę atgal kiek galima greičiau, pasileido klajoti gatvėmis.

Jie dar susitiko poną Dupuis, draudimo agentą, paskui poną Vasą, komercinio teismo narį; ir leidosi į ilgas vaikštynes, kurios juos atvedė juostą. Ten susėdo ant granitinės užtvaros ir žiūrėjo į vilnijančias marias. Ant bangų skiauturių ūkanose skaidriai švysčiojo baltos putos, jos išnykdavo vos pasirodžiusios, ir monotoniškas jūros, besidaužančios į pakrantės uolas, šniokštimas skendo tamsioj nakty. Liūdniems klajokliams pasibasčius taip kiek laiko, Turnevau pareiškė:

— Nesmagu.

— Iš tikrųjų nesmagu, — pritarė Pempesas.

Ir jie lėtais žingsniais slinko toliau.

Nuklydę kranto gatve jie perėjo mediniu tiltu per balą, aplenkė geležinkelį ir vėl išėjo į turgaus aikštę, kur staiga mokesčių rinkėjas Pempesas susiginčijo su žuvų pirkliu Turnevau dėl kažkokio neva valgomo grybo, kurį vienas iš jų tvirtino esąs radęs užmiesty.

Protai buvo taip įerzinti nuobodulio, kad jie rasi būtų priėję ir prie peštynių, jeigu nebūtų įsikišę kiti. Ponas Pempesas įširdęs pasišalino; bet tuojau kilo naujos rietenos tarp buvusio mero Puleno ir draudimo agento Dupuis dėl mokesčių rinkėjo algos ir tų pašalinių įplaukų, kurių jis galėjęs dar turėti. Priešininkai smarkiai ėmė koliotis, tačiau staiga prapliupo baisus klyksmas, ir būrys jūreivių, kuriems nusibodo lūkuriuoti ties aklinai uždarytu namu, išsiveržė į aikštę. Jie ėjo susikibę už rankų, poromis, sudarydami ilgą procesiją, ir padūkusiai šūkavo.

Taikių miestelėnų grupė pasislėpė viename priebutyje, ir staugianti gauja dingo abatijos šone. Dar ilgai buvo girdėti klegesys, silpnėjąs it betolstanti perkūnija; ir vėl įsigalėjo tyla.

Ponas Pulenas ir Dupuis, perpykę vienas ant kito, nudūlino kiekvienas savo keliu neatsisveikinę.

Keturi kiti dar pasiliko vaikščioti ir instinktyviai vėl atsirado ties Teljė įstaiga. Ji vis tebebuvo uždara, nebylė, neįeinama. Kažkoks ramus, atkaklus girtuoklis tikseno pamažu į smuklės langinę, paskui sustodavo ir pusbalsiu šaukdavo bernioką Frederiką. Matydamas, kad niekas neatsilieps, jis ryžosi atsisėsti ant priebučio laiptelių ir laukti tolesnių įvykių.

Miestelėnai jau buvo besitraukią, kaip triukšminga jūreivių banda vėl pasirodė gatvės gale. Prancūzų jūreiviai bliovė Marselietę, anglų — Rule Britannia. Beskeryčiodama pasieniais visa ši girta gauja vėl pasuko į krantą, kur tarp dviejų tautybių jūrininkų kilo kova. Šiose grumtynėse vienam anglui sulaužė ranką, o vienam prancūzui sujukino nosį.

Girtuoklis, pasilikęs ties durimis, žliumbė dabar kaip žliumbia tik girtuokliai arba kirkinami vaikai.