Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Notaras, sudėjęs prie burnos delnus, užbliovė:

— Ar radote juos?

Tėvas Oto neatsakė; paskui Sezaras, atsisukęs į jėgerį, tarė:

— Eik, padėk jam, Žozefai. Reikia laikytis grandyje. Mes palauksime čia.

Žozefas, sausas, tvirtas senis gumbuotomis rankomis, neskubėdamas nusileido į daubą — kaip lapė, ieškodama patogių landų pralįsti. Staiga jis užriko:

— Oi, greičiau, greičiau! Įvyko nelaimė!

Visi subėgo ir metėsi į erškėčių krūmus. Tėvas Oto gulėjo ant šono, be sąmonės, abiem rankomis įsitvėręs į pilvą; pro kiaurai šratų praplėštą drobinę striukę į žolę sunkėsi kraujo čiurkšlės. Lenkdamasis pakelti nušautos kurapkos jis išmetė šautuvą, kuris krisdamas iššovė, išdraskydamas visus vidurius. Jį ištraukė iš daubos, išrengė ir pamatė siaubingą žaizdą, iš kurios lindo lauk žarnos. Šiek tiek aptvarstę nunešė į namus ir pasiuntė pakviesti gydytoją, o drauge su juo ir kunigą.

Atėjęs gydytojas liūdnai palingavo galvą ir atsisukęs į sūnų Oto, kuris raudojo kampe ant kėdės, tarė:

— Na, vargšas vaikeli, reikalai liūdni.

Baigus tvarstyti žaizdą, sužeistasis pakrutino pirštus, pravėrė burną, paskui atsimerkė, apsižvalgė aplinkui drumstu, klajojančiu žvilgsniu, lyg stengdamasis kažką prisiminti, kažką suprasti, paskui sušnabždėjo:

— Velniai griebtų, man galas.

Gydytojas jį laikė už rankos.

— Na ne, nieko tokio, keletą dienų ramiai pagulėsite, ir reikalai pagerės.

Oto pakartojo:

— Ne, man galas. Visi mano viduriai sumaitoti. Aš tai žinau.

Paskui pridūrė:

— Noriu pasikalbėti su sūnumi, kol nevėlu.

Oto sūnus, nepajėgdamas tvardytis, kaip vaikas inkšdamas kartojo:

— Tėti, tėti, vargšas tėti!

Tačiau tėvas jau griežtesniu balsu tarė:

— Na, pakaks raudoti, dabar ne laikas. Turiu tau kai ką pasakyti. Sėskis čia, arčiau manęs, mes greitai viską sutvarkysime, ir man pasidarys širdyje ramiau. O jūs, prašau, išeikite minutėlei.

Visi išėjo palikę tėvą su sūnumi vienudu.

Kai tik jie pasiliko vieni, tėvas tarė:

— Paklausyk, sūneli, tau jau dvidešimt ketveri metai, todėl tau galiu viską pasakyti. O ir neverta iš to daryti kokios nors paslapties. Tavo motina mirė prieš septynerius metus, prisimeni? O man dar tik keturiasdešimt penkeri, juk aš vedžiau vos devyniolikos. Tiesa?

Sūnus sušnibždėjo:

— Taip, tiesa.

— Tavo motina mirė prieš septynetą metų, ir aš likau našlys. Argi aš panašus į tokį, kuris gyventų vienas turėdamas tik trisdešimt septynerius metus, tiesa?

Sūnus atsakė:

— Tiesa.

Tėvas dusdamas, išblyškęs, skausmo iškreiptu veidu kalbėjo toliau:

— Viešpatie, kaip skauda! Tai štai, supranti... vyras negali gyventi vienas, o aš nieko nenorėjau parvesti į namus po tavo motinos mirties, nes aš jai taip pažadėjau. Na, ir štai... supranti?

— Taip, tėve.

— Tai štai, klausyk: Ruane, Eperlano gatvėje 18, ketvirtas aukštas, antros durys, aš susiradau merginą, — visa tai aš tau sakau, kad įsidėmėtum, — tokią merginą, kad mielesnės niekada nebūčiau sutikęs — mylinčią, atsidavusią, na, ji buvo man kaip žmona. Ar supranti, sūneli?

— Taip, tėve.

— Tai štai, jeigu aš mirsiu, norėčiau jai ką nors palikti, ką nors geresnio, kad ji būtų aprūpinta. Supranti?

— Taip, tėve.

— Sakau, ji iš tiesų puiki mergina, tokia puiki, kad jei ne tu ir ne tavo motinos prisiminimas, ir ne šis namas, kur mes gyvenome trise, aš būčiau ją parsivedęs čia, o po to, ko gero, būčiau ją vedęs... aš galėjau parašyti testamentą... bet neparašiau! Nepanorėjau... nedera apie šiuos dalykus rašyti... apie tokius dalykus... tai pakenktų teisėtiems paveldėtojams... ir viskas susipainiotų... ir visus nuskurdintų... Tegul jį Dievai, tą herbinį popierių, niekada juo nesinaudok. Dėl to aš ir turtingas, kad niekada jo į rankas neėmiau. Ar supranti, sūneli?

— Taip, tėve.

