Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Karietos tamsoje jam pasirodė, jog ji susijaudino, ir jis pajuto, kad ji dabar pagaliau prabils.

— Prašau jūsų, maldauju, — prašė jis.

Ji sušnibždėjo:

— Aš galbūt esu daug kaltesnė, nei jūs įsivaizduojate. Bet aš negalėjau, negalėjau tęsti šio koktaus gyvenimo, aš nenorėjau pastoviai būti nėščia. Kitos išeities išvyti jus iš savo patalo aš neturėjau. Aš sumelavau prieš Dievą, aš sumelavau pakėlusi rankas virš vaikų galvų, — aš niekada nebuvau jums neištikima.

Jis tamsoje sugriebė jos ranką ir suspaudė ją taip, kaip ir per tą siaubingą pasivažinėjimą į Bulonės mišką, ir tarė:

— Ar tai tiesa?

— Tiesa.

Bet jis drebėdamas nuo kančios suaimanavo:

— Ak, dabar man iškils naujų abejonių, ir joms nebus galo! Kada jūs sumelavote: tada ar dabar? Kaipgi aš galiu dabar jumis patikėti? Kaip po visko tikėti moterimi? Jau niekada daugiau aš nesužinosiu tiesos. Jau geriau, jei būtumėte man pasakiusi: „Žakas“ arba „Žana“!

Karieta įvažiavo į kiemą. Kai ji stabtelėjo prie priebučio, grafas įėjo pirmas ir, kaip visada, nuvedė grafienę laiptais į viršų, padavęs jai ranką.

Pakilus į antrąjį aukštą jis tarė:

— Ar galėčiau su jumis pasikalbėti dar keletą minučių?

Ji atsakė:

— Prašau, kalbėkite.

Jie įėjo į nedidelę svetainę. Šiek tiek nustebęs liokajus uždegė žvakes.

Pasilikęs vienas su žmona, grafas vėl prakalbo:

— Kaip man sužinoti tiesą? Aš tūkstančius kartų maldavau jūsų pasakyti, bet jūs tylėjote; jūs buvote neįžvelgiama, nepalenkiama, nepermaldaujama, o štai dabar sakote, kad viskas buvo melas. Šešerius metus jūs vertėte mane tikėti tokia apgaule! Ne, jūs meluojate būtent šiandien, tik nežinau, kodėl. Gal iš gailesčio man?

Ji atsakė nuoširdžiai ir užtikrintai:

— Tačiau kitu atveju per tuos šešerius metus aš būčiau pagimdžiusi dar keturis vaikus.

Jis sušuko:

— Ir taip kalba motina!

— Ak, — atsakė ji, — aš visiškai nesijaučiu esanti dar negimusių vaikų motina, man pakanka būti motina tų, kuriuos jau turiu, ir mylėti juos visa širdimi. Aš, kaip ir mes visi, esu civilizuoto pasaulio motina, pone. Mes jau ne vien tik patelės, apgyvendinančios žemę, ir mes atsisakome jomis būti.

Ji pakilo, bet vyras sugriebė ją už rankos.

— Vieną žodį, tik vienintelį žodį, Gabriele! Pasakykite man tiesą.

— Aš tik ką jums ją pasakiau. Aš niekada nebuvau jums neištikima.

Jis pažvelgė jai tiesiai į veidą, tokį nuostabų, į akis, pilkas kaip šaltas dangus. Tamsiuose plaukuose, šioje juodų plaukų gilioje naktyje kaip Paukščių takas apibarstyta deimantais žėrėjo diadema. Ir staiga jis pajuto, tarsi praregėjęs suprato, kad ši būtybė nėra tik paprasta moteris, skirta pratęsti jo giminei, tai keistas ir paslaptingas įsikūnijimas visų sudėtingų troškimų, susikaupusių mumyse amžių bėgyje, nutolusių nuo savo pirmapradžio ir dieviško tikslo, klaidžiojančių kelyje į nesuvokiamą, neapčiuopiamą ir tik vos įspėjamą grožį. Taip, būna tokių moterų, sužydinčių tik mūsų svajonėms, papuoštų poezijos ir idealo spindesiu, estetiniu jaunystės žavesiu, kuriuos civilizacija suteikė jai, šiai gyvai statulai, žadinančiai ne tik kūnišką meilę, bet ir dvasinius siekius.

Vyras stovėjo priešais ją apstulbintas šio pavėluoto ir paslaptingo atradimo, miglotai pradėjęs suvokti savo ankstesniojo pavydo priežastis ir ne visiškai gerai viską suprasdamas.

Galiausiai jis tarė:

— Aš tikiu jumis. Jaučiu, jog šiuo metu jūs nemeluojate; o anksčiau iš tikrųjų nuolat jaučiau, jog jūsų žodžiuose slypi melas.

Ji ištiesė jam ranką:

— Taigi, mes draugai?

Jis paėmė šią ranką ir bučiuodamas ją tarė:

— Draugai. Dėkoju jums, Gabriele.

