Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Ji atsakė pusbalsiu, nors dėl kurtinančio ratų bildėjimo tarnai vis tiek negalėjo nieko girdėti:

— Ak, ką tai reiškia? Ką tai reiškia? Jūs vis toks pats! Jūs norite, kad aš jums pasakyčiau?

— Taip.

— Pasakyčiau viską?

— Taip.

— Viską, kas slegia man širdį nuo to laiko, kai tapau jūsų žiauraus egoizmo auka?

Jis paraudo iš nuostabos ir pykčio. Ir sukandęs dantis prakošė:

— Taip, kalbėkite!

Tai buvo aukštas, plačiapetis vyriškis didele rausva barzda, gražus vyras, aristokratas, aukštuomenės žmogus, kuris save laikė nepriekaištingu sutuoktiniu ir puikiu tėvu.

Pirmą kartą per visą šį pasivažinėjimą ji pasisuko į vyrą ir pažvelgė jam tiesiai į veidą:

— O, tuomet jums teks išgirsti nemalonių dalykų. Tad žinokite, kad aš pasirengusi viskam, aš padarysiu viską, aš nieko nebijau, o jūsų dabar mažiausiai nei kada nors.

Jis taip pat pažvelgė jai į akis jau virpėdamas nuo įtūžio. Ir sukuždėjo:

— Jūs išsikraustėte iš proto!

— Ne, neišsikrausčiau, tačiau aš neketinu daugiau leisti jums niekingai išnaudoti mano motinystę, — jūs pasmerkėte mane šioms kančioms ištisus vienuolika metų! Aš noriu gyventi pagaliau kaip aukštuomenės dama; aš tam turiu teisę kaip ir visos moterys!

Staigiai išbalęs jis sušvebeldžiavo:

— Nesuprantu jūsų.

— Ak, nesuprantate. Štai jau trys mėnesiai, kai aš pagimdžiau paskutinįjį kūdikį, o kadangi esu vis dar labai graži ir, nepaisant visų jūsų pastangų, beveik ir nebjaurėju, — jūs ką tik tai pripažinote išvydęs mane priebutyje, — tai jūs manote, kad man jau pats laikas vėl pastoti.

— Jūs gi esate nepilno proto!

— Anaiptol! Man — trisdešimt metų, turiu septynetą vaikų, mes kartu gyvename jau vienuolika metų, ir jūs viliatės, kad taip tęsis dar maždaug dešimtį metų, o paskui jūs jau liausitės pavydėjęs.

Jis sugriebė ir suspaudė jos ranką...

— Aš jums draudžiu toliau šitaip su manimi kalbėti!

— O aš ketinu kalbėti iki galo, kol neišsakysiu visko, ką turiu pasakyti, ir jei mėginsite mane nutildyti, pradėsiu šaukti dar garsiau, ir mane išgirs ir vežikas, ir liokajus. Aš tik dėl to ir leidau jums čia atsisėsti, jog čia turiu liudininkų, — tai priverčia jus klausytis manęs ir valdytis. Tad klausykite. Jūs visada man buvote nemalonus, ir aš jums visada tai parodydavau, juk aš niekada nemelavau, pone! Jūs vedėte mane prieš mano valią; mano tėvai buvo atsidūrę sunkioje padėtyje, ir jūs pasiekėte savo tikslą; jie atidavė jums mane per prievartą, nes jūs buvote labai turtingas. Jie privertė mane, aš verkiau.

Iš esmės jūs mane nusipirkote; ir kai aš atsidūriau jūsų valioje, kai aš buvau pasirengusi tapti jūsų ištikima drauge, prisirišti prie jūsų, pamiršti visus jūsų bauginimo, prievartos metodus ir prisiminti tik tai, kad aš turiu būti jums atsidavusi žmona ir mylėti jus iš visos širdies, — jūs tuoj pat pradėjote pavyduliauti, kaip niekada dar nėra pavyduliavęs joks vyras: žemu, gėdingu, žeminančiu jus ir įžeidžiančiu mane pavydu, nes jūs visada sekdavote mane. Nespėjau su jumis pragyventi nė aštuonių mėnesių, o jūs jau pradėjote įtarinėti mane dėl įvairiausių apgavysčių. Jūs net neslėpdavote to nuo manęs. Kokia gėda! Ir negalėdamas man sukliudyti būti gražiai ir patikti kitiems, neįstengdamas sutrukdyti tam, jog salonuose ir net laikraščiuose mane vadino viena iš gražiausių Paryžiaus moterų, jūs stengėtės sugalvoti bet ką, kad tik atribotumėte mane nuo įvairių asistavimų. O paskui jums kilo šlykšti mintis — priversti mane gyventi nuolatiniame nėštume, kol nepradėsiu kelti visiems vyrams pasibjaurėjimo. O, net neneikite! Aš ilgai nesuvokiau, tačiau paskui pagaliau supratau. Jūs netgi gyrėtės tuo sumanymu savo seseriai, o ji papasakojo tai man, nes myli mane, ir ją sutrikdė jūsų vyriškas šiurkštumas.

