Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Здесь есть возможность читать онлайн «Ги Мопассан - Nenaudingas grožis» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Spindulys, Жанр: literature_19, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Nenaudingas grožis: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Nenaudingas grožis»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Genialiojo prancūzų rašytojo Gi de Mopasano novelės apie meilę, apie grožį, apie gyvenimą... Negali jų skaityti nesijaudindamas, nes tai ne tik rašytojo personažų gyvenimas, bet ir mūsų švelniosios ir liūdnosios akimirkos.

Nenaudingas grožis — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Nenaudingas grožis», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Tačiau vežimas nesirodė, ir merginos nelipo žemyn. Ant aukšto girdėjosi net baisūs juokai, trepsėjimas, klyksmai, delnų pliaukšėjimas. Tada staliaus žmona išėjo į kiemą pažiūrėt, ar pakinkytas vežimas, o madam užlipo ant aukšto.

Rivė girtutėlis ir pusiau išsirengęs atkakliai atakavo Rozą, kuri leipo juokais. Abidvi Pompos laikė jį už rankų ir stengėsi nuraminti, įsižeidusios dėl scenos po rytmetinės ceremonijos; bet Rafaelė ir Fernandą jį kurstė, įsirėmusios į šonus, juoku nesitverdamos, spiegdamos sulig kiekviena nevykusia girtuoklio pastanga. O jis įniršęs, paraudęs, susivėlęs baisiai purtėsi, norėdamas nusikratyti įsikabinusių į jį merginų, ir iš visų jėgų tempė Rozą už sijono niurnėdamas:

— Tai tu nenori, šlavėdra?

Bet madam užsirūstinusi prišoko, griebė brolį už sprando ir su tokiu įniršiu bloškė šalin, kad net siena sudrebėjo.

Po minutės kieme buvo girdėti, kaip jis pumpavo sau vandenį ant galvos; ir kada jis pagaliau atsirado savo ratuose, buvo jau visai išsipagiriojęs.

Jie leidosi į kelionę taip pat kaip vakar, ir balta kumelaitė vėl juos bogino savo skubia risčia...

Po karštais saulės spinduliais per pietus prigesęs linksmumas vėl įsižiebė. Ratų trinkčiojimas dabar džiugino merginas, jos stumdė net gretimas kėdes ir kas minutę prapliupdavo juokais, jau ir be to išjudintos bergždžių Rivė mėginimų.

Akinanti šviesa užliejo laukus — šviesa, mirguliuojanti akyse; ratai kėlė debesis dulkių, kurios ilgai dar plaukiojo virš kelio.

Staiga Fernanda, mėgstanti muziką, ėmė maldauti Rozą padainuoti; ir šioji linksmai užtraukė apie storą Medono kleboną. Bet madarų tuojau privertė ją nutilti teigdama, kad šiandien tokia dainuška netinkanti. Ji pridūrė:

— Verčiau padainuok mums ką nors iš Beranžė. Tuomet Roza, pasvyravusi kelias sekundes, gergždžiančiu balsu užtraukė dainelę apie Senelę:

Vieną vakarą mano senelė,

Ištraukusi porą stiklelių,

Linguodama galvą kalbėjo:

„Kiek meilužių kadais aš turėjau!

Oi, kaip aš sunykau,

Rankos suliesėjo,

Nebeeiklios kojos,

Senatvė atėjo!..“

Ir merginų choras, kuriam vadovavo pati madam, užtraukė priegiesmį:

Oi, kaip aš sunykau,

Rankos suliesėjo,

Nebeeiklios kojos,

Senatvė atėjo...

— Matai, kaip puikiai! — pareiškė Rivė, uždegtas priegiesmio, ir Roza tuojau užtraukė antrą kupletą.

Vėl visi choru užtraukė priegiesmį, o Rivė stuksėjo koja į ieną, mušė taktą vadžiomis ant savo šyvosios nugaros, kuri, tartum sužadinta linksmo ritmo, pasileido padūkusiu šuoliu, kad net visos damos suvirto į vieną krūvą ant dugno.

Jos atsikėlė, kvatodamos kaip pamišėlės, ir toliau traukė dainą, plyšaudamos visa gerkle — plačiuose laukuose, po kepinančiu dangumi, tarp benokstančių dirvų, pasiutiškai nešant kumelaitei, kuri tarytum užsidegdavo su kiekvienu priegiesmio atsikartojimu ir kas kartą šuoliu lėkdavo kokį šimtą metrų didžiam visų keleivių džiaugsmui.

Protarpiais koks akmenų skaldytojas pakeldavo galvą ir žiūrėdavo pro savo vielinį tinklelį į šį skrendantį ir staugiantį vežimą, rūkstantį dulkių debesyje.

Kai ties stotimi išlipo, stalius pareiškė susigraudinęs:

— Gaila, kad išvažiuojate, būtume gerokai paulioję.

Madam atsakė jam išmintingai:

— Viskas savo laiku, negi galima amžinai linksmintis.

Tuomet puiki mintis sušvito Rivė galvoje:

— Klausykit, sako jis, aš atvažiuosiu jūsų aplankyti į Fekaną kitą mėnesį.. Ir jis gudriai pažvelgė į Rozą blizgančiom ir šelmiškom akim.

