Ги Мопассан: Nenaudingas grožis

Po akimirkos jis prašneko netaisyklinga prancūzų kalba:

— O, pone, jūs savininkas šio laivas?

— Taip, pone.

— Ar galiu jį aplankyti?

— Taip, pone.

Tada jis angliškai pasakė ilgą frazę, ir aš supratau tik vieną žodį — gracious 7 , kurį jis pakartojo kelis kartus.

Pastebėjęs, jog jis dairosi, pro kur įsiropšti į laivą, parodžiau jam patogesnę vietą ir ištiesiau ranką. Jis įsikabarojo, po to mes padėjome įlipti merginoms, kurios jau suspėjo nusiraminti. Jos buvo labai žavingos, ypač vyriausioji, aštuoniolikmetė šviesiaplaukė, gaivi kaip gėlė, tokia grakšti, tokia nuostabi! Tiesa, jog dailios anglės primena švelnias jūros dovanas. Galima buvo pamanyti, kad ši mergina iškilo iš smilčių, ir jos plaukai dar saugojo jų atspalvį. Merginų nuostabus gaivumas ir veidelių spindėjimas priminė rožines kriaukles arba retus ir paslaptingus perlus, atsirandančius neįžvelgiamose jūros gelmėse.

Ji prancūziškai kalbėjo kur kas geriau nei tėvas ir apsiėmė vertėjauti. Aš papasakojau apie laivo katastrofą su visomis menkiausiomis smulkmenomis, kurias išsigalvojau, lyg pats būčiau katastrofoje dalyvavęs. Paskui visa šeimyna nusileido į laivo vidų. Kai tik jie pradingo jo tamsiose, vos apšviestose gelmėse, pasigirdo nuostabos ir susižavėjimo šūksniai, ir staiga aš išvydau tėvo ir trijų dukterų rankose albumus, kurie, matyt, buvo paslėpti jų plačiuose neperšlampamuose apsiaustuose, ir jie visi kartu pradėjo piešti šios liūdnos ir fantastiškos vietos eskizus.

Jie iš eilės susėdo ant išsikišusios sijos, ir keturi albumai, padėti ant aštuoneto kelių, staigiai buvo užpildyti smulkiais štrichais, pagal kuriuos vėliau paveiksluose atgis sudužusio „Mari Žozefo“ korpusas.

Vyriausioji iš merginų, neatsitraukdama nuo darbo, kalbėjosi su manimi, kol aš tyrinėjau laivo skeletą.

Sužinojau, jog jie žiemojo Biarice ir atvyko į šią salą specialiai tam, kad žvilgtelėtų į tristiebį, nugrimzdusį į smėlį.

Šie žmonės neturėjo nė pėdsako anglams būdingo manieringumo ir išdidumo. Tai buvo šaunūs paprasti keistuoliai, priklausantys tam amžinų keliauninkų skaičiui, kuriais Anglija užtvindo visą žemės rutulį. Tėvas buvo aukštas, sausas, ir jo raudonas pražilusiais bakenbardais aprėmintas veidas labiau panašėjo į gyvą sumuštinį, į kumpio gabalą, išpjaustytą pagal žmogaus galvos formą ir įspraustą tarp dviejų plaukų kuokštų; dukterys, ilgakojės kaip jauni garniai ir tokios pat laibos kaip ir jų tėvas, išskyrus vyriausiąją, — jos visos buvo labai žavingos.

Vyriausioji sesuo mane pakerėjo. Jos kalba, pasakojimo maniera, juokas, sugebėjimas suprasti arba stebėjimasis, klausiamas mėlynų kaip gilūs vandenys akių žvilgsnis, įsmeigtas į mane, — viskas nepaprastai domino. Ji mesdavo darbą, kad geriau suprastų mano žodžių prasmę, vėl griebdavosi piešinio, čiauškėjo „yes“ arba „no“, ir aš galėjau be paliovos į ją žiūrėti ir klausytis.

Staiga ji sušnibždėjo:

— Aš girdžiu, kaip laivas nežymiai juda.

Įdėmiau įsiklausiau ir tuoj pat išgirdau kažkokį lengvą ir nesuprantamą nesiliaujantį ūžimą. Kas gi tai galėjo būti? Atsistojau, pažvelgiau pro plyšį ir aiktelėjau. Į mus artinosi jūra, pasirengusi netrukus atskirti mus nuo sausumos.

Tuoj pat metėmės į denį. Vėlu! Vanduo mus apsupo ir bėgo kranto link nepralenkiamu greičiu. Ne, jis ne bėgo — jis slinko, šliaužė, plėtėsi kaip didžiulė dėmė. Jis apsėmė smėlį tik per keletą centimetrų, tačiau neišvengiamo potvynio grėsmė buvo jau čia pat.

Anglas norėjo šokti iš laivo, tačiau aš sulaikiau jį: bėgti buvo neįmanoma dėl gilių duobių, kurias mes aplenkėme eidami pirmyn; grįždami jokiu būdu neišvengtume jų.