— Tada klausyk toliau... Klausyk įdėmiai... Taip atsitiko, kad aš neparašiau testamento... nepanorėjau... tačiau aš pažįstu tave, tu turi jautrią širdį, tu ne šykštuolis ir nepradėsi gailėtis. Nusprendžiau prieš mirtį tau viską papasakoti ir paprašysiu ja pasirūpinti... Jos vardas Karolina Donė, ir gyvena ji Eperlano gatvėje 18, ketvirtame aukšte, antros durys, nepamiršk. Dabar klausyk toliau. Nueik pas ją tuoj pat po mano mirties ir pasistenk viską sutvarkyti taip, kad ji manęs neminėtų bloguoju. Tau pinigų pakaks, tu turėsi iš kur paimti, aš paliksiu tau nemažai... Klausyk... Ją ne bet kurią dieną rasi. Ji dirba pas ponią Moro, Bovuarino gatvėje. Eik pas ją ketvirtadienį. Tą dieną ji manęs paprastai laukia. Štai jau šešeri metai, kai ši diena yra mano. Na ir verks sužinojusi, vargšelė! Aš tave gerai pažįstu, sūneli, todėl tau viską ir pasakoju. O tokių dalykų pašaliniams nėra reikalo pasakoti: nei notarui, nei kunigui. Visiems tokių dalykų nutinka, visi tai žino, tačiau, be būtino reikalo, apie tai nešnekama. Nepatikėk paslapties svetimam, niekam, išskyrus artimuosius; artimieji visada supras ir palaikys. Ar supranti?

— Taip, tėve.

— Pažadi?

— Taip, tėve.

— Duodi žodį?

— Taip, tėve.

— Prašau tavęs, sūneli, maldauju, nepamiršk. Man tai yra svarbiausia.

— Nepamiršiu, tėve.

— Nueik pas ją pats. Aš noriu, kad tu pats viskuo įsitikintum.

— Gerai, tėve.

— O jau ten pamatysi... toliau ji pati viską paaiškins. Daugiau tau nieko nekalbėsiu. Tai, vadinasi, garbės žodis?

— Garbės žodis, tėve.

— Na, tai gerai, sūneli. Apkabink mane. Lik sveikas, mano pabaiga artėja, tą aš puikiai suvokiu. Dabar pašauk juos.

Sūnus Oto gailiai atsidūsėjęs apkabino tėvą, o paskui, kaip visada būdamas paklusnus, atidarė duris; vilkintis balta kamža įėjo kunigas su Švenčiausiuoju.

Bet mirštantysis užmerkė akis ir nenorėjo daugiau jų atverti, nenorėjo kalbėti, net nenorėjo pasirodyti, kad suvokia tai, kas vyksta.

Jis ir taip daug kalbėjo, daugiau kalbėti neturėjo jėgų. Be to, dabar jam širdyje buvo kur kas ramiau, ir jis troško taip pat ramiai numirti. Kam gi jam reikėjo atlikti išpažintį Dievo tarnui, kai jis ką tik viską išpažino savo artimiausiam žmogui — savo sūnui?

Kunigas suteikė paskutinį patepimą, Komuniją, visų jo draugų akivaizdoje atleido nuodėmes, — jie klūpėjo jo kojūgaly, — tačiau jo veide nepajudėjo nei vienas raumuo, ir sunku buvo pasakyti, gyvas jis ar ne.

Mirė tėvas Oto apie vidurnaktį, po keturias valandas trukusių skausmų, kurie bylojo apie žiaurias jo kančias. II

Jį palaidojo antradienį — medžioklės atidarymas buvo sekmadienį. Palydėjęs tėvą į amžinojo poilsio vietą ir grįžęs namo Sezaras Oto verkė visą likusią dienos dalį. Naktį jis beveik nemiegojo ir prabudo apimtas tokios baisios nevilties, jog negalėjo įsivaizduoti, kaip gyvens toliau.

Visą dieną jis galvojo vien apie tai, kad rytoj, vykdydamas paskutiniąją tėvo valią, turės važiuoti į Ruaną ir aplankyti jo merginą, Karoliną Donė, gyvenančią Eperlano gatvėje 18, ketvirtame aukšte. Pašnibždomis, tarytum kalbėdamas maldą, jis kartojo šį vardą ir adresą nesuskaičiuojamą daugybę kartų, bijodamas pamiršti, ir galiausiai pradėjo kartoti juos be perstojo, nepajėgdamas liautis ir galvoti apie ką nors kita — taip šie žodžiai įsirėžė į jo atmintį.

Taigi kitą dieną, apie aštuntą valandą ryto, jis liepė pakinkyti į dviratį vežimą Grendožą ir paleidęs sunkų normandišką arklį ristele išriedėjo plačiu vieškeliu iš Envilio į Ruaną. Apsivilkęs jis buvo juodu surdutu, mūvėjo kelnes su kelniakilpėmis, ant galvos — šilkinė skrybėlė; šį kartą dėl ypatingų aplinkybių jis nenorėjo ant išeiginio kostiumo užsivilkti mėlynos palaidinės, kuri išsipučia vėjyje ir saugo gelumbę nuo dulkių ir dėmių ir kurią iš karto nusiima, kai tik atvažiuoja į vietą ir iššoka iš vežimo.