Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Prieš išeidamas sutariau su ja dėl kito pasimatymo; ji dar gulėjo lovoje, tad priėjau prie židinio, ketindamas palikti ant jo tradicinę dovanėlę, ir greitu žvilgsniu nužvelgiau laikrodį po stikliniu gaubtu, dvi vazas su gėlėmis ir dvi fotonuotraukas, kurių viena, labai sena, buvo atspausta ant stiklo. Atsitiktinai prie jos pasilenkęs aš apmiriau iš nuostabos, buvau taip priblokštas, jog nieko negalėjau suprasti... Tai buvo mano paties portretas, vienas pirmųjų mano portretų... darytas labai seniai, kai dar būdamas studentas gyvenau Lotynų kvartale.

Staigiais judesiais griebiau nuotrauką, norėdamas atidžiau įsižiūrėti. Taip, negalėjo būti jokių abejonių... Aš vos susilaikiau nesuprunkštęs, — taip man viskas pasirodė netikėta ir komiška.

Paskui paklausiau:

— Kas yra šis ponas?

Mergina atsakė:

— Tai mano tėvas, aš niekada jo nemačiau. Mama paliko šią nuotrauką ir liepė ją saugoti sakydama, jog ji kada nors man gali praversti.

Ji patylėjo, po to nusijuokė ir tęsė toliau:

— Tiesą sakant, aš nežinau, kam ji man gali būti naudinga. Nemanau, kad tėvas staiga atsirastų ir pripažintų mane.

Mano širdis daužėsi pašėlusiu greičiu; taip nešasi tik patrakęs arklys. Padėjau portretą atgal ant židinio ir sunkiai suvokdamas, ką darau, uždengiau jį dviem popierėliais po šimtą frankų, kuriuos radau kišenėje, paskui staigiai išlėkiau jai sušukęs:

— Iki pasimatymo... iki greito pasimatymo... brangioji...

Ir girdėjau, kaip ji atsakė:

— Iki antradienio!

Atsidūriau tamsioje laiptinėje ir apsigraibydamas nusileidau žemyn.

Išėjęs į lauką pastebėjau, kad lyja, ir staigiai pasukau į pirmą pasitaikiusią gatvę.

Ėjau, kur akys vedė, suglumęs, sukrėstas, rausdamasis savo atminties kertelėse. Ar tai gali būti tiesa? Taip! Staiga prisiminiau vieną merginą, kuri praėjus maždaug mėnesiui nuo mūsų išsiskyrimo parašė man, jog yra nėščia. Aš suplėšiau ar sudeginau jos laišką, neatsimenu, ir apie jį pamiršau. Reikėjo pasižiūrėti į moters portretą, stovėjusį šios merginos kambarėlyje ant židinio. Tačiau, vargu, ar man būtų pavykę ją atpažinti. Tai, rodos, buvo senos moters portretas.

Beklaidžiodamas pasiekiau krantinę. Pamatęs suoliuką, atsisėdau. Lietus nesiliovė. Retkarčiais pro šalį praeidavo skėčiais nuo lietaus prisidengę žmonės. Staiga gyvenimas man pasirodė menkas ir niekingas, kupinas gėdos ir skausmo, sąmoningo ir nesąmoningo šlykštumo. Mano duktė!.. Galbūt aš iš tiesų ką tik mylėjausi su savo dukterimi!.. Paryžius, didžiulis Paryžius — niūrus, slogus, purvinas, liūdnas, juodas, — anapus uždarytų durų buvo pilnas panašių baisybių, sangulavimo, kraujomaišos, vaikų prievartavimo. Prisiminiau pasakojimus apie šlykščius ištvirkėlius, kurie valkiojasi po tiltais.

Nieko nežinodamas, net nenujausdamas, aš pasielgiau baisiau už šiuos niekšus. Aš miegojau su savo dukra!

Vos susilaikiau nešokęs į upę. Visiškai netekau sveikos nuovokos! Iki ryto basčiausi gatvėmis, po to grįžau namo, ketindamas viską gerai apmąstyti.

Paskui pasielgiau taip, kaip pasirodė protingiausia: paprašiau notarą iškviesti merginą ir ją išklausinėti, kokiomis aplinkybėmis motina perdavė portretą vyro, kurį ji laikė jos tėvu; notarui paaiškinau, kad taip elgiuosi prašomas draugo.

Notaras mano prašymą išpildė. Moteris prisipažino dukrai, kas buvo jos tėvas, tik mirties patale girdint kunigui, kurio vardą man taip pat pasakė.

Tada to nežinomo draugo vardu aš pervedžiau merginai pusę savo kapitalo, apie šimtą keturiasdešimt tūkstančių, kad ji galėtų gyventi tik iš rentos, paskui išėjau iš darbo ir atsidūriau čia.

Bastydamasis pakrante užtikau šią kalvą ir pasilikau joje... Ar ilgam?.. Nežinau!

Ką jūs manote apie mane ir apie tai, ką aš padariau?

Aš ištiesiau jam ranką ir tariau:

— Jūs pasielgėte taip, kaip ir derėjo. Daugelis žmonių būtų neteikę tiek daug reikšmės šiam siaubingam ir lemtingam atsitiktinumui.

