Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Šiek tiek paklaidžiojęs šiomis keistomis gatvėmis aš įlipau į juodą gaubtašonį garlaiviuką, kuris turėjo nuplukdyti mane į Rė salą. Jis nusiyrė nuo kranto piktai pūkšdamas, prašliaužė tarp dviejų senovinių bokštų, saugančių uostą, perkirto reidą, nuplaukė už dambos, statytos dar Rišeljė, kurios didžiuliai akmenys, stūksoję sulig vandens lygiu, supo miestą didžiule grandine, paskui laivelis pasuko į dešinę.

Buvo viena iš tų dienų, kurios slopina ir slegia mintis, sukelia liūdesį, sunaikina budrumą ir energiją; apsiniaukusi ledinė diena, aptraukta sunkiais debesimis— darganotais, šaltais, apšerkšnijusiais, dvokiančiais kaip nutekamų vamzdžių garai.

Po žemai nusidriekusio, grėsmingo ir nelaimę pranašaujančio rūko užuolaida teliūškavo jūra: gelsva, sekli, su nesibaigiančiomis smėlio seklumomis, neraibuliuojanti, nejudanti, be gyvybės, — drumzlinas, riebaluotas, stovintis vanduo. „Žanas Gitonas“, kaip visada, plaukė lėtai siūbuodamas, praskirdamas tirštą, vientisą vandens masę ir paskui save palikdamas silpną raibuliavimą, lengvą virpėjimą, nežymų vilnijimą, kurie greitai nurimdavo.

Aš šnekučiavausi su kapitonu, nedideliu žmogiuku, trumpų kojų, tokiu pat apvalainu ir svyruojančiu kaip ir jo garlaivis. Norėjau smulkiau sužinoti apie laivo sudužimo aplinkybes, kurias man teks tirti: didžiulį tristiebį burlaivį iš Sen Nazero „Mari Žozefas“ audringą naktį išmetė ant Rė salos seklumos. Audra laivą nubloškė taip toli, pasakojo laivo savininkas, jog nebuvo įmanoma net pajudinti jo, todėl teko kuo skubiausiai viską, ką buvo įmanoma, perkelti iš laivo į krantą. Manęs laukė užduotis nustatyti, kokioje padėtyje buvo laivas, kokia buvo jo būklė prieš katastrofą, ir išsiaiškinti, ar buvo imtasi visų įmanomų priemonių pasistengti nukelti jį nuo seklumos. Buvau pasiųstas kaip Draudimo kompanijos atstovas, kad, reikalui esant, stočiau teisme prieš ieškovą.

Gavęs mano ataskaitą direktorius turės nuspręsti, kokių priemonių teks imtis norint apginti Kompanijos interesus.

„Žano Gitono“ kapitonas, pasirodo, buvo puikiai susipažinęs su šiuo įvykiu, nes jis su savo laiveliu taip pat dalyvavo mėginimuose išgelbėti burlaivį.

Jis man papasakojo apie burlaivio katastrofą, kuri iš esmės įvyko dėl labai paprastų aplinkybių. „Mari Žozefas“, genamas smarkaus brizo, naktį nukrypo nuo kurso, jį pradėjo nevaldomai nešti į jūrą, apsiputojusią kaip „pieniška sriuba“, — taip išsireiškė kapitonas, — ir pagaliau atsitrenkė į didžiulę seklumą, kuri atoslūgio metu pavertė šio regiono krantus nesibaigiančia Sachara.

Kalbėdamasis su kapitonu aš žvalgiausi aplinkui. Tarp viršuje pakibusio apsiniaukusio dangaus ir vandenyno matėsi tuščia erdvė, ir žvilgsnis be kliūčių slinko ja į tolį. Mes plaukėme palei krantą. Aš paklausiau:

— Ar tai ir yra Rė sala?

— Taip, pone.

Staiga kapitonas ištiesė į priekį dešiniąją ranką ir parodęs atviroje jūroje beveik nepastebimą taškelį tarė:

— Štai jis, jūsų laivas!

— „Mari Žozefas“?

— Taip.

Aš buvau priblokštas. Šis beveik neįžiūrimas juodas kauburėlis, kurį aš palaikiau uola, pasirodo, buvo nutolęs nuo kranto ne mažiau kaip tris kilometrus.

— Bet, kapitone, — tariau aš, — toje vietoje, kurią jūs parodėte, turėtų būti ne mažiau kaip šimtas brasų gylio!

Jis nusijuokė:

— Šimtas brasų! Na, ką jūs, mano drauge! Čia ir dviejų nebus, garantuoju jums!..

Kapitonas tikriausiai buvo kilęs iš Bordo. Jis tęsė toliau:

— Dabar potvynis, devynios valandos keturiasdešimt minučių. O štai jūs pavalgykite pusryčius „Dofino“ viešbutyje, susikiškite į kišenes rankas ir iškeliaukite pasivaikščioti pakrante, ir kertu lažybų, jog antrą valandą penkiasdešimt minučių, o vėliausiai — trečią, jūs pasieksite sudužusį laivą net nesušlapęs kojų. Galite pabūti jame valandą ir keturiasdešimt penkias minutes, na, dvi valandas, tik jokiu būdu ne ilgiau, nes tuomet jus užklups potvynis. Kuo toliau nusenka jūra, tuo greičiau ji sugrįžta. O sekluma ši suplota kaip blakė! Tad neužmirškite: ketvirtą valandą penkiasdešimt jūs jau turite drožti atgal, o pusę aštuntos būti „Žano Gitono“ laive, kuris jau tą patį vakarą išlaipins jus La Rošelės krantinėje.

