Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Žodžiu, ji mane tiesiog dievino. Glaustydavosi prie manęs, meilinosi, vadindavo juokingiausiais švelniais žodžiais, ir visas šis perdėtas meilumas galiausiai privertė mane susimąstyti.

Aš tariau sau: „Laikas liautis, nes galiu įkliūti!“ Tačiau ne taip lengva mane suvystyti. Aš nesu iš tų, kuriuos galima užkerėti bučiniais. Žodžiu, jau ketinau keisti taktiką, kai staiga ji pranešė, jog laukiasi kūdikio.

Pif, paf! Tarytum kas būtų pokštelėjęs man tiesiai į širdį iš dvivamzdžio. O ji glamonėjo mane, bučiavo, juokėsi, šokinėjo, žodžiu, visiškai pametė galvą. Pirmąją dieną neištariau nė žodžio, o naktį pradėjau svarstyti. Aš galvojau: „Na, tiek to, tebūnie, bet reikia išvengti nemalonumų, reikia išpainioti šį mazgą, — ir dabar tai pats tinkamiausias laikas“. Ar jūs suprantate, Barnvilėje gyveno mano tėvas ir motina, o sesuo, — ta, kuri ištekėjo už markizo d’Isparo, — Rolbeke, už dviejų mylių nuo Vilbono. Taigi buvo menki juokai.

Tačiau kaip išsisukti?! Jei ji išeis iš mano namų, žmonės iš karto kažką įtars ir pradės liežuvauti. Palikti ją pas save negalėjau, nes greitai viskas pradėtų aiškėti. Tačiau ir palikti likimo valiai tokioje padėtyje taip pat negalėjau.

Pasikalbėjau su dėde, baronu de Kreiteliu, visko mačiusiu savo gyvenime, kuris ne su viena gražuole turėjo meilės nuotykių, ir paprašiau jo patarimo. Jis visiškai ramiai man atsakė:

— Reikia ją ištekinti, mano berniuk.

Aš net pašokau:

— Ištekinti? Už ko, dėde!

Jis gūžtelėjo pečiais:

— Už ko nori, čia jau tavo reikalas, o ne mano. Jei nesi mulkis, ką nors surasi.

Mąsčiau apie tai visą savaitę ir galiausiai nusprendžiau: „Dėdė iš tiesų sakė tiesą“.

Tada pradėjau laužyti galvą, kur surasti jaunikį. Ir štai visiškai netikėtai taikos teisėjas, su kuriuo aš ką tik pietavau, sako man:

— O tetulės Pomelos sūnelis ir vėl prikrėtę kvailysčių. Vaikinas liūdnai baigs. Teisingai sakoma, kad obuolys nuo obels netoli krenta.

Ši tetulė Pomela jaunystėje nepasižymėjo ypatingu dorovingumu, o senatvėje tapo tikra apgavike. Už vieną ekiu galėjo parduoti sielą ir dar pridėti savo netikėlį sūnų.

Aš nuskubėjau pas ją ir atsargiai paaiškinau, kas atsitiko. O kai pradėjau jaudintis ir painiotis, ji tiesiai paklausė:

— Kiek jūs duodate už mergiotę?

Senė buvo sukčiuvienė, bet ir aš ne mulkis ir viskam iš anksto pasiruošiau.

Kaip tik netoli Sasvilio turėjau tris nedidelius žemės sklypelius, jie priklausė trims mano Vilbono fermoms. Fermeriai visą laiką skųsdavosi, kad ši žemė labai toli, taigi aš atsiėmiau iš jų šiuos sklypus, kurie sudarė apie šešis akrus, o kai pastarieji pradėjo burnoti, atleidau juos iki nuomos sutarties galiojimo pabaigos nuo prievolės atsiskaityti naminiais paukščiais.

Taip išsprendžiau šią problemą. Po to iš savo kaimyno, pono d’Omontė, nusipirkau žemės sklypelį, esantį prie upės, ir pastatydinau ten namelį; visa tai kainavo man apie pusantro tūkstančio frankų. Taigi aš sukūriau nedidelį ūkelį, kuris man nedaug tekainavo, ir padovanojau merginai kaip kraitį.

Senė buvo bepradedanti šaukti, kad to maža, tačiau aš užsispyriau, ir mes išsiskyrėme taip nieko ir nesusitarę.

Kitą dieną vos prašvitus pas mane atėjo jos sūnelis. Jo veido nebuvau gerai įsidėmėjęs. Apžiūrėjęs vaikiną nusiraminau: valstietei jis beveik tiko, nors ir buvo panašus į tikriausią sukčių.

Su užuolankomis jis pradėjo kalbą, aiškindamas, neva atėjo pirkti karvės. Kai susitarėme, jis panoro apžiūrėti ūkį, ir mes patraukėme į laukus. Sukčius sugaišino mane geras tris valandas: apžiūrinėjo sklypą, matavo, čiupinėjo ir trynė tarp pirštų žemę, — matyt, bijodamas likti apmulkintas. Namelis dar buvo be stogo, ir šis apgavikas pareikalavo, kad stogas būtų ne šiaudinis, o iš čerpių, nes jos atsparesnės ir ilgiau laiko!

