Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Motina giliai atsidususi sušnabždėjo:

— Vargšas berniukas, dabar jis našlaitis.

— Aš taip pat, — tarė Sezaras.

Jie abu nutilo.

Tačiau staiga jaunoje moteryje atbudo praktinis šeimininkės instinktas ir įprotis viskuo rūpintis.

— Jūs tikriausiai nuo pat ryto dar nieko nevalgėte, pone Sezarai?

— Ne, panele.

— O, tai jūs, be abejo, esate išalkęs! Prašau, suvalgykite ką nors.

— Dėkoju, — tarė Sezaras, — aš nealkanas, man dabar ne valgis rūpi.

Bet ji paprieštaravo:

— Kad ir koks būtų skausmas, gyventi vis dėlto juk reikia: neatsisakykite, pavalgykite, o tada ir pas mane ilgiau pasėdėsite. Aš neįsivaizduoju, ką darysiu, kai jūs išeisite.

Šiek tiek paprieštaravęs jis pagaliau nusileido ir atsisėdęs priešais ją, nugara į židinį, suvalgė lėkštę žarnokų, kurie šilo krosnyje, ir išgėrė stiklinę raudono vyno. Bet atidaryti baltojo vyno butelį jis neleido.

Keletą kartų jis nuvalė mažyliui lūputes, kai šis išsiterliodavo padažu visą smakrą.

Pakilęs ir rengdamasis išeiti jis paklausė:

— Kada leisite man užeiti pas jus ir pasitarti apie reikalus, panele Donė?

— Jeigu jums nesudarytų sunkumų — ateinantį ketvirtadienį, pone Sezarai. Tokiu atveju aš nepraleisiu darbo.. Ketvirtadieniais aš visada esu laisva.

— Puiku, tada ateinantį ketvirtadienį.

— Jūs ateisite pusryčių, tiesa?

— Na, to neprižadu.

— Bet valgant lengviau kalbėti. Ir laiko lieka daugiau.

— Na, gerai, tegu bus taip, kaip jūs pageidaujate. Vadinasi, pirmadienį.

Ir jis išėjo dar kartą pabučiavęs mažąjį Emilį ir paspaudęs panelei Donė ranką. III

Sezarui Oto savaitė pasirodė labai ilga. Jis anksčiau niekada nebuvo likęs vienas, ir vienatvė buvo nepakenčiama. Visą šį laiką jis gyveno kartu su tėvu, buvo tarytum jo šešėlis, lydėjo jį į laukus, sekdavo, kaip vykdomi jo nurodymai, ir jei trumpam išsiskirdavo, vėl netrukus susitikdavo prie pietų stalo. Jie kartu praleisdavo vakarus, rūkydavo pypkę, kalbėdavosi apie arklius, karves ar avis, o rytiniai rankų paspaudimai bylojo apie tikrą giminišką prieraišumą.

O dabar Sezaras liko visiškai vienas. Jis klajojo rudeniniais arimais, visą laiką tikėdamasis kur nors laukuose išvysti aukštą judantį tėvo siluetą. Norėdamas prastumti laiką jis lankė kaimynus, pasakojo apie įvykusią tragediją tiems, kurie dar nebuvo apie ją girdėję, o girdėjusiems kartodavo vėl iš naujo. Paskui, neišmanydamas, kuo užsiimti, apie ką galvoti, sėsdavosi šalikelėje ir nuolat klausdavo savęs, ar dar ilgai tęsis toks gyvenimas.

Jis dažnai galvodavo apie panelę Donė. Moteris jam patiko. Jis suprato, kad ji padori, gera ir puiki mergina, kaip jam ir sakė tėvas. Taip, ji puiki mergina, negalima buvo to paneigti. Jis norėjo būti kilnus ir aprūpinti ją dviejų tūkstančių frankų metinėmis pajamomis, užrašydamas kapitalą vaikui. Jis ne be pasitenkinimo galvojo, kad netrukus ją vėl pamatys ateinantį ketvirtadienį ir sutvarkys visus reikalus. O mintis apie tai, kad šis penkiametis berniukas — jo brolis, jo tėvo sūnus, šiek tiek jį ramino, tačiau kartu ir jaudino. Net jeigu šis nesantuokinis vaikelis niekada nenešios Oto vardo, vis tiek tai yra jo kraujas, giminė, kurią jis gali pripažinti arba palikti likimo valiai, ir jis visada primins mirusį tėvą.

Todėl kai ketvirtadienio rytą Grendožas skambia risčia išvežė jį į Ruano vieškelį, Sezaro širdyje tapo ramiau ir lengviau, kaip nė karto dar nebuvo po nelaimės.

Įėjęs į madmuazelės Donė kambarį jis pamatė, kad stalas padengtas kaip ir praėjusį ketvirtadienį, skirtumas tik tas, kad duonos plutelės nebuvo nupjaustytos.

