Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Ši šventykla egzistuoja lig šiolei. Tiksliau, mane įtikino, jog tai šventykla. O aš nė nesistengiau sužinoti ką nors daugiau, nenorėdamas susigadinti įspūdžio.

Taigi vieną kovo rytą aš užsiropščiau ant šios kalvos norėdamas pasigėrėti reginiu. Pasiekęs viršūnę iš tikrųjų išvydau šventyklos sienas ir žmogų, sėdintį ant akmens. Jis turėjo ne daugiau keturiasdešimt penkerius metus, nors jo plaukai buvo visiškai pražilę, tačiau barzda dar beveik juoda. Jis glostė katę, susirangiusią jam ant kelių, ir, atrodė, nekreipė į mane jokio dėmesio. Aš apėjau griuvėsius, kurių dalis, užklota šakomis, šiaudais ir atitverta akmenimis, buvo šio žmogaus būstas, po to vėl sugrįžau į tą vietą, kur jis sėdėjo.

Iš čia atsivėrė įstabus vaizdas. Iš dešinės — įmantrios aštriabriaunės Estrelio viršūnės, už jų — beribė jūra, nusidriekusi iki tolimų, įlankomis iškarpytų Italijos krantų, ir tiesiai priešais Kanus — Lėtino salos, plokščios, lyg plaukiojančios po jūrą; paskutinėje iš jų, nuo jūros pusės, stovinti aukšta senovinė pilis su dantytais bokštais, atrodė, kilo tiesiai iš vandens. O virš žalių krantų, virš ilgų baltų vilų grandinės, virš baltų miestų, iškilusių tarp medžių ir iš tolo panašių į nesuskaitomus kiaušinius, išmestus į krantą, iškyla Alpės, kurių viršūnes dengia snieguotos kepurės.

Aš sušnabždėjau:

— Dieve, koks grožis!

Žmogus pakėlė galvą ir tarė:

— Taip; bet kai matai šį reginį kiekvieną dieną, jis atsibosta.

Vadinasi, šis atsiskyrėlis kalbėjo, jis galėjo kalbėti. Tada — jis mano rankose.

Tą dieną aš neilgai buvau su juo ir tik pabandžiau nustatyti jo mizantropijos pobūdį. Pirmiausia jis man paliko įspūdį žmogaus, pavargusio nuo žmonių, viskuo persisotinusio, beviltiškai nusivylusio ir kupino pasišlykštėjimo savimi bei supančia aplinka.

Išsiskyriau su juo prakalbėjęs gerą pusvalandį. Po savaitės vėl sugrįžau, po to aplankiau dar po savaitės ir galiausiai pradėjau vaikščioti kiekvieną savaitę; tad nepraėjus nė dviem mėnesiams mes tapome draugais.

Ir štai kartą vakare, gegužės pabaigoje, aš nusprendžiau, kad atėjo reikiamas momentas, ir pasiėmęs su savimi maisto iškeliavau į Gyvačių kalvą papietauti kartu su atsiskyrėliu.

Buvo vienas iš tų kvapnių vakarų, kurie būna pietuose, šalyje, kur auginamos gėlės, kaip šiaurėje auginami rugiai, kur gaminamos beveik visos kvepiančios esencijos moterų kūnams ir jų suknelėms; vienas iš tų vakarų, kai nesuskaičiuojamų apelsinmedžių skleidžiamas aromatas kiekviename sode, kiekviename lygumos kampelyje jaudina ir švelniai svaigina, net senolių širdyse pažadina svajas apie meilę.

Mano vienišius akivaizdžiai apsidžiaugė išvydęs mane ir su malonumu sutiko papietauti.

Aš įkalbėjau išgerti jį truputį vyno, nuo kurio jis jau spėjo atprasti; vyriškis atkuto ir pradėjo pasakoti apie savo praeitį.

Netikėtai aš paklausiau:

— Kodėl jūs nusprendėte atsiskirti nuo žmonių šioje kalvoje?

Jis tuoj pat atsakė:

— Aš patyriau patį didžiausią sukrėtimą, koks tik gali ištikti žmogų. Tačiau kam gi aš turėčiau slėpti nuo jūsų savo nelaimę? Galbūt ši tragedija pažadins jumyse užuojautą man. O, be to, aš niekada niekam dar nesu apie tai pasakojęs... niekada... ir norėčiau žinoti... galų gale... ką galvoja kiti... kaip jie į tai pažvelgtų...

Gimiau Paryžiuje, ten įgijau išsilavinimą, šiame mieste užaugau ir pragyvenau visą gyvenimą. Tėvai man paliko keleto tūkstančių frankų rentą, padedant pažįstamiems gavau ramią ir kuklią tarnybą, todėl kaip viengungis buvau gana pasiturintis žmogus. Nuo pat ankstyvos jaunystės gyvenau viengungišką gyvenimą. Ar suprantate, ką tai reiškia. Laisvas, be šeimos, tvirtai apsisprendęs nesusipančioti santuokos ryšiais, aš tris mėnesius gyvendavau su viena moterimi, pusmetį — su kita, o retkarčiais net ištisus metus būdavau be meilužės, pasirinkdamas atsitiktines drauges iš daugelio lengvai pasiekiamų arba parsidavinėjančių moterų.

