Ги Мопассан: Nenaudingas grožis

Jis atvyko į Ruaną apie dešimtą valandą, kaip visada sustojo Trua Mar gatvėje esančiame „Šaunių vyrukų“ viešbutyje, kur turėjo iškęsti šeimininko, šeimininkės ir jų penkių sūnų glėbesčiavimus, nes liūdna žinia jau buvo ir juos pasiekusi; paskui jis turėjo papasakoti visas nelaimingo atsitikimo smulkmenas — tai vėl privertė jį pravirkti; jis atsisakė visų paslaugų, kurias atkakliai siūlė šeimininkai, žinoję apie jo turtus, ir nepanoro netgi papusryčiauti, kas juos labai įžeidė.

Nupurtęs skrybėlę, pavalęs surdutą ir pablizginęs batus jis patraukė ieškoti Eperlano gatvės, nedrįsdamas kieno nors pasiteirauti kelio, bijodamas būti atpažintas ir sukelti įtarimą.

Galiausiai jis visiškai pasiklydo, bet pamatęs kunigą ir pasikliaudamas Bažnyčios tarno profesiniu kuklumu, jo pasiteiravo...

Pasirodė, jam reikėjo nužingsniuoti ne daugiau šimtą žingsnių — tai buvo antroji gatvė į dešinę.

Tačiau staiga jis sutriko. Iki šios minutės vaikinas aklai pakluso velionio tėvo valiai. Dabar jis pasimetė, jį užvaldė nerimas, apmaudas vien pagalvojus, kad jis, teisėtas sūnus, privalo susitikti akis į akį su šia moterimi — jo tėvo meiluže.

Visos giliai įsišakniję moralės normos, šimtmečių tradicijos, įdiegtos sąmonės gelmėse, visa, ko jį mokė per katekizmo pamokas apie nekokio elgesio moteris, instinktyvi panieka, kurią jaučia tokioms moterims kiekvienas vyriškis, netgi tas, kuris veda vieną iš jų, visa jo valstietiška ribota moralė — viskas susijaukė, laikė jį, vertė gėdytis ir raudonuoti.

Tačiau staiga jis prisiminė: „Aš pažadėjau tėvui, o žodį reikia ištesėti“. Ir pastūmęs aštuonioliktojo namo duris užlipo tamsiais laiptais į viršų, į ketvirtąjį aukštą, išvydo duris, už jų — antrąsias, surado skambutį ir jį patraukė.

Varpelio garsas, nuaidėjęs gretimame kambaryje, privertė jį sudrebėti. Durys atsidarė, ir jis pasijuto stovįs priešais puošniai apsirengusią tamsiaplaukę ir skaistaveidę damą, su nuostaba žvelgiančią į jį.

Vaikinas nežinojo, ką sakyti, o ji, nieko neįtardama ir lūkuriuodama kito vyriškio, nekvietė įeiti vidun. Pagaliau ji paklausė:

— Ko jūs ieškote, sere?

Jis sušnabždėjo:

— Aš esu Oto sūnus.

Ji krūptelėjo, išbalo ir tyliai pratarė, lyg būtų jį seniai pažinojusi:

— Ponas Sezaras?

— Taip.

— Ko gi jūs pageidaujate?

— Aš norėčiau su jumis pasikalbėti tėvo vardu.

— Ji sušuko:

— O, Dieve mano! — ir atsitraukė praleisdama jį.

Jis užtrenkė duris ir nusekė paskui ją.

Čia jis pamatė berniuką — ketverių ar penkerių metų; mažylis žaidė su katyte virtuvėje prie krosnies, ant kurios garavo stovintys karšti valgiai.

— Prašau sėstis, — tarė ji.

Jis atsisėdo. Ji paklausė:

— Kas atsitiko?

Jis nesiryžo pradėti kalbos ir įsistebeilijęs spoksojo į viduryje kambario stovintį stalą, padengtą trims asmenims, be to, vieni įrankiai buvo vaiko. Paskui apžiūrėjo kėdę, stovinčią atgręžtą į židinį, lėkštę, servetėlę, stiklines, pradėtą gerti raudonojo vyno butelį ir dar neatidarytą baltojo vyno. Tai buvo jo tėvo vieta — nugara į židinį! Jo ji jau laukė ateinant. Greta stalo įrankių gulėjo jam paruošta duona. Sezaras suprato tai iš to, kad dėl blogų dantų duonos plutelės buvo nupjautos.

Po to pakėlęs akis ant sienos išvydo tėvo portretą — didelę fotografiją, darytą Paryžiuje Parodos metais, lygiai tokią pat, kuri kabojo pas juos namuose miegamajame prie lovos.

Jaunoji moteris dar kartą paklausė:

— Kokiu jūs reikalu, pone Sezarai?

Jis pažvelgė į ją. Apimta neaiškaus nerimo ji išbalo kaip drobė ir bijodama laukė atsakymo. Jos rankos virpėjo.

Tada jis ryžosi pradėti:

— Tad štai, panele, mano tėvas mirė sekmadienį, medžioklės atidarymo dieną.