Prisiminkite mūsų kovą, išmuštas duris, sulaužytas spynas! Kokiai egzistencijai jūs pasmerkėte mane ištisus vienuolika metų? Veislinės kumelės, uždarytos arklidėje, egzistencijai! O būdama nėščia aš sukeldavau jums pasibjaurėjimą, ir jūs ištisus mėnesius vengdavote manęs. Išnešioti kūdikį mane išsiųsdavote į kaimą, į šeimos pilį, gamtos prieglobstį. Bet kai aš vėl sugrįždavau, atjaunėjusi ir graži, nė kiek nesuvytusi, kaip ir anksčiau patraukli ir kaip ir anksčiau apsupta būrio gerbėjų, grįždavau puoselėdama viltį šiek tiek pagyventi jaunos turtingos aukštuomenės damos gyvenimą, — tada jus vėl apakindavo pavydas ir jūs vėl pradėdavote persekioti mane užvaldytas to paties bjauraus ir niekingo noro, kuriuo degate ir dabar, sėdėdamas greta manęs. Ir tai nėra noras turėti mane — aš jums niekada neatsakyčiau, — tai noras subjauroti mane!

Be to, po daugelio stebėjimų, aš atskleidžiau dar vieną jūsų paslaptį (aš jau išmokau suprasti jūsų poelgius ir mintis): jūs norėjote turėti vaikų dėl to, kad jie suteikdavo jums ramybę, kol aš nešiojau juos po širdimi. Meilė vaikams jums atsirado dėl pasibjaurėjimo manimi, dėl tų bjaurių įtarinėjimų, kurie apleisdavo jus tik mano nėštumo metu, dėl to džiaugsmo, kuris užvaldydavo jus, kai matydavote storėjantį mano liemenį.

O, šitas džiaugsmas! Kiek sykių aš jį jaučiau, įžvelgdavau jūsų žvilgsnyje, įspėdavau! Vaikai! Jūs mylite vaikus ne kaip savo kraują, o kaip savo pergalę. Tai pergalė prieš mane, prieš mano jaunystę, mano grožį, mano žavesį, prieš mano pasisekimą; jūs troškote priversti nutilti tuos susižavėjimo kupinus balsus, kurie sklido aplink mane ir kuriuos aš girdėjau. Ir jūs didžiuojatės vaikais, jūs rodote juos, vežiojatės juos po Bulonės mišką, ant asiliukų Monmoransyje. Jūs vedžiojatės juos į teatro dieninius spektaklius vaikams, kad visi matytų jus su jais, kad visi kalbėtų: „Koks nuostabus tėvas!“, — kad kartotų tai be paliovos...

Jis su laukiniu šiurkštumu sugriebė jos ranką ir įtūžęs taip suspaudė, kad grafienė nutilo gniauždama besiveržiantį iš gerklės šauksmą.

Jis sušnibždėjo:

— Aš myliu savo vaikus, ar girdite? Tai, ką jūs tik ką prisipažinote, didžiausia gėda motinai. Bet jūs esate mano. Aš — šeimininkas... jūsų šeimininkas... aš galiu iš jūsų reikalauti visko, ko tik noriu ir kada tik noriu... ir mano pusėje... įstatymas!

Jis buvo pasirengęs jai sutraiškyti pirštus savo didžiulio, raumeningo kumščio gniaužtuose. O ji, išbalusi nuo skausmo, atkakliai stengėsi ištraukti ranką iš šių žnyplių; ji duso, o akyse ištryško ašaros.

— Dabar jūs suprantate, jog aš esu šeimininkas, kad aš stipresnis, — tarė jis ir palengva atgniaužė ranką.

Ji tęsė:

— Jūs laikote mane religinga?

Jis nustebęs atsakė:

— Be abejo.

— Kaip jūs manote, ar aš tikiu Dievą?

— Žinoma.

— Ar aš galiu sumeluoti, jeigu prisieksiu prieš altorių, kuriame yra dalelė Kristaus kūno?

— Ne.

— Ar galėtumėte vykti su manimi į bažnyčią?

— Kam gi?

— Ten pamatysite. Ar sutinkate?

— Jei norite, prašau.

Ji garsiai sušuko:

— Filypai!

Vežikas šiek tiek palenkė galvą ir, nenuleisdamas žvilgsnio nuo arklių, šiek tiek pasisuko į ponią. Ji įsakė:

— Į Sen Filypo diu Rualio bažnyčią!

Ir karieta, kuri jau artinosi prie Bulonės miško vartų, vėl pasisuko į miestą.

Grįždami atgal vyras ir žmona neapsikeitė nė vienu žodžiu. Po to, kai brika sustojo prie bažnyčios portalo, ponia de Maskarė iššoko iš jos ir įėjo į bažnyčią; grafas sekė už keleto žingsnių nuo jos.