Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Tą dieną visi baisiai išvargo, todėl atsigulė tuojau po pietų. Begalinė šventa laukų tyla apgaubė mažutį kaimiuką, — rami, persmelkianti, plati tyla, siekianti pačias žvaigždes.

Šios merginos, pripratusios prie triukšmingų vakarų viešuose namuose, jautėsi sujaudintos užsnūdusių laukų tylios ramybės. Kūnu bėgiojo šiurpuliai, ne šalčio, bet vienatvės šiurpuliai, plaukią iš neramios ir sudrumstos širdies.

Sugulusios į savo lovas poromis jos apsikabino, tarytum norėdamos apsiginti nuo šio tylos ir gilaus žemės miego įsiveržimo į sielą. Bet Roza, glūdėdama savo tamsioj lindynėj, nepratusi gulėti viena, pasijuto esanti pagauta klaikaus ir sunkaus nerimo. Ji vartaliojos lovoj negalėdama užmigti, tik staiga išgirdo už medinės pertvaros, ties savo galva, silpną kūkčiojimą, lyg raudotų vaikas. Išsigandusi ji tyliai šūktelėjo, ir jai atsakė plonutis, nutrūkstamas balselis. Tai buvo mergaičiukė, kuri, visuomet gulėdama motinos kambaryje, dabar kentė baimę ant tamsaus aukšto.

Roza susijaudinusi atsikėlė ir tyliai, kad nieko nepabudintų, nuėjo ieškoti vaiko. Ji atsivedė ją į savo gerai prisišildytą lovą, spaudė prie krūtinės bučiuodama, glamonėjo, mylavo su perdėtu motinišku švelnumu, paskui pati nurimusi užmigo. Ir iki pat ryto jaunutės mergaičiukės skaisti kakta ilsėjosi ant nuogos prostitutės krūties.

Penktą valandą bažnyčios varpas, skambindamas visu smarkumu, pažadino šias damas, kurios paprastai miegodavo visą rytą: tai būdavo joms vienintelis poilsis po nakties nuovargio. Visas kaimiukas jau buvo sukilęs. Moterys ėjo susirūpinusios nuo durų prie durų, gyvai šnekučiuodamos, atsargiai nešdamos trumputes krakmolinto muslino, primenančio kartoną, sukneles arba didžiausias žvakes su šilkiniais kaspinais, paauksuotais viduryje, ir su rėžiais vaške, ženklinančiais vietą, už kur reikia laikyti. Saulė jau aukštai spindėjo mėlyname danguje, nors horizonte dar matėsi užsilikę silpni rausvos aušros pėdsakai. Pulkai vištų gūžinėjo ties vištininkais; tai šen, tai ten koks nors juodas gaidys blizgančiu kaklu pakeldavo savo galvą su purpurine skiautere, sulapsėdavo sparnais ir mesdavo pavėjui savo metalinį šūkį, kurį pasigriebdavo ir kartodavo kiti gaidžiai.

Iš gretimų kaimų važiavo brikos, iš kurių lipinėjo ties priebučiais aukštos normandės tamsiais rūbais, su kryžmai surištomis skarelėmis ant krūtinių ir susegtomis ypatingomis sidabrinėmis kabėmis. Vyriškiai vilkėjo mėlynas palaidines ant naujų švarkų arba ant žalio audeklo frako, kurio du skvernai kyšojo.

Kai arklius nuvedė į arklidę, palei abi šalikeles išsirikiavo stovėti dviguba virtinė kaimiškų brikų, vežimų, kabrioletų, įvairiausių formų ir laikų vežėčių, sukniubusių ant pirmagalio arba atsitūpusių ant pasturgalio ir iškėlusių į dangų ienas.

Staliaus namuose virė darbas kaip avily. Visos damos su striukėmis ir su apatiniais sijonėliais, su paskleistais ant pečių retais ir trumpais plaukais, tarytum nublukusiais ir sugraužtais nuo vartojimo, buvo užsiėmusios mergaitės rengimu.

Mažytę pastatė ant stalo, ir ji stovėjo nekrutėdama, o ponia Teljė nurodinėjo, ką reikia daryti. Ją stropiai išprausė, sušukavo, apkepurėjo, papuošė, prisagstė smeigtukais jos suknelės klostes, susegė per daug platų juosmenį, suteikė elegantiškumo jos tualetui. Kai viską baigė, ją pasodino, įsakiusios sėdėti ramiai, nejudėti, ir susijaudinęs būrys moteriškių nubėgo taip pat rengtis.

Bažnytėlėje vėl ėmė skambinti; silpnas menko varpioko garsas kilo ir sklaidėsi danguje greitai išnykdamas mėlynoj begalybėj.

Komuniantai ėjo iš namų į viešąjį trobesį, kur buvo įsikūrusios dvi mokyklos ir merija ir kuris stovėjo pačiame kaimo gale, o tuo tarpu „Dievo namai“ stypsojo kitame gale.