Ši banali, o jeigu norite, galite vadinti nepadori egzistencija mane visiškai patenkino, nes patenkino mano polinkį permainoms ir dykinėjimui. Aš leidau dienas šlitinėdamas bulvarais, teatruose ir kavinėse, visada su žmonėmis, tarsi benamis, nors turėjau puikų būstą. Aš buvau vienas iš daugelio tos rūšies žmonių, kurie leidžiasi nešami pasroviui kaip šapeliai vandenyje, kuriems Paryžiaus sienos — visas pasaulis, ir kurie niekuo nesirūpina, nes nieko nemyli. Buvau laikomas šauniu vyruku — be dorybių ir be trūkumų. Štai ir viskas. Aš visiškai objektyviai noriu save įvertinti.

Taip slinko mano gyvenimas nuo dvidešimties iki keturiasdešimties metų, labai veržliai, be ypatingų nuotykių. Kaip greitai jie pralekia, šie monotoniški paryžietiško gyvenimo metai, nepalikdami atmintyje jokių prisiminimų, jokių įsimintinų datų ar stipresnių išgyvenimų, šie ilgi ir sparčiai bėgantys, banalūs ir nerūpestingi metai, kai geri, valgai, juokiesi pats nežinodamas iš ko ir kodėl, kai lūpos pačios artinasi prie visko, ką galima paragauti ar pabučiuoti, — ir nieko, iš esmės, jau negeidi! Jaunystė praeina, sensti, taip nieko ir nepadaręs, nenuveikęs, ką per tą laiką nuveikia kiti, prie nieko neprisirišęs, niekur neįleidęs šaknų, neturintis jokių ryšių, draugų, nei giminių, nei žmonos, nei vaikų! Taigi aš be jokių rūpesčių sulaukiau keturiasdešimties metų amžiaus ir, norėdamas pažymėti savo gimtadienį, save pavaišinau gerais pietumis didelėje kavinėje. Buvau vienišas, ir man atrodė netgi įdomu atšvęsti šią dieną vienatvėje.

Po pietų pradėjau svarstyti, ką veiksiu toliau. Pirmiausia kilo mintis eiti į teatrą, bet paskui aš nusprendžiau surengti kelionę į Lotynų kvartalą, kur kadaise studijavau teisę. Aš patraukiau į jį per visą Paryžių ir atsitiktinai užėjau į aludę, kurioje patarnavo merginos.

Ta, kuri priėjo prie mano staliuko, buvo dar visiškai jaunutė, gražutė ir linksma. Aš pasiūliau jai su manimi išgerti, ir ji tuoj pat sutiko. Ji atsisėdo priešais mane ir norėdama sužinoti, su kokiu vyrų tipu turi reikalą, nužvelgė mane patyrusiu žvilgsniu. Tai buvo šviesiaplaukė blondinė, žavi, akinančiai žavi būtybė; po aptemptu korsažu jautėsi rausvas ir stangrus kūnas. Aš prikalbėjau jai daugybę tuščių meilikaujančių žodžių, kokius paprastai vyrai kalba panašioms moterims, ir dėl to, jog ji iš tiesų buvo labai puiki, man staiga kilo mintis nusivesti ją su savimi... ir dar kartą atšvęsti mano keturiasdešimtmetį. Įkalbėjau merginą greitai ir be vargo. Ji buvo laisva... kaip sakė, jau dvi savaitės... ir iš pradžių sutiko su manimi pavakarieniauti, kai baigs darbą, smuklėje netoli turgaus.

Bijodamas, kad manęs neapgautų, — juk niekada nenuspėsi, kas gali nutikti, kas gali užeiti į aludę arba kas šaus moteriai į galvą, — aš prasėdėjau šioje aludėje visą vakarą jos laukdamas.

Aš taip pat buvau laisvas mėnesį ar du ir stebėdamas, kaip ši nuostabi debiutante meilės srityje vaikštinėja nuo vieno staliuko prie kito, pamaniau, jog gal vertėtų sudaryti su ja kontraktą ilgesniam laikui. Dabar aš jums pasakoju vieną iš begėdiškiausių ir skaudžiausių paryžiečio nuotykių.

Dovanokite už šias grubias smulkmenas. Tie, kuriems niekada neteko patirti poetų apdainuotos meilės, moterį renkasi panašiai kaip kotletą mėsinėje, nesirūpindami niekuo, išskyrus prekės kokybe.

Taigi mes nuėjome pas ją, nes mano lova man buvo šventa. Tai buvo darbininkės kambarėlis penktame aukšte, švarutis ir kuklus; aš maloniai praleidau čia porą valandų. Ji buvo kaip reta miela ir patraukli, o, ši mergytė!