Ir jis išėjo sunkiai atplėšdamas nuo jos savo žvilgsnį; stebėdamasis, jog ji vis tokia pat nuostabi, ir jausdamas, kaip jį apima keistas jaudulys, galbūt net pavojingesnis nei ta sena ir paprasta meilė.

Tėvas ir sūnus Oto I

Šunys, pririšti kieme prie obelų priešais įėjimą į namą, lojo ir inkštė pamatę jėgerio5 ir berniūkščių medžioklinius krepšius. Tai buvo ne dvaro pastatas ir ne viensėdis, o vienas iš tų mišraus tipo kaimiškų būstų, kurie kažkada priklausė bajorams dvarininkams, o dabar atiteko stambiems žemvaldžiams. Sėdėdami erdvioje virtuvėje, kuri kartu buvo ir valgomasis, tėvas Oto, sūnus Oto, mokesčių rinkėjas ponas Bermonas ir notaras ponas Mondariu užkandžiavo ir girkšnojo prieš medžioklę, į kurią rengėsi eiti, — buvo medžioklinio sezono pradžia.

Tėvas Oto, didžiuodamasis savo valdomis, iš anksto gyrė svečiams paukščius ir žvėris, kurie veisėsi jo medžioklės plotuose. Tai buvo augalotas normandas, vienas tų stiprių, pilnakraujų, plačiakaulių vyrų, galintis pakelti pilną vežimą. Pusiau valstietis, pusiau dvarininkas, turtingas, gerbiamas, įtakingas ir valdingas jis savo sūnų Sezarą Oto iki trečios klasės leido į mokyklą norėdamas, kad berniukas įgytų išsilavinimą; tačiau tuo jo mokslinimas ir baigėsi, nes tėvas baiminosi, kad sūnus neišponėtų ir nenutoltų nuo žemės.

Sezaras Oto, beveik toks pats augalotas kaip ir tėvas, tik šiek tiek sausesnis, buvo pavyzdingas sūnus: paklusnus, visada viskuo patenkintas, paklūstantis tėvo valiai ir pritariantis jo pažiūroms, kupinas meilės ir pagarbos tėvui.

Ponas Bermonas, mokesčių rinkėjas, pilvotas vyriškis raudonais skruostais, išraizgytais smulkiu melsvų kraujagyslių tinkleliu, primenančiu upių intakus ir vingius geografiniame žemėlapyje, paklausė:

— Na, o kiškiai? Ar yra pas jus kiškių?

Tėvas Oto atsakė:

— Kiek norite, ypač Piuzatjė brūzgynuose.

— O nuo kur mes pradėsime? — pasiteiravo notaras, žvalus lėbautojas, aptukęs ir pablyškęs, taip pat su pilveliu, įspraustu į naują medžioklinį kostiumą, vos praeitą savaitę pirktą Ruane.

— Nuo ten ir pradėsime, nuo brūzgynų. Iš jų mes nubaidysime kurapkas į lygumą ir ten jas nutversime.

Ir tėvas Oto pakilo iš už stalo. Visi pasekė jo pavyzdžiu: susirinko kampuose pastatytus ginklus, patikrino užtaisus, patrypė kojomis į grindis, norėdami pramankštinti kietus, dar neišnešiotus aulinius batus, ir išėjo į kiemą; šunys šokinėjo ant tvirtai užveržtų pavadėlių, šaižiai cypė mostaguodami ore priekinėmis kojomis.

Visi patraukė brūzgynų link. Tai buvo nedidelė lyguma, arba, tiksliau, kauburiuota dykynė — niekam netinkanti, todėl ir neįdirbta griovių išvagota žemė, užžėlusi krūmokšniais; žodžiu, puikus prieglobstis laukiniams paukščiams ir žvėreliams.

Medžiotojai pasiskirstė vietomis: tėvas Oto laikėsi dešiniosios pusės, sūnus Oto — kairiosios, abu svečiai — vidurio. Jėgeris ir jo parankiniai, nešini medžiokliniais krepšiais, sekė iš paskos. Artėjo iškilmingas momentas, kai su nekantrumu laukiama pirmojo šūvio, kai širdis smarkiau ima spurdėti, o pirštai nervingai liečia gaiduką.

Ir štai nugriaudėjo šūvis! Šovė tėvas Oto. Visi sustingo savo vietose išvydę, kaip kurapka, kuri atsiskyrė nuo viso pulko, nukrito į griovyje išsikerojusius tankius krūmus. Susijaudinęs medžiotojas metėsi paskui ją šokinėdamas per duburius, laužydamas dygiuosius erškėčių krūmus, kimbančius į jo drabužius, ir ieškodamas savo grobio dingo brūzgynuose.

Ir staiga nugriaudėjo antrasis šūvis.

— Ak, bjaurybė! — suriko Bermonas. — Jis, ko gero, dar ir kiškį pabaidė.

Visi laukė, stengėsi ką nors įžvelgti pro neįžvelgiamą šakų tankmę.