Tėvai, šventadieniškai išsipuošę, rūgščiom fizionomijom ir tais nevikriais judesiais, kurie yra įprasti amžinai susilenkusiems prie savo darbo kūnams, ėjo paskui vaikus.

Mažytės mergaičiukės nyko baltasniegio tuliaus debesyse, panašaus į plaktą grietinėlę, o maži vyrukai, glotniai sušukuotom galvutėm, žengė plačiai išsižergę, kad nesugrankščiotų savo naujų kelnių.

Garbė buvo tai šeimynai, kurios vaiką supo didelis būrys giminių, atvykusių iš toli. Taigi staliaus triumfas buvo visiškas: Teljė pulkas, su vedėja priešakyje, sekė paskui Konstanciją; jos tėvas ėjo po ranka su seserimi, motina ėjo su Rafaele, Fernandą su Roza, abi Pompos drauge, ir visa trupė didingai žygiavo nelyginant majoras su paradine uniforma.

Įspūdis kaimely buvo triuškinantis. Mokykloje mergaitės išsirikiavo po plačiu mokytojos vienuolės kyku, o vaikai sustojo mokytojo skrybėlės priedangoje, kuri pūpsojo ant gražaus ir elegantiško vyriškio. Visi leidosi į kelią ir choru užtraukė psalmę. Priekyje žingsniavo berniukai, kurių ilga dviguba virtinė judėjo tarp dviejų eilių iškinkytų vežėčių, paskui juos ėjo mergaitės, taip pat po dvi; ir kadangi visi vietos gyventojai iš pagarbos užleido vietą atvažiavusioms miesto damoms, tai jos ir ėjo tuojau už mergaičių dar pailgindamos procesiją; trys dešinėje, trys kairėje, žibėdamos savo tualetais.

Jų pasirodymas bažnyčioje sukėlė tarp žmonių sąmyšį. Visi stumdėsi, sukinėjosi, kumščiojo vienas kitą stengdamiesi jas pamatyti. Kai kurios davatkos ėmė garsiai kuždėtis, nustebusios šių damų marga apranga. Meras pasiūlė joms savo suolą, pirmąjį dešinėje vargonų, ir ponia Teljė užėmė ten vietą su broliene, Fernandą ir Rafaele; Roza, abi Pompos ir stalius užėmė antrąjį suolą.

Bažnyčios chorai buvo užsikimšę klupsčiais vaikais, — mergaitės iš vienos pusės, berniukai iš kitos, — ir ilgos žvakės, kurias jie laikė rankose, atrodė lyg ietys, iškraipytos į visas puses.

Ties piupitru stovėjo trys vyriškiai ir giedojo visu balsu; jie be galo ilgai tąsė skambios lotynų kalbos skiemenis, ir jų „amen“ nepabaigiamai buvo traukiamas ant pirmojo a-a; vargonai juos palaikė savo tęsiama gaida, savo monotonišku staugimu, išeinančiu iš plačios varinio instrumento angos. Kartkartėmis kunigas, sėdėjęs uždengtame soste, užsidėjęs keturkampę beretę, atsistodavo, bumbteldavo kažką ir vėl sėsdavosi. Jam atsakinėjo vaikas spiegiančiu balsu. Po to trys giesmininkai vėl užtraukdavo, nenuleisdami akių nuo storos prieš juos atskleistos giesmių knygos.

Paskui stojo tyla. Visi žmonės kaip vienas suklaupė ant kelių; pasirodė kunigas — senas, pagarbus, baltaplaukis, palenkęs ant kieliko galvą, kurį jis laikė kairėje rankoje. Priešais jį ėjo du patarnautojai raudonomis kamžomis, o užpakalyje pasipylė krūva giesmininkų, kurie išsirikiavo abipus chorų.

Didžiausioje tyloje suskambo varpelis. Prasidėjo Šv. Mišios. Kunigas lėtai sukinėjosi ties paauksuotu altoriumi, priklaupinėjo, savo sugurusiu, drebančiu iš senatvės balsu traukė įžangines maldas. Kai tik jis nutildavo, giesmininkai ir vargonai išsyk vėl prabildavo; kai kurie vyriškiai taip pat jiems padėdavo kiek silpnoku, žemesniu balsu, kaip pridera giedot pašaliniams.

Staiga iš visų krūtinių ir visų širdžių išsiveržė į dangų Kyrie eleison. Sugriaudėjus šiems skambiems balsams, nuo senovinių skliautų pabiro dulkės ir sudūlijusio medžio gabaliukai. Saulė, kuri spigino tiesiai į aspidinį stogą, pavertė bažnytėlę karšta krosnimi; vaikų širdis neramino stiprus susijaudinimas, šiurpulingas laukimas ir artinimasis nesuprantamo stebuklo; tai gniaužė gerklę ir šių vaikų motinoms.

Kunigas, kiek pasėdėjęs, vėl nulipo prie altoriaus ir plika galva, apdengta sidabriniais plaukais, drebančiais gestais artinosi prie antgamtinio stebuklo.