Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Grandenas, kuris jį įdėmiai klausė ir jau seniai žinojo jo vaizduotės proveržius, paklausė:

— Vadinasi, anot tavęs, žmogiškoji mintis yra atsitiktinės aklos dieviškosios apvaizdos vaisius?

— Taip, velniai griebtų! Mūsų smegenų nervinių centrų nenumatytas funkcijas galima palyginti su cheminėmis reakcijomis, kurios įvyksta netikėtai susijungus įvairiems elementams, taip pat su elektros kibirkštimi, įsižiebiančia nuo trinties arba atsitiktinai sąveikaujant kai kuriems kūnams, — žodžiu, su įvairiais reiškiniais, kuriuos skatina nesibaigianti ir vaisinga gyvosios materijos įvairovė.

Ir viso to, ką kalbėjau, įrodymai, mano brangusis, krenta į akis kiekvienam, kas tik atidžiau apsižvalgo aplink save. Jei žmogiškasis mąstymas būtų buvęs savo tikslus suvokiančio Kūrėjo ketinimų dalis ir turėjęs tapti toks, koks jis tapo, — toks nepanašus į gyvūno mąstymą ir į gyvūno nuolankumą, toks reiklus, ieškantis, smalsus, nerimstantis, — tad nejaugi pasaulis, sukurtas tokioms būtybėms, kokiomis mes esame šiandien, būtų suvarytas į šį nepatogų ir ankštą gyvulių aptvarą, į šias daržovių lysves, į šį apskritą, miškingą ir akmenuotą daržą, kur pagal nenumatytos apvaizdos valią mums derėtų gyventi nuogiems urvuose arba po medžiais, maitintis užmuštų gyvulių kūnais — mūsų broliais — arba žaliomis daržovėmis, išaugusiomis po atviru dangumi?

Tačiau tereikia akimirką pamąstyti, ir taps aišku, kad šis pasaulis sukurtas ne tokioms būtybėms kaip mes. Mintis, per kažkokį stebuklą sužibusi ir pražydusi mūsų smegenų ląstelėse, — bejėgė, neišprususi ir neaiški mintis, kokia ji yra ir bus visada, — daro mus, mąstančius žmones, šioje žemėje amžinais ir nelaimingais tremtiniais.

Pažvelk į ją, šią žemę, kurią Dievas skyrė jos gyventojams. Argi neaišku, kad ji visa su savo augalais ir miškais skirta išimtinai gyvūnams? Ką galime joje surasti sau mes? Nieko. O jiems skirta viskas: urvai, tarpekliai, lapai, šaltiniai, būstai, maistas ir vanduo. Tad tokie įnoringi žmonės kaip aš niekada čia negalės gerai jaustis. Patenkinti tiktai tie, kurie priartėja prie gyvūnų. O kaipgi visi kiti — poetai, tobulumo siekiančios ir neramios sielos, svajotojai, tyrinėtojai? O, vargšeliai!

Aš valgau kopūstus ir morkas, velniai rautų, valgau svogūnus, ropes ir ridikus, — valgau dėl to, kad turėjau prie jų priprasti, net manyti, kad jie skanūs, nes niekas daugiau čia neauga; tačiau tai kralikų ir ožkų maistas, kaip žolė ir dobilai — karvių ir arklių pašaras! Kai aš matau subrendusias javų varpas lauke, tai neabejoju, kad visa tai žemė išaugino žvirblių ir kregždučių snapeliams, tik jokiu būdu ne mano bumai. Todėl galiu daryti išvadą, jog žiaumodamas duoną aš apvaginėju paukščius, o valgydamas vištelę — lapes ir žebenkštis. Argi putpelė, balandis ar kurapkėlė nėra natūralus grobis vanagui. O avinas, ožys ar bulius — veikiau stambių plėšrūnų maistas, nei ta riebi mėsa, kurią mums pateikia iškeptą su grybais, kuriuos specialiai dėl mūsų išrausia iš žemės kiaulės.

Bet, mano brangusis, gyvūnams nereikia nieko daryti norint gyventi čia. Jie namuose, jiems paruoštas stalas ir būstas, jiems bereikia tik ganytis arba medžioti ir ėsti vieniems kitus, priklausomai nuo kiekvieno instinkto: Dievas niekada nenumatė sukurti meilės ir taikių papročių, o tik gyvų būtybių žūtį, kurios žiauriausiai naikina ir ėda vienos kitas.

O mes!.. Kiek mums prireikė darbo, jėgų, kantrybės, išradingumo, fantazijos, sumanumo, gabumų, talento, kad ši akmenuota, prižėlusi dirva taptų bent šiek tiek gyvenama! Pagalvok, ko mes tik nepadarėme nepaisydami gamtos dėsnių ir nusižengdami jai, kad galėtume bent pakenčiamai įsikurti, nors šiek tiek patogiau, nors šiek tiek prabangiau, bet visa tai mūsų nėra verta!

Ir kuo labiau esame civilizuoti, protingesni ir rafinuotesni, tuo daugiau turime nugalėti ir sutramdyti savo gyvulišką instinktą, kurį Dievo valia savyje nešiojame.

Tik pagalvok, mums reikėjo patiems sukurti civilizaciją, visą civilizaciją su daugybe dalykų, — daugybę būtiniausių dalykų pradedant kojinėmis ir baigiant telefonu! Pagalvok apie viską, ką kasdien matai, apie viską, ką mes vienaip ar kitaip naudojame.

