Ги Мопассан: Nenaudingas grožis

Aš atėjau į pasaulį su visais pirmykščio žmogaus instinktais ir pojūčiais, vėliau sutramdytais auklėjimo ir proto pastangomis. Aistringai mėgau medžioklę ir matydamas sukruvintą paukštį, kraują ant plunksnų ir ant savo rankų aš prarasdavau savitvardą. Tais metais, rudens pabaigoje, užėjo staigūs šalčiai ir vienas mano pusbrolis — Karlas de Rovilis — pakvietė atvykti pas jį auštant pašaudyti pelkėje ančių.

Šis pusbrolis, keturiasdešimtmetis raudonplaukis barzdotas stipruolis, kaimo dvarininkas, nuoširdus, linksmas puslaukinis vyras, buvo apdovanotas tuo galų sąmojumi, kuris net vidutinybę padaro patrauklia; jo namas — pusiau poniškas, pusiau valstietiškas — buvo pastatytas plačiame slėnyje, per kurį tekėjo upė. Slėnio kalvoti krantai buvo apaugę miškais — šimtametėmis feodalinėmis giriomis, kuriose dar buvo išlikę daug puikių medžių ir įvairiausių retų gyvūnų ir paukščių rūšių, kokios tik veisėse šioje Prancūzijos dalyje. Čia vienu metu šaudydavo erelius, o keliaujantys paukščiai, ne dažnai aplankantys šiuos pernelyg tirštai žmonių apgyventus kraštus, beveik visada nusileisdavo į šį šimtametį tankumyną; čia jie, pasirodo, žinojo arba surasdavo pačius atokiausius užkampius, kurie nuo seno buvo jų prieglobstis trumpu nakties poilsio metu.

Slėnyje buvo didelės atitvertos ganyklos, kurias drėkino upės vanduo, išvalytas iki šios vietos; šiek tiek toliau upė išsiliejo sudarydama didžiulę pelkę. Tai buvo puiki vieta medžioklei, geriausia iš visų man žinomų, pusbrolis labai ją prižiūrėjo ir rūpinosi tarytum parku. Tankiai apaugusi švendrėmis ji buvo gyva, liulanti, šnaranti, ir plokščiadugnės valtys, stumiamos kartimis, praplaukdavo siaurais kanalais, be triukšmo šliaužė stovinčiu vandeniu, užkliudydamos nendres, išvaikydamos vikrias žuveles, besislepiančias tarp žolių, ir išbaidydamos vandens višteles, kurių juodos smailios galvytės staigiai dingdavo vandenyje.

Vandeniui aš visada jaučiau didelę aistrą: mėgstu jūrą, nors ji pernelyg didelė, nerami, nepaklusni; mėgstu upes, jos gražios, tačiau visada teka pro šalį, visada bėga; ir ypač mėgstu pelkes, kuriose knibžda mums nepažįstamas povandeninių būtybių pasaulis. Pelkė — tai ištisas pasaulis žemėje; čia savita, ypatinga būtis, saviti sėslūs ir keliaujantys gyventojai, garsai ir šnabždesiai, o svarbiausia — pelkė turi savo paslaptį. Niekas taip smarkiai nejaudina, netrikdo ir nebaugina kaip pelkė. Iš kur ta baimė, tvyranti viršum vandeniu užlietų žemumų? Ar ją sukelia nerimastingas švendrių šnarėjimas, vaiduokliškos klaidžiojančios ugnelės, spengianti tyla, viešpataujanti ten ramiomis naktimis, ar fantastiškas rūkas, lyg įkapių drobulė aptraukiantis meldus, o galbūt nesugaunamas pliuškenimas, švelnus ir lengvas, kuris kartais labiau baugina nei patrankų griausmas ir dangaus rūstavimas ir paverčia pelkes pasakiška ir pavojų kupina šalimi, slepiančia didžiulę neįspėjamą ir baugią mįslę.

Ne. Tirštuose rūkuose slypi kita, daug gilesnė, daug svarbesnė paslaptis — galbūt pasaulio sutvėrimo paslaptis! Argi ne stovinčiame, mauruotame vandenyje, ne drėgnoje žemėje, neperdžiūvusioje nuo kaitrios saulės, sujudo, suplazdėjo ir išvydo šviesą pirmasis gyvybės gemalas?

Atvykau pas pusbrolį vakare. Spaudė šaltukas. Didžiuliame valgomajame bufetai, sienos, lubos buvo papuošti vanagų, pelėdų, lėlių, gervių, suopių, sakalų, garnių iškamšomis, kabančiomis išskėstais sparnais arba tupinčiomis ant šakų, kurios vinimis buvo pritvirtintos ant sienų; per pietus pusbrolis, kuris vilkėjo ruonių kailio švarką ir taip pat priminė kažkokį keistą poliarinių kraštų gyvūną, papasakojo man savo planus šiai nakčiai.

Mes turėjome išvykti pusę keturių ryto, kad apie pusę penkių jau būtume vietoje, kurią numatė pasalai. Čia iš ledo luitų buvo pastatytas namelis, kad turėtume kur pasislėpti nuo žvarbaus priešaušrio vėjo, to ledinio vėjo, kuris tarytum pjūklais raižo odą, kapoja ją lyg peilis, bado lyg užnuodytomis strėlėmis, plėšo tarsi įkaitintomis replėmis ir degina kaip ugnis.