Paskui jis tarė man:

— O baldus ar jūs duosite?

Aš užprotestavau:

— Na ne, pakaks jums ir fermos.

Jis nusišaipė:

— Taigi! Ferma ir vaikas priedo!

Aš nepajutau, kaip paraudau. O jis tęsė toliau:

— Na, tai štai, jūs duosite man lovą, stalą, spintą, tris kėdes ir indus; priešingu atveju nieko neišeis.

Aš turėjau nusileisti.

Mes patraukėme atgal. Jis dar nė žodžio nepasakė apie merginą. Ir staiga sukta, bet vis dėlto sutrikusia veido išraiška paklausė:

— O... jeigu jis numirs, kam atiteks ūkis?

Aš atsakiau:

— Be abejo, jums.

Tai buvo svarbiausias dalykas, kurį jis norėjo išsiaiškinti nuo pat pradžių. Ir nutaisęs patenkintą veido išraišką ištiesė ranką. Reikalas buvo sutvarkytas.

Tačiau kaip sunku man buvo įtikinti Rozą! Ji voliojosi po kojomis, raudojo, tvirtino: „Nejaugi jūs man tai siūlote? Jūs! Jūs!“ Ji priešinosi daugiau kaip savaitę nepaisydama visų mano prašymų ir įtikinėjimų. Kokios kvailos tos moterys! Jeigu jau jos ką nors įsimyli, tai daugiau nieko nesuvokia. Jokio apdairumo, atsargumo, — meilė pirmoje eilėje, viskas dėl meilės!

Galiausiai aš įpykęs pagrasinau išgrūsti ją lauk. Tada ji nusileido su sąlyga, kad aš jai leisiu kartais mane aplankyti.

Aš pats nuvedžiau ją prie altoriaus, užmokėjau už santuokos ceremoniją ir visai kompanijai iškėliau vestuvinius pietus. Žodžiu, pinigų neskaičiavau. O paskui: „Likite sveiki vaikai!“ — ir pusmečiui išvykau pas brolį į Tureną.

Sugrįžęs sužinojau, jog kiekvieną savaitę ji ateidavo pas mane į pilį ir teiraudavosi apie mane. Nespėjus sugrįžti, po kokios valandos ji atbėgo su mažyliu ant rankų. Norite tikėkite, norite ne, bet manyje kažkas suspurdėjo išvydus maželį. Atrodo, aš net pabučiavau jį.

O pati motina, — tai buvo tikra pabėgėlė, skeletas, šešėlis. Perkarusi, pasenusi. Velniai griebtų, vedybos neišėjo jai į sveikatą! Aš automatiškai jos paklausiau:

— Ar tu laiminga?

Tada ji apsipylė ašarų upeliais ir kūkčiodama, raudodama sušuko:

— Aš negaliu, negaliu be jūsų gyventi! Geriau numirti. Aš negaliu...

Ji pakėlė pragarišką triukšmą. Raminau ją, kaip galėjau, ir palydėjau iki vartelių.

Paskui sužinojau, kad vyras ją daužydavo, o anyta, ta sena pelėda, neleido jai gyventi.

Po poros dienų Roza vėl pasirodė. Įsikibusi į mane šliaužė grindimis paskui:

— Užmuškite mane, aš atgal negrįšiu!

Tą patį būtų pasakiusi ir Mirza, jei tik būtų galėjusi kalbėti.

Galiausiai visas šis tąsymasis man gerokai įgriso, ir aš vėl pusei metų išvykau. Sugrįžęs... sugrįžęs sužinojau, kad Roza mirė prieš tris savaites. Ji kiekvieną sekmadienį bėgdavo į pilį... Visai taip pat kaip Mirza. Po savaitės mirė ir vaikelis.

O vyras?.. Na, o šis sukčius paveldėjo palikimą. Nuo to laiko jis, atrodo, pradėjo kopti karjeros laiptais, o dabar išrinktas miesto patarėju.

Ponas Varneto juokdamasis pridūrė:

— Ką jau ką, bet gerovę tam žmogui aš tikrai sukūriau.

O veterinarijos gydytojas ponas Sežuras, keldamas prie lūpų stikliuką, reikšmingai užbaigė:

— Na ne, jau geriau bet kas, tik neturėti reikalų su tokiomis moterimis.

Meilė

Trys puslapiai iš medžiotojo užrašų

Vieno laikraščio įvykių kronikoje aš ką tik perskaičiau apie neseniai įvykusią meilės dramą. Jis nužudė ją, paskui nusižudė pats, — vadinasi, jis mylėjo. Kas ji, o kas jis — argi ne tas pats? Man svarbi tik jų meilė — ne dėl to, kad ji mane sugraudino, nustebino, sukrėtė ar privertė susimąstyti, — ne, ji man priminė vieną keistą epizodą iš medžiotojų gyvenimo mano jaunystės metais, kai aš savo akimis išvydau Meilę, taip kaip kadaise pirmieji krikščionys danguje išvydo kryžių.