Norėdami pagražinti kiaulišką dalią, mes sugalvojome ir sukūrėme viską pradedant būstu, po to — skanų maistą, padažus, saldainius, pyragaičius, gėrimus, medžiagas ir drabužius, papuošalus, lovas, čiužinius, ekipažus, geležinkelius, daugybę mašinų. Negana to, mes išradome mokslą, meną, raštą ir eiles. Taip, tai mes sukūrėme meną, poeziją, muziką, dailę. Iš mūsų sielų kilo visi idealai, kaip ir visa patrauklioji gyvenimo pusė — moterų tualetai ir vyrų sugebėjimai, — ir mums pagaliau pavyko šiek tiek pagražinti, nors šiek tiek aprengti, šiek tiek sušvelninti monotoniją ir sunkią paprastų reproduktorių egzistenciją, dėl kurios tik ir sukūrė mus dieviškoji apvaizda.

Pažvelkite į šį teatrą. Argi čia nesusirinko mūsų sukurta, o ne dieviškosios apvaizdos numatyta žmonių bendruomenė, kuri jam nepažįstama ir tik mums suprantama? Argi tu nematai, kad šią rafinuotą, jausmingą ir intelektualią pramogą sugalvojo štai toks nepatenkintas ir neramus niekingas tvarinys kaip tu ar aš, ir, be viso ko, sugalvojo šią pramogą būtent sau?

Pažvelk į šią moterį, ponią de Maskarė. Dievas sukūrė ją tik tam, kad ji gyventų urve, nuoga arba susisupusi į žvėrių kailius. Bet argi tokia, kokia yra dabar, ji ne puikesnė? O beje, ar tu nežinai, kodėl šis jos pusgalvis vyras, turėdamas tokią žmoną, — ir po to, kai jis būdamas paskutinis chamas leido sau septynis kartus padaryti ją motina, — kodėl jis staiga ją metė ir ėmė lakstyti paskui mergšes.

Grandenas atsakė:

— Ė, mano brangusis, galbūt čia ir yra visa esmė. Jis galų gale suprato, kad nuolat nakvoti namuose jam per daug brangiai atsieina. Ir tas pačias išvadas, kurias tu dėstai filosofiškai, jis padarė verčiamas namų ekonomijos būtinumo.

Pasigirdo trys dūžiai — tuoj turėjo prasidėti paskutinysis veiksmas. Bičiuliai apsisuko, nusiėmė cilindrus ir užėmė savo vietas. IV

Grafas ir grafienė de Maskarė tylėdami vienas šalia kito sėdėjo karietoje, kuri iš operos vežė juos namo. Ir staiga vyras tarė:

— Gabriele!

— Ko jūs iš manęs norite?

— Ar jūs nemanote, kad tai per daug ilgai tęsiasi?

— Kas būtent tęsiasi?

— Siaubinga kankynė, kurią aš dėl jūsų kenčiu jau šešeri metai.

— Tačiau aš nežinau, kaip jums padėti.

— Pasakykite man pagaliau: kuris?

— Niekada.

— Pagalvokite, jog kiekvieną kartą, kai žiūriu į vaikus, kai su jais būnu, mano širdį suspaudžia abejonės. Pasakykite man, kuris? Prisiekiu jums, prašau, aš elgsiuosi su juo lygiai taip pat kaip ir su kitais.

— Aš neturiu teisės.

— Ar jūs nepastebite, jog aš daugiau nebeturiu jėgų kęsti tokį gyvenimą, tą kankinančią nežinią, šį nuolat naikinantį klausimą, kuris drasko mane kiekvieną kartą, kai juos matau? Aš kraustausi iš proto.

Ji paklausė:

— Ar jūs taip smarkiai kenčiate?

Tvardydamasis iškankintu balsu jis atsakė:

— Juk aš kartoju jums kiekvieną dieną, kad man tai siaubinga kančia. Argi kitu atveju aš būčiau grįžęs? Ar aš būčiau gyvenęs šiame name, kartu su jumis ir su jais, jei aš jų nemylėčiau? O, jūs pasielgėte su manimi siaubingai. Vaikai — vienintelis mano gyvenimo džiaugsmas, ir jūs tai puikiai žinote. Aš jiems esu toks tėvas, kokie buvo tik senais laikais, kaip ir jums aš esu tik senoviškų pažiūrų vyras: juk aš vis dar instinkto žmogus, senojo laikmečio žmogus. Taip, prisipažįstu, jūs sukėlėte man siaubingą pavydą, todėl kad jūs esate visiškai kitos prigimties moteris, kitokios sielos, turite kitus poreikius. O, aš niekada nepamiršiu to, ką jūs man pasakėte. Bet nuo to laiko aš nustojau jumis domėtis. Aš nenužudžiau jūsų tik dėl to, kad tuomet būčiau praradęs vienintelę galimybę sužinoti teisybę — kuris iš mūsų... jūsų vaikų — ne mano. Aš laukiau, bet aš kentėjau labiau, nei jūs galite įsivaizduoti, todėl kad aš daugiau nedrįstu jų mylėti, išskyrus galbūt tik du vyresniuosius. Aš nedrįstu į juos pažvelgti, pašaukti juos, apkabinti, aš nė vieno iš jų negaliu pasodinti sau ant kelių nepagalvojęs: „Ar tik ne šis?“ Šešerius metus aš buvau su jumis korektiškas, net švelnus ir malonus. Pasakykite man tiesą, ir prisiekiu, aš nieko blogo nedarysiu.