Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Tai atsitiko operoje „Velnias Robertas“ per pertrauką.

Stovėdami praėjime prie rampos, vyriškiai su cilindrais, giliai iškirptomis liemenėmis, atidengiančiomis sniego baltumo marškinius, ant kurių blizgėjo auksas ir brangūs akmenys, apžiūrinėjo ložes, kur dekoltuotos moterys, pasipuošę briliantais ir perlais, atrodė kaip gėlės ryškiai apšviestoje oranžerijoje; jų nuostabūs veideliai ir akinančiai balti pečiai tarytum pražysdavo nuo vyrų žvilgsnių, muzikos garsų ir balsų.

Pasisukę nugara į orkestrą šnekučiavosi du bičiuliai, pro lometą apžiūrinėdami visą šią tualetų galeriją, visą natūralaus arba dirbtinio dailumo, brangenybių, prabangos parodą, puslankiu išsiskleidusią virš didžiulio teatro parterio.

Vienas iš jų — Rožė de Salenas — tarė savo draugui Bernardui Grandenui:

— Pažvelk štai į grafienę de Maskarė. Kokia ji vis dar puiki!

Šis taip pat pasuko lometą į aukštą moterį, sėdinčią ložėje priešais; ši moteris atrodė dar visai jauna, ir jos stulbinantis grožis traukė vyrų žvilgsnius iš visų žiūrovų salės kampų. Matinė veido spalva su dramblio kaulo atspalviu darė ją panašią į statulą; juoduose kaip naktis plaukuose — siaura diadema, apiberta almazais, kurie žėrėjo tarytum Paukščių Takas.

Bernardas Grandenas, ją nužvelgęs, atsakė žaismingai, tačiau tvirtai įsitikinęs:

— Ir dar kokia puiki!

— Kiek jai galėtų būti dabar metų?

— Luktelėk, tuojau pasakysiu tiksliai. Aš pažinojau ją, kai dar buvo kūdikis... Atsimenu, kai ji dar būdama paauglė pirmą kartą pradėjo lankytis aukštuomenėje. Ė... ė... trisdešimt... trisdešimt... trisdešimt šešeri metai.

— Negali būti!

— Tiksliai žinau.

— Atrodo ji kaip dvidešimt penkerių.

— Ji turi septynetą vaikų.

— Neįtikėtina!

— Ir visi septyni gyvi! Ji nuostabi motina. Aš retkarčiais pas juos apsilankau, tai labai maloni šeima, labai rami ir sveika. Aukštuomenėje grafienė laikoma idealia žmona ir motina.

— Kaip keista! Ir jūs apie ją niekada nieko nekalbėjote?

— Niekada.

— O jos vyras? Keistas žmogus, ar ne tiesa?

— Ir taip, ir ne. Atrodo, tarp jų buvo nedidelė drama, viena iš tų nereikšmingų šeimyninių dramų, apie kurias kiti tik nutuokia, tačiau tiksliai nieko nežino, bet kai ką galima įtarti.

— Kas gi yra?

— Aš asmeniškai nieko nežinau. Dabar Maskarė gyvena labai audringai, o anksčiau buvo nepriekaištingas sutuoktinis. Kol jis buvo ištikimas vyras, turėjo siaubingą charakterį, buvo paniuręs, rūškanas.

Po to, kai pradėjo ūžauti, jis tapo viskam abejingas, bet atrodo, kad jį kažkas slegia, lyg nuolat kamuotų kažkoks užslėptas skausmas.

Ir abu bičiuliai keletą minučių filosofavo apie paslaptingus, nesuprantamus išgyvenimus, kurie atsiranda šeimose dėl charakterio skirtumų, o gal net dėl fizinės antipatijos, kuri išryškėja tik daug vėliau.

Ir toliau pro lornetą stebėdamas ponią de Maskarė, Rožė de Salenas prabilo vėl:

— Tiesiog neįtikėtina, kad ši moteris turi septynetą vaikų.

— Taip, per vienuolika metų! Po to, būdama trisdešimties, ji atsisakė gimdyti daugiau vaikų, ir jai prasidėjo nuostabus aukštuomenės gyvenimo laikotarpis, kuris, atrodo, dar negreitai pasibaigs.

— Vargšės moterys!

— Kodėl tu jų gailiesi?

— Kodėl? Mano brangusis, tik gerai pagalvok! Vienuolika nėštumo metų tokiai moteriai kaip ji! Juk tai tikras pragaras! Jaunystė, grožis, sėkmė, nuostabaus gyvenimo poetinis idealas — viskas paaukota bjauriam giminės pratęsimo įstatymui... ir sveika moteris paprasčiausiai tampa gimdymo mašina.

— Nieko nepadarysi! Tokia yra gamta!