Jis atsakė:

— Na, taip, bet aš, aš vos neišsikrausčiau iš proto. Pasirodo, aš niekada net neįtariau, kad turiu labai jautrią širdį. O dabar bijau Paryžiaus, kaip galbūt tikintieji bijo pragaro. Tas įvykis mane pribloškė, pritrenkė, tarytum ant galvos būtų užkritęs sunkus svoris. Bet paskutiniuoju metu jaučiuosi šiek tiek geriau.

Aš išsiskyriau su savo vienišiumi. Jo pasakojimas mane labai sukrėtė.

Mes matėmės dar pora kartų, po to aš išvykau, nes niekada nepasilieku pietuose ilgiau nei iki balandžio.

Kai kitais metais vėl sugrįžau, jo Gyvačių kalvoje jau nebebuvo ir niekada nieko daugiau apie jį negirdėjau.

Štai ir visa mano atsiskyrėlio istorija.

Tikras atsitikimas

Lauke kaukė vėjas, smarkus rudeninis vėjas, kuris atūžia stipriais gūsiais, nuplėšia nuo medžių paskutiniuosius lapus ir nuskraidina juos virš debesų.

Medžiotojai baigė pietauti; jie dar nesuspėjo nusiauti aulinių batų ir sėdėjo įraudę, linksmi ir įsiaudrinę. Tai buvo smulkūs normandų dvarininkai — pusiau bajorai, pusiau valstiečiai, turtingi, įmitę, pajėgūs nulaužti buliui ragus, kai šį sustabdydavo vedamą į turgaus aikštę.

Visą dieną jie medžiojo kūmo Blondelio, Epervilio mero, žemėje, o dabar, susėdę už didžiulio stalo, vakarieniavo jo namuose, kurie buvo pereinamojo tipo tarp fermos ir pilies.

Jų kalba priminė maurojimą, juokas buvo panašus į plėšrių žvėrių kaukimą, o maukė jie be perstojo tarsi kiauros statinės; ištiesę kojas, atsirėmę į stalą, vyrai šildėsi prie didžiulio židinio, kuris svaidė ant lubų kruvinus ugnies atšvaitus; plepėjo apie medžioklę, apie šunis, o jų apgirtę akys blizgėjo lempos šviesoje.

Jie visi jau buvo gerokai įkaušę ir pasiekė tą būseną, kai vyrams kyla nepadorios mintys; akimis jie sekiojo tvirtą apvaliais veidais merginą, kuri savo raudonomis rankomis nešė į stalą gausius valgius.

Staiga ilgšis ponas Sežuras, kuris kažkada ketino būti kunigu, o tapo veterinoriumi ir visoje apylinkėje gydė gyvulius, sušuko:

— Velniai griebtų, kūmai Blondeli, na ir virėją puikią turite, galima pirštus apsilaižyti!

Pasigirdo griaudintis juokas. Ir čia įsiterpė ponas de Vameto, — senas nusigyvenęs girtuoklis bajoras:

— Aš kadaise turėjau smagų nuotykį su panašia mergyte! Verta jį papasakoti. Kiekvieną kartą, kai tik apie tai galvoju, nuolat prisimenu savo kalę Mirzą; aš pardaviau ją grafui d’Osoneliui, tačiau ji buvo taip prie manęs prisirišusi, kad kiekvieną kartą, kai tik šeimininkas ją paleisdavo, sugrįždavo namo. Galiausiai aš supykau ir paprašiau grafą ją pririšti. Ir žinote, kas atsitiko? Ji nugaišo iš liūdesio.

Bet grįšiu prie istorijos su mano tarnaite. Štai kaip viskas nutiko.

Buvau tada dvidešimt penkerių metų viengungis ir gyvenau nuosavoje Vilbono pilyje. O žinote, kai vyriškis yra jaunas, pasiturintis, o vakarais kamuojasi nuobodžiaudamas, jis pradeda dairytis į šonus.

Netrukus aš pastebėjau jaunutę mergaitę, kuri tarnavo Kovilėje pas Debulto. Jūs, Blondeli, turėtumėte puikiai pažinti šį Debulto! Trumpai tariant, ta išdykėlė taip mane pakerėjo, jog vieną gražią dieną aš susiruošiau pas jos šeimininką ir pasiūliau tokį sandėrį: jis perleidžia man tarnaitę, o aš parduodu jam savo juodąją kumelę Kokotę — jis jau pora metų gviešėsi į ją. Debulto ištiesė man ranką: „Sutinku, pone de Vameto“. Sandėris įvyko; mergina atėjo į mano pilį, o aš nuvedžiau kumelę į Kovilę ir pardaviau ją už tris šimtus ekiu.

Iš pradžių viskas klostėsi nuostabiai. Niekas nieko net neįtarė; tik štai Roza pamilo mane, kaip man pasirodė, pernelyg stipriai. Ši mergytė, matote, buvo ne tokia kaip visos. Jos gyslomis tekėjo ne visiškai prasčiokiškas kraujas. Ją, ko gero, pagimdė kokia nors tarnaitė, nusidėjusi su savo ponu.