Aš padėkojau kapitonui ir nuėjau į garlaivio priekį — pasižvalgyti į Sen Marteno miestelį, prie kurio mes sparčiai artėjome.

Šis miestelis buvo toks pat kaip ir visi nedideli uostai, nedidelių salelių sostinės, išsibarsčiusios išilgai kontinento. Šis didžiulis žvejų kaimas viena puse rėmėsi į vandenį, o kita — į žemyną, mito žuvimi ir paukščiais, daržovėmis ir kriauklėmis, ridikėliais ir midijomis. Sala buvo prastai išdirbta, tačiau tankiai apgyventa; kita vertus, aš nelindau į jos gilumą.

Po pusryčių nuėjau prie nedidelio iškyšulio, o kadangi jūra sparčiai traukėsi, per smėlį nudrožiau prie juodo taškelio, toli toli iškilusio virš vandens.

Aš sparčiai ėjau šia gelsva lyguma, stangria kaip gyvas kūnas ir, atrodė, apsipilančia prakaitu po mano kojomis. Jūra tik ką buvo čia, o dabar aš mačiau, kaip ji bėgo tolyn, beveik pradingdama iš akių, ir aš jau nebegalėjau įžiūrėti linijos, skiriančios smėlį nuo vandenyno. Atrodė, jog esu didingo, pasakiško reginio liudininkas. Tik ką prieš akis ošęs Atlanto vandenynas staiga virto sekluma ir dingo, kaip dingsta užkulisiuose dekoracijos, ir dabar aš ėjau dykumos viduriu. Jaučiau tik sūraus vandens alsavimą, vandens augalų kvapą, bangų kvapą, stiprų ir malonų pakrantės aromatą. Aš skubėjau ir jau nebejaučiau žvarbumo, žvelgiau į sudužusį laivą, ir man artėjant jis vis didėjo ir dabar priminė išmestą į krantą didžiulį banginį.

Laivas, atrodė, augo iš žemės, įgaudamas baisingą dydį, kurį dar labiau pabrėžė ši bekraštė dykynė. Po valandos spartaus ėjimo aš pagaliau jį pasiekiau. Burlaivis buvo pasviręs ant šono, sudaužytas ir sudarkytas, jo sulaužytos briaunos, padarytos iš dervuoto medžio ir sutvirtintos didžiuliais vinimis, buvo išlindę į viršų kaip žvėries šonkauliai. Smėlis jau buvo pasiekęs vidų, įsiskverbęs į visus plyšius ir neketino paleisti iš savo gniaužtų. Laivas tarytum suleido į jį savo šaknis; jo priekis giliai įsirėžė į minkštą ir klastingą gruntą, o iškilęs paskuigalis, atrodė, kėlė į dangų du nevilties šauksmo kupinus baltus žodžius: „Mari Žozefas“.

Užsiropščiau pasvirusiu šonu ant šio laivo lavono ir atsidūręs denyje nusileidau į triumą. Šviesa, besiskverbianti pro sulaužytus trapus ir plyšius, blausiai apšvietė ilgą ir niūrų rūsį, užverstą įvairiomis medinėmis nuolaužomis. Čia taip pat nieko nebuvo išskyrus smėlį — šio lentinio požemio pagrindą.

Pasiėmęs bloknotą pradėjau rašyti pastabas apie laivo stovį. Atsisėdęs ant tuščios sudužusios statinės rašiau apšviestas blausios dienos šviesos, besiskverbiančios pro plačią angą, pro kurią matėsi atsivėrusi begalinė smėlio plynuma. Nuo šalčio ir nykumo retkarčiais mano nugara perbėgdavo šiurpuliukai, momentais liaudavausi rašyti, įsiklausydamas į gūdžius ir paslaptingus garsus laivo viduje: krabų krebždėjimą, kai jie brazdino medį savo lenktomis žnyplėmis, į mažiausių jūros gyvūnėlių skrebėjimą, kurie jau spėjo įsikurti šiame numirėlyje, o taip pat į tylų, vienodą jūrų medgręžių6 čežėjimą, kurie zyzdami kaip grąžtai be paliovos varpė seną medį, gadindami ir grauždami jį. Staiga visiškai arti išgirdau žmonių balsus. Pašokau, lyg būčiau pamatęs šmėklą. Ir iš tiesų akimirkai man pasirodė, kad tuoj pat iš gūdaus triumo išlįs ir priešais mane išdygs du skenduoliai ir praneš man apie savo liūdną baigtį. Nieko nelaukdamas aš, prisitraukęs ant rankų, iššokau ant denio ir išvydau laivo pirmagalyje stovintį aukštą poną ir tris jaunas merginas, arba, tiksliau, aukštą anglą ir tris paneles. Jie, be abejo, išsigando netgi labiau nei aš, taip netikėtai šiame apleistame tristiebyje išvydę žmogų. Jauniausia iš merginų šoko bėgti, o kitos dvi abiem rankomis įsikibo į tėvą. Bet šis tik prasižiojo, ir tai buvo vienintelė jo susijaudinimo regima išraiška.