— Taigi, vadinasi, gamta yra mūsų priešas, su gamta reikia visą laiką kovoti, todėl kad ji nuolatos stengiasi nusmukdyti mus iki gyvuliškumo. Jei yra žemėje kas nors švaraus, gražaus, dailaus, idealaus, tai sukurta ne Dievo, o žmogaus, žmogaus proto. Tai mes, šlovindami tikrovę, aiškindami ją, stebėdamiesi ją kaip poetai, idealizuodami ją kaip dailininkai, aiškindami ją kaip mokslininkai, kurie, tiesa, taip pat apsigauna, bet vis dėlto įžvelgia įvairiuose reiškiniuose įdomią prasmę, — tai mes jai suteikėme šiek tiek grožio, dailumo, nesuprantamo žavesio, paslaptingumo. Dievas sukūrė tik grubius, įvairių ligų embrionais knibždančius sutvėrimus, kurie po kelerių metų gyvuliško sužydėjimo pradeda senti kentėdami negalavimus, suvokdami visą bjaurumą, visą nukaršusio žmogaus bejėgiškumą. Jis, atrodo, sukūrė juos tik tam, kad jie bjauriai reprodukuotų į save panašius, o po to numirtų, kaip miršta vasaros vakarą vienadieniai vabzdžiai. Aš tariau: „Bjauriai reprodukuotų“, — ir atkakliai laikausi tos nuomonės. Iš tikrųjų, kas gali būti bjauresnio ir labiau atstumiančio nei niekingas ir absurdiškas gyvų būtybių veisimas, kuris visada piktino ir piktins visas tobulas sielas? Jeigu jau visi žmogaus kūno organai, sukurti šio šykštaus ir negeranoriško Kūrėjo, tarnauja kiekvienas dviems tikslams, kodėl gi jis neišrinko šiai šventai misijai, pačiai kilniausiai ir labiausiai aukštinamai iš visų žmogiškųjų funkcijų, kokio kito organo, ne tokio bjauraus ir niekinamo? Burna, pro kurią mūsų kūnas gauna maistą, tuo pat metu gali garsiai išreikšti žodžius ir mintis. Per ją yra atstatomas visas kūnas, o kartu ir perduodamos mintys. Uoslės organas, perduodantis plaučiams gyvybei palaikyti būtiną orą, kartu perduoda smegenims visus pasaulio maloniausius kvapus: gėlių, miškų, medžių, jūros. Klausa, kurios pagalba mes turime galimybę bendrauti su panašiais į save, padėjo mums sukurti muziką; mes kuriame iš garsų svajonę, laimę, amžinybę ir patiriame fizinį pasitenkinimą! Tačiau, galima pagalvoti, kad pašaipus ir ciniškas Kūrėjas lyg tyčia turėjo tikslą visiems laikams atimti iš žmogaus galimybę sukilninti, papuošti ir idealizuoti suartėjimą su moterimi. Ir štai žmogus išrado meilę — neblogą atkirtį gudriam Dievui! — ir taip ją supoetino, kad moteris retkarčiais užmiršta, kokius prisilietimus ji turi iškęsti. Tie iš mūsų, kurie nelinkę į apsigaudinėjimą ir egzaltaciją, išrado nedorybę, rafinuotą ištvirkavimą, — ir tai taip pat yra būdas mulkinti Dievą ir atiduoti pagarbą, begėdiškas pagerbtuves grožiui.

O normalus žmogus gimdo vaikus, panašiai kaip gyvūnas, susiporavęs pagal gamtos dėsnius.

Pažvelk į šią moterį! Ar ne bjauru galvoti, kad ši brangenybė, šis perliukas, kuri sukurta tam, kad įkūnytų grožį, įkvėptų žavėjimąsi, kad ją garbintų ir dievintų, savo vienuolika gyvenimo metų paaukojo gimdydama palikuonis savo vyrui — grafui de Maskarė?

Bernardas de Grandenas juokdamasis atsakė:

— Tavo žodžiuose yra dalis tiesos, bet ar daug tokių, kurie tave supras?

Salenas vis labiau ir labiau jaudinosi.

— Ar žinai, kaip aš suprantu Dievą? — tarė jis. — Kaip milžinišką nematomą produktyvų kuriantį organą, išbarstantį visatoje milijardus pasaulių, kaip žuvis, kuri visoje jūroje pažeria savo ikrus. Jis kuria, nes tokia yra jo dieviškoji misija, bet jis pats nežino, ką kuria; jo vaisingumas — beprasmis, jis net neįtaria, kokius įvairiausius junginius sudaro jo išbarstytos sėklos. Žmogiškoji mintis — tai kažkoks laimingas atsitiktinumas šioje jo kūrybinėje veikloje, nereikšmingas, laikinas, nenumatytas atsitiktinumas, ji išnyks kartu su žeme ir galbūt žybtelės vėl kur nors begalybėje, — vėl atsiras tokiame pačiame ar kitokiame pavidale, naujose amžinų pradžių kombinacijose. Šiam niekingam atsitiktinumui — mūsų sąmonei — mes turime „dėkoti“ dėl to, kad mums taip blogai gyventi šiame pasaulyje, sukurtame ne mums ir nepritaikytame priimti, įkurdinti, maitinti ir patenkinti mąstančias būtybes. Sąmonei galima dėkoti ir už tai, kad esame priversti — jeigu mes iš tiesų išsilavinę ir kultūringi — pastoviai kovoti prieš tai, kas vis dar vadinama apvaizdos keliais.