Jis paspaudė jaunajai moteriai ranką, išbučiavo į abu skruostus Emilį ir atsisėdo jausdamasis beveik kaip namie, nors širdį slėgė sunkumas. Panelė Donė jam pasirodė šiek tiek sulysusi ir pabalusi. Tikriausiai ji gerokai per tą laiką prisiverkė. Šį kartą moteris jo šiek tiek varžėsi, rodos, tik dabar suprasdama tai, ko nejautė praeitą savaitę, užvaldyta netikėto didžiulio skausmo, todėl dabar rodė ypatingą pagarbą, liūdną nuolankumą ir jautrų rūpestį, tarytum norėdama savo dėmesingumu ir rūpestingumu atsidėkoti už rūpinimąsi ja. Jie pusryčiavo neskubėdami, aptarinėdami reikalą, dėl kurio atvyko. Ji nenorėjo imti tiek pinigų. Tai buvo daug, pernelyg daug. Jos uždarbio pakako pragyvenimui, ir moteris tetroško, kad Emilis, kai užaugs, turėtų nedidelę sumą pinigų. Tačiau Sezaras buvo neperkalbamas ir netgi kaip dovaną pridėjo tūkstantį frankų jai asmeniškai — gedului.

Kai jis išgėrė kavą, ji paklausė:

— Ar jūs rūkote?

— Taip... aš turiu pypkę.

Jis pasičiupinėjo kišenes. O, velnias, Sezaras pamiršo savo pypkę! Vaikinui pasidarė apmaudu, tačiau panelė Done tuojau pat padavė jo tėvo pypkę, gulėjusią spintoje. Jis paėmė pypkę, atpažino ją, pauostė, trūkčiojančiu balsu išgyrė jos privalumus, prikimšo tabako ir užsirūkė. Po to, pasisodinęs Emilį ant kelių, ėmė jį šokdinti kaip ant arkliuko, jis užiminėjo berniuką visą tą laiką, kol motina nurinkinėjo nuo stalo nešvarius indus ir dėjo juos į apatinę bufeto lentyną, kad jam išėjus galėtų išplauti.

Trečią valandą jis apgailestaudamas pakilo — labai nesinorėjo išeiti.

— Na, ką gi, panele Donė, — tarė jis, — palinkėsiu jums viso ko geriausio. Aš nepaprastai džiaugiuosi, kad jūs esate būtent tokia.

Ji stovėjo priešais jį susijaudinusi, paraudusi ir žvelgė Sezarui į akis prisimindama kitą vyrą.

— Argi mes daugiau nesusitiksime? — paklausė ji.

Jis atvirai atsakė:

— Kodėl gi ne, panele, jei tik jūs pageidausite.

— Be abejo, pone Sezarai. Tada — ateinantį ketvirtadienį, jei jums patogu?

— Gerai, panele Donė.

— Jūs tikriausiai pusryčiausite?

— Taip... jeigu leisite, neatsisakysiu.

— Tai nutarta, pone Sezarai, — ateinantį ketvirtadienį, vidurdienį, kaip šiandien.

— Ketvirtadienį, vidurdienį, panele Donė!

Sudužusiame laive

Vakar buvo gruodžio trisdešimt pirmoji.

Aš pusryčiavau pas savo seną bičiulį Žoržą Gareną. Tarnas jam ką tik buvo atnešęs laišką, apklijuotą užsieniniais pašto ženklais ir nusėtą antspaudais.

Žoržas paklausė:

— Ar tu neprieštarausi?

— Žinoma, ne.

Ir jis įniko skaityti tas aštuonias eilutes, išrašytas skersai išilgai stambiu anglišku braižu. Jis skaitė iš lėto, susikaupęs, įdėmiai, taip susirūpinęs, kaip mes rūpinamės mums aktualiais dalykais.

Po to padėjo laišką ant židinio ir tarė:

— Paklausyk, kokią linksmą istoriją staiga prisiminiau! Aš niekada tau jos dar nepasakojau, o istorija labai romantiška ir nutiko ji man. Taip, labai neįprastai sutikau tada Naujuosius metus. Tai buvo prieš dvidešimtį metų... na, taip, tada man buvo trisdešimt, o dabar — penkiasdešimt...

Dirbau tuo metu inspektoriumi Jūrų draudimo kompanijoje, toje pačioje, kuriai dabar vadovauju. Ketinau Naujuosius metus sutikti Paryžiuje, — tačiau netikėtai gavau iš direktoriaus laišką, kuriame jis rašė, jog nedelsdamas turiu vykti į Rė salą, kur sudužo mūsų Kompanijos apdraustas tristiebis burlaivis iš Sen Nazero. Laišką gavau aštuntą valandą ryto. Dešimtą aš jau buvau biure išklausyti paskutiniųjų nurodymų ir tą patį vakarą išvykau ekspresu, kuris atgabeno mane į La Rošelę kitos dienos rytą — gruodžio trisdešimt pirmąją.

Dar turėjau porą valandų iki „Žano Gitono“, garlaivio, kuris plaukė į salą, išvykimo. Tad nutariau pasivaikščioti po miestą. La Rošelė — iš tiesų nepaprastas ir labai savitas miestas: jo gatvės gana klaidžios, kaip labirintai, virš šaligatvių driekiasi nesibaigiančios skliautuotos galerijos, lygiai tokios kaip Rivoli gatvėje, tik žemesnės; šios paplokščios paslaptingos galerijos ir skliautai priminė sąmokslų salę, senovinę jaudinančią praeities karų, herojinių ir didžiulių religinių karų vietą. Tai tipiškas senas hugenotų miestas, rūstus, uždaras, neturintis tų didingų paminklų, kurie Ruanui suteikia tikrą didingumą, tačiau žavintis savo griežta ir net šiek tiek niūria išore, — atkaklių karių miestas, fanatizmo židinys, miestas, kuriame įsižiebė kalvinistų tikėjimas ir kuriame kilo keturių seržantų suokalbis.