Akimirkai visų širdys suakmenėjo iš siaubo. Paskui mažytė anglė nusišypsojo ir netaisyklinga kalba sušnibždėjo:

— Tai mes patyręs laivo dužimas.

Norėjau nusijuokti, bet mane užvaldė baimė, beviltiška, išdavikiška baimė, niekšinga ir klastinga kaip ir šis potvynis. Iš karto mintyse permečiau visus pavojus, kurie mums grėsė. Norėjau šauktis pagalbos. Tačiau ką?

Dvi jaunesnės seserys prisiglaudė prie tėvo, kuris pasimetęs žvelgė į bekraštę jūrą, supančią mus.

Naktis artinosi taip pat greitai kaip ir vanduo, — sunki, drėgna, ledinė naktis.

Aš tariau:

— Neturime kitos išeities, teks nakvoti laive.

Anglas atsakė:

— O, yes!

Penkiolika minučių, o gal ir visą pusvalandį, tiksliai neprisimenu, mes prastovėjome žiūrėdami į gelsvą vandenį, supantį mus, kuris vis kilo ir šurmuliavo, tarytum virė, žaidė atsikariautame didžiuliame paplūdimyje.

Viena iš merginų sužvarbo, ir mes nusprendėme leistis žemyn, kad pasislėptume nuo lengvo, bet šalto brizo, švilpiančio apie mus, besiskverbiančio už drabužių ir badančio odą tarsi adatomis.

Aš palinkau virš trapo. Laivas buvo pilnas vandens. Ir mums, norint nors šiek tiek apsisaugoti nuo vėjo, teko įsisprausti į borto kampą.

Dabar viską gaubė tamsa, o mes sėdėjome prisiglaudę vienas prie kito, apsupti rūko ir vandens. Prie savo peties jaučiau virpantį anglės petuką, jos dantys retkarčiais staiga pradėdavo kalenti, tačiau aš per suknelę jaučiau švelnią merginos kūno šilumą, ir ta šiluma buvo palaiminga kaip bučinys. Mes daugiau nesikalbėjome; sėdėjome nejudėdami, tyliai, susitraukę, kaip žvėrys urve per uraganą. Ir vis dėlto, nepaisant nieko: nepaisant nakties, baisaus ir vis didėjančio pavojaus, — mane pradėjo džiuginti tai, kad esu būtent čia, mane džiugino šaltis ir pavojus, džiugino ilgos rūko ir siaubo valandos, kurias nusimatė praleisti čia, ant šių lentų, kartu su miela, nuostabia mergaite.

Klausiau savęs: iš kur šis keistas palaimos jausmas? Iš kur?

Kaip man sužinoti? Dėl to, kad čionai buvo ji? Bet kas ji? Kažkokia nepažįstama anglė! Aš jos nemylėjau, aš net nepažinojau jos, ir vis dėlto buvau sujaudintas, pakerėtas! Norėjau išgelbėti ją, paaukoti savo gyvybę, dėl jos iškrėsti tūkstantį beprotybių! Kaip keista! Kaip paaiškinti tai, jog moters artumas, jos buvimas greta gali taip smarkiai mus sukrėsti? Ar mus pavergia jos žavesys? Ar jaunystės kerai ir grožis vyrus svaigina kaip vynas?

O galbūt tai yra meilės prisilietimas, tos paslaptingos meilės, kuri atkakliai siekia sujungti dvi gyvas būtybes, bando savo jėgas dar kartą, kai tik suveda į krūvą vyrą ir moterį ir pripildo jų sielas jaudulio — paslaptingo, gilaus, neaiškaus jaudulio, — taip kaip prisotinama žemė vandeniu, norint išauginti joje gėles.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau tamsos tyla, dangaus tyla darėsi vis daugiau bauginanti; mes nežymiai išskyrėme aplink mus nenutylantį nežymų gaudesį, potvynio šniokštimą, monotonišką bangų teškenimą, kurios atsimušdavo į laivą.

Staiga išgirdau verksmą. Verkė jaunesnioji iš seserų. Tėvas bandė ją nuraminti, ir jie pradėjo kalbėti savo kalba, kurios aš nesupratau. Supratau tik, kad jis ramino dukrą ir kad jai buvo labai baisu.

Savo kaimynę paklausiau:

— Ar jūs nesušalote, panele?

— O taip, labai daug šalta.

Pasiūliau jai savąjį apsiaustą, ji atsisakė, bet aš jau buvau jį nusimetęs ir apmuturiavau ją nepaisydamas visų protestų. Šios trumpos kovos metu aš paliečiau jos ranką, ir visu mano kūnu perbėgo saldus drebulys.

Per pastarąsias keletą minučių oras praskaidrėjo, ir vandens pliuškenimas į laivo bortą pasidarė stipresnis. Aš atsistojau, į veidą plūstelėjo smarkus vėjo gūsis. Pakilo vėtra!

Anglas tai irgi pastebėjo ir visai ramiai tarė: