Ги Мопассан: Nenaudingas grožis

— Mums tai labai bloga.

Iš tiesų tai buvo pavojinga, mūsų laukė neišvengiama mirtis, jeigu bangos, net ir nelabai stiprios, pradėtų daužytis į sukiužintą laivą ir jį drebinti; burlaivis buvo taip sudaužytas ir suniokotas, jog pirmoji didesnė banga išnešiotų jį į šipulius.

Mūsų neviltis augo su kiekviena akimirka, po kiekvieno stipresnio vėjo gūsio. Jūra palengva šėlo, ir aš tamsoje mačiau, kaip susidaro ir išnyksta baltos juostos, purslų juostos; bangos viena po kitos plovė „Mari Žozefo“ korpusą ir drebino jį staigiais smūgiais, kurie lyg aidas pasikartodavo mūsų širdyse.

Mano anglė drebėjo, jaučiau, kaip ji virpa kartu su manimi, aš jaučiau beprotišką norą suspausti ją savo glėbyje.

Priekyje, kairėje, dešinėje ir užpakalyje mūsų, palei visą krantą, švietė švyturiai — balti, geltoni, raudoni, besisukantys švyturiai, primenantys didžiules akis, milžino akis, kurie žvelgė į mus, tykojo, godžiai laukdami mūsų žūties. Vienas iš jų ypač mane erzino. Jis užgesdavo kas pusę minutės ir tuoj pat vėl įsižiebdavo; tai iš tiesų buvo didžiulė akis su blakstienomis, be paliovos nusileidžiančiomis ant ugninio žvilgsnio.

Kartkartėmis anglas imdavo braukyti degtukus, norėdamas pažiūrėti, kuri dabar valanda, po to vėl kišdavo laikrodį į kišenę. Staiga jis kreipėsi į mane per dukterų galvas ir iškilmingai rimtai tarė:

— Pone, sveikinu jus su Naujaisiais metais!

Buvo pusiaunaktis. Aš ištiesiau jam ranką, ir jis paspaudė ją; paskui kažką angliškai pasakė ir kartu su duktėrimis uždainavo: „God save the Oueen“ 8 . Himnas nuskriejo juodo dangaus begalybe, nepermaldaujamo dangaus, ir ištirpo erdvėje.

Iš pradžių norėjau nusijuokti, tačiau staiga apėmė stiprus ir keistas jaudulys.

Buvo kažkas niūraus ir iškilmingo šiame himne, kurį giedojo žmonės, patyrę katastrofą, pasmerkti neišvengiamai mirčiai, tai panašėjo į maldą ir į dar kažką reikšmingiau, ką būtų galime palyginti nebent tik senoviniam didingam „Avė Caesar, morituri te salutant“ 9 .

Kai jie baigė, aš paprašiau savo kaimynę padainuoti baladę ar ką nors panašaus, ką ji nori, kad tik tai nors šiek tiek atitrauktų mūsų dėmesį nuo pavojaus. Mergina sutiko, ir tuoj pat jos skaidrus balselis nuskriejo nakties tamsoje. Ji tikriausiai dainavo kažką ilgesingo, — tęsiami garsai iš lėto plaukė iš jos lūpų ir sklaidėsi virš bangų kaip sužeisti paukščiai.

Jūra bangavo ir daužėsi į laivą. Tačiau aš negirdėjau nieko, išskyrus jos balsą. Ir dabar aš staiga prisiminiau sirenas. Jei pro mus būtų praplaukusi kokia nors valtis, ką būtų pagalvoję jūreiviai? Mano įaudrintas protas įsisvajojo. Sirena! Galbūt ji iš tiesų sirena, ši jūrų gražuolė, sulaikiusi mane sudužusiame laive, kad galėtų kartu su manimi nugrimzti į jūros gelmes?..

Staiga mes visi penki nusiridenome deniu: „Mari Žozefas“ apsivertė ant dešiniojo šono. Mergina nukrito ant manęs, aš sugavau ją savo glėbyje ir jau nieko nesuvokdamas, nesuprasdamas, nusprendęs, kad priartėjo paskutinioji akimirka, beprotiškai bučiavau jos skruostą, smilkinį, plaukus. Laivas daugiau nejudėjo, nejudėjome ir mes.

— Kete! — sušuko tėvas.

Ta, kurią aš glamonėjau, atsakė „yes“ ir pasistengė išsilaisvinti iš mano glėbio. Iš tiesų tada aš troškau, kad laivas apsiverstų ir mes kartu su ja įkristame į vandenį.

Anglas tarė:

— Šiek tiek supa, bet tai buvo nieko. Visos trys mano dukterys sveikos.

Nematydamas vyriausiosios, jis iš pradžių pamanė, jog ji žuvo!

Lėtai atsistojau ir staiga pamačiau jūroje šviesos žiburį, visiškai netoliese. Sušukau; man atsakė. Tai buvo valtis, kuri ieškojo mūsų. Pasirodo, viešbučio šeimininkas numatė mūsų neapdairumą.

Mus išgelbėjo. Aš buvau nusivylęs! Mus nukėlė nuo plausto ir pargabeno į Sen Marteną.

Anglas trindamas rankas kalbėjo:

— Gerai vakarienė! Gerai vakarienė!

Ir mes iš tiesų pavakarieniavome. Tačiau aš nedžiūgavau, labai gailėjau „Mari Žozefo“.

Ryte išsiskyrėme po ilgų rankos paspaudimų ir pažadų rašyti. Jie sugrįžo į Biaricą. Aš vos nenusekiau jiems iš paskos.

Buvau įsimylėjęs, ketinau prašyti šios merginos rankos. Jei mes būtume kartu praleidę dar bent savaitę, aš, be abejonės, būčiau vedęs! Kokie kartais silpni ir nesuprantami būna vyrai!

Praėjo dveji metai, ir iš jų negavau jokių žinių; paskui gavau iš Niujorko laišką. Ji ištekėjo ir pranešė man apie tai. Ir štai dabar mes kiekvienais metais pasikeičiame naujametiniais laiškais. Ji pasakoja man apie savo gyvenimą, apie vaikus, apie seseris ir niekada nieko apie vyrą. Kodėl? Taip, kodėl?.. O aš rašau tik apie „Mari Žozefą“... Tai, ko gero, buvo vienintelė moteris, kurią aš mylėjau... ne... kurią galėjau mylėti... O, juk mes... mes nieko negalime žinoti!.. Įvykiai užvaldo mus... o paskui... o paskui... viskas praeina... Dabar ji, ko gero, senutė... aš net nepažinčiau jos... Bet ta, ankstesnioji... ta, iš laivo... kokia būtybė... dieviška!.. Ji rašo, jog visiškai pražilo!.. Dieve mano, kaip skaudu!.. Jos šviesūs plaukai!.. Ne, ne, ta, kurią aš pažinojau, daugiau neegzistuoja... Kaip graudu... kaip visa tai graudu!..

Atsiskyrėlis

Kartu su savo draugais aš nutariau nuvykti aplankyti seną atsiskyrėlį, kuris buvo įsikūręs ant senovinio kapo kauburio, apaugusio dideliais medžiais ir esančio plačios lygumos viduryje tarp Kanų ir Napulio.

Grįždami mes kalbėjomės apie šiuos keistus taikius atsiskyrėlius, vienišius, kurių senais laikais buvo tiek daug ir kurie mūsų dienomis beveik išmirė. Mes stengėmės suprasti ir įspėti, kokios moralinės priežastys, kokios rūšies nelaimės skatina žmones šiais laikais ieškoti išsigelbėjimo vienatvėje.

Staiga vienas mano pažįstamas tarė:

— Aš pažinojau pora atsiskyrėlių: vyrą ir moterį. Moteris galbūt ir dabar gyva. Ji prieš penkerius metus gyveno tarp griuvėsių Korsikos pakrantėje, visiškai negyvenamo kalno viršūnėje, už penkiolikos ar dvidešimties kilometrų nuo bet kurios gyvenvietės. Ji ten gyveno su savo tarnaite; aš aplankiau ją. Praeityje, be abejonės, ji buvo graži aukštuomenės dama. Ji priėmė mane mandagiai ir net draugiškai, bet aš nieko apie ją nesužinojau ir nieko negaliu pasakyti.

O kas liečia vyrą, tai jums papasakosiu, koks siaubingas įvykis jam nutiko.

Atsigręžkite atgal, ar matote štai ten, už Napulio, smailią mišku apaugusią kalvą, kuri iškilusi priešais Estrelio viršūnes? Čia ją vadina Gyvačių kalva. Ant jos, mažytėje antikos šventykloje, ir ieškojo išganymo mano atsiskyrėlis prieš dvidešimtį metų. Išgirdęs apie jį, nutariau susipažinti su šiuo vyru ir vieną nuostabų kovo mėnesio rytą išjojau ten iš Kanų risčia. Palikęs žirgą nakvynės namuose Napule, pradėjau pėsčias ropštis į šį keistą konusą, kurio aukštis siekė tikriausiai pusantro ar du šimtus metrų, jis buvo apaugęs aromatiniais augalais, daugiausiai smilkalais, kurių aštrus ir stiprus kvapas svaigina ir sukelia negalavimus. Akmenuota atšlaite nuolat šliaužiojo ilgi žalčiai, dingstantys žolėje. Todėl pavadinimas Gyvačių kalnas buvo visiškai pagrįstas. Būna dienų, kai gyvatės, kylant saulės užlietu kraštu, tiesiog išdygsta tiesiai jums po kojomis. Jų būna tiek daug, kad bijaisi padėti koją ir išgyveni kažkokį keistą nerimą, — ne baimės, todėl kad žalčiai nėra nuodingi, bet kažką panašaus į mistinį siaubą. Dažnai mane apimdavo keistas jausmas, lyg aš kilčiau į senovės šventąjį kalną, į nepaprastą kalvą, kvapnią ir paslaptingą, apaugusią smilkalais, pilną gyvačių ir apvainikuotą šventykla.