Ši žinia ją taip sukrėtė, kad moteris net neįstengė pajudėti. Po kelių begarsės tylos sekundžių ji vos girdimai sušnabždėjo:

— O! Negali būti!

Staiga jos akyse susitvenkė ašaros, užsidengusi rankomis veidą ji prapliupo graudžiai raudoti.

Mažylis atsisuko ir pamatęs ašaromis apsipylusią mamą pradėjo klykti. Paskui suvokęs, kad šį netikėtą skausmą sukėlė nepažįstamojo apsilankymas, jis metėsi ant Sezaro, įsikirto viena rankele į jo kelnes, o kita iš visų jėgų pradėjo purtyti jo koją. O Sezaras, sumišęs, susijaudinęs, sėdėjo tarp moters, raudančios jo tėvo, ir vaiko, kuris gynė savo motiną. Jis pajuto, kad jį tuojau užvaldys graudulys, ašaros užtvindė akis, ir norėdamas susitvardyti prakalbo:

— Taip, — tarė jis, — nelaimė įvyko sekmadienį ryte, apie aštuntą valandą.

Ir jis ėmė pasakoti, tarytum ji būtų jo klausiusi, nepraleisdamas nė menkiausios smulkmenos, su valstietišku pedantiškumu prisimindamas kiekvieną detalę. O mažylis vis purtė Sezarą spardydamas jo blauzdas.

Kada jis ėmė pasakoti apie tai, kaip tėvas Oto užsiminė apie ją, ji, išgirdusi savo vardą, atidengė veidą ir paklausė:

— Atleiskite, aš neklausiau jūsų, aš norėčiau viską žinoti... Ar jums nebūtų sunku dar kartą papasakoti?

Jis pradėjo iš naujo, kalbėdamas tais pačiais žodžiais:

— Nelaimė įvyko ryte, apie aštuntą valandą...

Jis pasakojo ilgai, smulkiai, užsikirsdamas, sustodamas ir kartkartėmis įterpdamas savo samprotavimus. Ji godžiai klausėsi, su moterišku imlumu išgyvendama visus įvykius, kuriuos jis apibūdino, ir sudrebėdama iš siaubo kartkartėmis sušukdavo: „O, Viešpatie!“ Berniukas, nusprendęs, jog ji nurimo, liovėsi tąsęs Sezarą, įsikibo į motinos ranką ir taip pat klausėsi, lyg viską suprasdamas.

Baigęs savo pasakojimą sūnus Oto tarė:

— Dabar mums reikia susitarti, kaip tėvas norėjo. Paklausykite, aš esu materialiai puikiai apsirūpinęs, pinigų jis man paliko pakankamai. Todėl norėčiau, kad jums nieko nestigtų...

Tačiau ji staigiai pertraukė vaikiną:

— O, pone Sezarai, pone Sezarai, tik ne šiandien. Man širdis plyšta... Kada nors kitą kartą, kitą dieną. Ne, tiktai ne šiandien... Ir paklausykit, jeigu jau aš ir sutiksiu, tai tik ne dėl savęs... ne... ne... garbės žodis. Tik dėl vaikelio. Mes šiuos pinigus padėsime jo vardu.

Sutrikęs Sezaras tik dabar viską suprato ir tyliai sušnabždėjo:

— Vadinasi... tai yra... jo vaikas?..

— Taip, — atsakė ji.

Ir sūnus Oto sumišęs, su skausmingu jauduliu pažvelgė į savo brolį.

Įsivyravo ilga tyla, paskui moteris vėl pravirko, pagaliau Sezaras, visiškai pasimetęs, tarė:

— Na, ką gi, panele Donė, aš jau eisiu. Kada mes galėsime viską galutinai aptarti?

Ji sukliko:

— O, ne, neišeikite, neišeikite, nepalikite manęs vienos su Emiliu! Aš numirsiu iš sielvarto! Aš daugiau nieko nebeturiu išskyrus sūnų! Oi, kokia nelaimė, kokia nelaimė! Pone Sezarai! Na, prisiekite. Papasakokite dar ką nors. Papasakokite, ką jis veikė paskutiniąją savaitę.

Ir Sezaras, įpratęs paklusti, vėl atsisėdo.

Ji pritraukė savo kėdę netoli jo, prie krosnies, ant kurios vis dar šilo maistas, pasisodino ant kelių Emilį, pradėjo klausinėti daugybės dalykų apie jo tėvą, apie pačias nereikšmingiausias buitines smulkmenas, ir po šių klausimų jis suprato, pajuto net nesvyruodamas, kad ji mylėjo tėvą Oto visa savo vargše moteriška širdimi.

Jo mintys, kurios dabar buvo ne visiškai rišlios ir sklandžios, vėl sugrąžino prie nelaimingo atsitikimo, ir vėl jis pradėjo pasakoti apie tėvą su visomis smulkmenomis.

Kai jis ištarė: „Jo pilve buvo tokia žaizda, kad būtų sutilpę abu kumščiai“, — moteris sukliko, o ašaros vėl užtvindė akis. Užsikrėtęs jos jauduliu Sezaras taip pat pravirko, o kadangi ašaros visada suminkština širdį, jis pasilenkė prie Emilio ir pabučiavo jį į kaktelę.