— Gerai, užbaigė madam, tik reikia nepamesti galvos; gali atvykti, jei nori, bet žiūrėk, kad nedarytum man žioplysčių.

Jis nieko neatsakė, o kadangi tuo metu pasigirdo garvežio švilpukas, tuojau puolė atsisveikinti su visomis savo viešniomis. Kai priėjo eilė Rozai, jis žūtbūt norėjo pabučiuoti ją į lūpas, bet ši juokdamosi pro sučiauptą burną visą laiką išsprukdavo iš jo staigiai pasisukdama. Jis laikė ją savo glėbyje, bet niekaip negalėjo pasiekti tikslo, nes jam kliudė jo didžiulis botagas, kurį tebelaikė rankoj ir kuriuo beviltiškai mostagavo už merginos pečių.

— Į Ruaną išvyksta traukinys! — suriko konduktorius.

Jos sulipo. Sušvilpė švilpukas, į kurį tučtuojau atsakė galingas garvežio baubimas: iš kamino triukšmingai išsiveržė pirmasis dūmų kamuolys, ir ratai stenėdami pradėjo suktis.

Rivė, apleidęs stotį, nubėgo prie tvoros dar sykį žvilgtelėti į Rozą; ir kai pro jo nosį praslinko vagonas su šiomis gyvosiomis prekėmis, jis ėmė pliaukščioti botagu šokinėdamas ir traukdamas iš visų plaučių:

Oi, kaip aš sunykau,

Rankos suliesėjo,

Nebeeiklios kojos,

Senatvė atėjo...

Ir jis dar ilgai žiūrėjo į tolstančią baltą skepečiukę, kuria jam mosavo. III

Traukinyje jos miegojo ligi pat Fekano, miegojo ramiu grynos sąžinės miegu; ir kai įžengė į savo būstą — pailsėjusios, šviesios, pasirengusios savo vakarinėms pareigoms, — madam negalėjo susilaikyti nepasakiusi:

— Kaip sau norit, o aš jau pasiilgau namų.

Jos skubiai pavakarieniavo, paskui, persirengę kovos kostiumais, laukė įprastų klientų; vėl uždegta mažutė žvakelė praeiviams rodė, kad avelės yra sugrįžusios į savo avidę.

Vienu akies mirksniu ši naujiena pasklido po visą miestą, nežinia kaip ir per ką. Ponas Filypas, bankininko sūnus, pasirodė tiek malonus, kad netgi pasiuntė pasiuntinį pas poną Turnevau, kalintį savo šeimynoje.

Pas žuvies pirklį kiekvieną sekmadienį pietaudavo keletas giminaičių; pasirodęs su laišku rankose pasiuntinys užtiko visus begeriant kavą. Ponas Turnevau nepaprastai susijaudinęs perplėšė voką ir pabalo perskaitęs šiuos trumpus žodžius, rašytus pieštuku: „Menkių krovinys atsirado; laivas sugrįžo į uostą; geras biznis tau. Ateik greičiau!“

Jis pasirausė savo kišenėje, davė dvidešimt santimų atnešusiam laišką ir, rausdamas ligi pat ausų, pratarė:

— Man reikia tuojau išeit.

Jis ištiesė žmonai lakonišką ir paslaptingą raštelį, paskambino ir tarė įžengusiai kambarinei:

— Duokš greičiau man paltą ir skrybėlę.

Vos atsidūręs gatvėj, jis pasileido bėgti, švilpaudamas kažkokią ariją, ir kelias pasirodė jam dussyk ilgesnis: toks baisus buvo jo nekantrumas.

Teljė įstaiga atrodė šventadieniškai. Apačioje triukšmingi jūreivių balsai kėlė kurtinantį klegesį. Luiza ir Flora nežinojo, kam čia atsakyti, gėrė su vienu, gėrė su kitu, labiau negu kada nors buvo vertos „dviejų Pompų“ pravardės. Jas šaukė iš visų kampų sykiu: jos nebegalėjo patenkinti reikalavimų, ir ši naktis joms nusimatė darbinga.

Pirmojo aukšto kompanija visa susirinko devintą valandą. Ponas Vasas, komercinio teismo narys, patentuotas, bet platoniškas madam dūsautojas, patylom šnekučiavosi su ja kampe; ir jiedu abu šypsojosi, tarytum artėdami prie susitarimo. Ponas Pulenas, buvęs meras, laikė Rozą ant kelių, o ji, sėdėdama su juo nosis su nosimi, glostė savo trumputėm rankom jo žilus bakenbardus. Karštos nuogos šlaunys kyšojo iš po jos pakeltos geltonos suknelės skersai juodų gelumbinių pono kelnių, o rožinė kojinė buvo parišta mėlynu keliaraiščiu, komivojažieriaus dovanotu.

Didžiulės Fernandos, išsitiesusios ant sofos, abi kojos ilsėjosi ant mokesčių rinkėjo pono Pempeso pilvo, o stuomuo — ant jauniklio pono Filypo liemens. Vaikiną ji laikė apsikabinusi už kaklo dešine ranka, o kairėję turėjo papirosą.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Nenaudingas grožis»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Nenaudingas grožis» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Nenaudingas grožis»

Обсуждение, отзывы о книге «Nenaudingas grožis» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x