Pusbrolis trynė rankas.

— Neregėtas šaltis, — kalbėjo jis, — šeštą valandą vakaro jau buvo dvylika laipsnių žemiau nulio!

Iš karto po pietų aš atsiguliau ir užsnūdau sušildytas ugnies, liepsnojančios židinyje.

Pažadino mane lygiai trečią. Įsisupau į avikailius, o pusbrolis Karlas apsivilko lokenomis. Mes skubiai išgėrėme po du puodelius karštos kavos, pasišildėme dviem taurelėmis konjako ir išsirengėme į kelionę lydimi jėgerio ir dviejų šunų: Plonžono ir Pjero.

Vos žengęs keletą žingsnių pajutau, kaip mane iki kaulų persmelkė šaltis. Tai buvo viena iš tų naktų, kai, atrodo, nuo šalčio apmiršta visa gyvybė. Šaltas oras tampa kietas, apčiuopiamas ir net sukelia skausmą; jis nejuda, jis sustingęs, gelia, persismelkia kiaurai, žudo medžius, augalus, vabzdžius ir netgi smulkius paukštelius, kurie krenta nuo medžių ant suakmenėjusios žemės ir tuoj pat suakmenėja patys.

Buvo mėnulio delčia; palinkęs į šoną ir išblyškęs jis, rodos, geso begalinėje erdvėje ir nusilpęs negalėjo judėti, — liko ten, viršuje, taip pat sukaustytas žvarbaus žiemos šalčio. Jis šykščiai siuntė į žemę tą liūdną, silpną, blankią šviesą, kuria mus gausiai apipildavo prieš jaunatį.

Mes su Karlu ėjome vienas greta kito, palinkę, rankas paslėpę kišenėse, šautuvus laikydami po pažastimis. Kad kojos neslystų užšalusios upės ledu, avalynę apvyniojome vilnomis, todėl ir judėjome be triukšmo; aš žvelgiau į baltus garus, kurie kamuoliais kilo į viršų nuo mūsų šunų šnopavimo.

Netrukus atsidūrėme pelkės pakraštyje ir pasukome siauru keliuku, kuris driekėsi pro žemaūgių sausų švendrių tankynę.

Alkūnėmis nuolat užkliudydavome ilgus lyg juostos lapus, mums praėjus pasigirsdavo lengvas šnarėjimas, ir mane užvaldė stipresnis nei bet kada keistas ir gilus jaudulys, kuris visada apima išvydus pelkę. Dabar pelkė jau buvo mirusi, nes mes brovėmės pro išdžiūvusių meldų brūzgynus.

Ir staiga už posūkio aš išvydau ledinę trobelę, statytą specialiai mums pasislėpti nuo šalčio. Turėjome dar bent valandą palaukti, kada nubus keliaujantys paukščiai, todėl aš įėjau į vidų ir norėdamas šiek tiek apšilti susisupau į apklotą.

Gulėdamas ant nugaros įsistebeilijau į mėnulį, kuris pro vos šviesą praleidžiančias ledinės trobelės sienas atrodė kreivas ir su keturiais ragais.

Tačiau negyvos pelkės šaltis, šaltis, sklindantis nuo namelio sienų, šaltis, kurį skleidė dangaus skliautas, smelkėsi į mane iki kaulų, ir aš pradėjau kosėti. Karlas sunerimo:

— Nieko baisaus, jei mes šiandieną ir nedaug tesumedžiosime, kad tik tu nepersišaldytum; tuoj pat užkurkime laužą.

Ir jis liepė jėgeriui pripjauti švendrių.

Trobelės viduryje sudėjo krūvą švendrių, lubose žiojėjo padaryta anga dūmams išeiti; ir kai pakilo ryškūs liepsnos liežuviai, žėrinčios kristalinės sienos pradėjo po truputį tirpti, — atrodė, kad ledo akmenys suprakaitavo. Karlas, tuo metu buvęs lauke, sušuko:

— Eik šen, pasižiūrėk!

Aš išėjau ir apstulbęs sustojau. Mūsų kūginis namelis atrodė kaip milžiniškas deimantas su žėrinčia ugnine šerdimi, kuris netikėtai iškilo virš užšalusios pelkės vandens. Viduje matėsi dvi fantastinės figūros: tai buvo mūsų šunys, besišildantys prie ugnies.

Staiga kažkur danguje pasigirdo nerimastingas, tolimas klajojančio pulko klyksmas. Laužo liepsna išbudino laukinius paukščius. Niekas manęs taip nejaudina kaip šis pirmasis nematomos būtybės šauksmas: dideliu greičiu sklinda jis iš tolybių visiškoje tamsoje, kol dar horizonte nesušvinta pirmieji aušros spinduliai. Man pasirodė, kad šis tolimas šauksmas, atskriejęs iki mūsų ant paukščių sparnų ledinę priešaušrio valandą — pasaulio sielos atodūsis!