Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Nesustodama ji priėjo iki chorų grotelių, puolė ant kelių, užsidengė rankomis veidą ir ėmė melstis. Ji meldėsi ilgai, ir užpakalyje stovintis vyras pagaliau pamatė, jog ji verkia. Ji verkė be garso, kaip verkia moterys, kentėdamos didžiulį ir baisų sielvartą. Tarsi banga perbėgdavo per jos kūną ir užsibaigdavo trumpu raudojimu, kurį ji norėjo paslėpti, užgniaužti rankomis užsidengdama veidą.

Tačiau grafas de Maskarė, kuris nekaip pasijautė dėl šios ilgokai užsitęsusios scenos, palietė jos petį.

Šis prisilietimas kaip liepsna ją nutvilkė ir pažadino. Išsitiesusi ji pažvelgė vyrui tiesiai į akis.

— Štai ką aš noriu jums pasakyti. Aš nieko nebijau, galite su manimi daryti, ką norite. Jeigu jums bus lengviau — užmuškite mane. Tačiau vienas iš mūsų vaikų — ne jūsų.

Prisiekiu tai prieš Dievą: jis čionai girdi mane. Tai buvo vienintelis būdas, kuriuo aš galėjau atsikeršyti jums už visą niekingą vyrišką tironiją, už katorgišką naštą gimdant vaikus, kuriai jūs mane pasmerkėte. Kas buvo mano meilužis? To jūs niekada nesužinosite! Jūs įtarinėsite visus. Bet niekada neįspėsite. Aš atsidaviau jam be meilės ir be aistros, tiktai tam, kad apgaučiau jus. Ir jis taip pat padarė mane motina. Kuris iš vaikų yra jo kūdikis? Ir šito jūs niekada nesužinosite. Turiu septynetą vaikų — atspėkite! Norėjau pasakyti tai jums vėliau, gerokai vėliau: juk išdavystė yra kerštas vyrui tik tada, kai jis apie ją sužino. Tačiau jūs privertėte mane prisipažinti šiandieną. Aš baigiau.

Ir ji greitai perėjo per visą bažnyčią, pro atviras duris išbėgo į gatvę tikėdamasi išgirsti paskui save įtūžusio vyro greitus žingsnius ir parkristi ant grindinio nuo žiauraus jo kumščio smūgio.

Bet grafienė neišgirdo nieko; ji priėjo prie karietos, per akimirką įšoko į ją ir drebėdama iš siaubo, dusdama iš susijaudinimo sušuko vežikui:

— Į namus!

Ir arkliai pajudėjo stambia risčia. II

Užsirakinusi savo kambaryje grafienė de Maskarė laukė pietų, kaip pasmerktasis mirti laukia nuosprendžio įvykdymo. Ką jis dabar jai padarys? Ar sugrįžo jis namo? Valdingas, greitai užsidegantis žmogus, sugebantis panaudoti bet kokį smurtą, kokį tik sugalvoja, kokį tik rengia, kokiam tik yra apsisprendęs? Bet namuose nesigirdėjo nė garso, ir ji kas minutę žiūrėjo į laikrodžio rodyklę. Įėjo kambarinė, padėjo jai persirengti vakarui ir pasišalino. Išmušė aštuonias, ir beveik tuo pat metu į duris du kartus pasibeldė.

— Įeikite.

Duryse pasirodė tarnas.

— Valgis paruoštas, jūsų šviesybe.

— Ar grafas sugrįžo?

— Taip, jūsų šviesybe. Ponas grafas yra valgomajame.

Akimirkai jai kilo noras pasiimti nedidelį revolverį, kurį ji neseniai nusipirko, numatydama širdyje bręstančią tragišką atomazgą. Bet atsiminusi, kad ten bus jų vaikai, ji nieko nepasiėmė išskyrus flakoną su esencija.

Kai ji įėjo į valgomąjį, vyras jau laukė stovėdamas šalia savo kėdės. Jie pasikeitė nežymiais linktelėjimais ir atsisėdo. Tada į savo vietas susėdo ir vaikai. Savo motinos dešinėje sėdėjo trys sūnūs su auklėtoju abatu Marenu, kairėje — trys dukterys su angle guvernante panele Smit. Tiktai pats jauniausias, trijų mėnesių kūdikėlis, pasiliko vaikų kambaryje su žindyve.

Trys mergaitės, iš kurių vyriausiajai buvo vienuolika metų, visos šviesiaplaukės, žydromis suknytėmis, papuoštomis siaurais baltais nėriniais, buvo panašios į nuostabias lėlytes. Pačiai mažiausiajai ėjo treji metukai. Jos visos, labai dailios, ketino išaugti tikromis gražuolėmis, kaip ir motina.

Trys berniukai — du šatenai, o vyresnysis, devynmetis, jau brunetas — turėjo išaugti stipriais, augalotais, petingais vyrais. Visa šeima buvo tarsi vieno kraujo — stiprios ir sveikos prigimties.

Abatas sukalbėjo maldą, kaip ir derėjo tomis dienomis, kada nebuvo svečių: esant pašaliniams žmonėms vaikai nesėsdavo prie stalo. Visi pradėjo pietauti.

Grafienė, kurią staiga užvaldė susijaudinimas, sėdėjo nuleidusi akis, tuo tarpu grafas apžiūrinėjo berniukus, paskui mergaites, savo miglotą, nerimastingą žvilgsnį nukreipdamas nuo vieno veidelio prie kito. Ir staiga jis taip smarkiai trinktelėjo taure į stalą, jog net sudužo jos kojelė ir praskiestas vandeniu raudonas vynas išsiliejo ant staltiesės. Nuo šio nežymaus smūgio grafienė labai smarkiai krūptelėjo ir net pašoko nuo kėdės. Sutuoktiniai pažvelgė vienas į kitą. Ir nuo šios minutės prieš savo valią, nepaisant jaudulio, kuris virpino sielas ir kūnus, jų žvilgsniai be perstojo pradėjo kryžiuotis kaip pistoletų vamzdžiai.

Abatas, jausdamas kažkokį nesuprantamą nejaukumą, stengėsi užmegzti pokalbį. Jis bandė kalbėti įvairiomis temomis, bet jo bergždžios pastangos niekam nesukėlė nė vienos minties, nepasigirdo nė vieno atsakomojo žodžio.

Grafienė, būdama išsiauklėjusi moteris ir paklusdama aukštuomenės papročiams, du ar tris kartus bandė jam atsakyti, — tačiau veltui. Ji buvo taip sutrikusi, jog net jos pačios balsas jai baugiai skambėjo erdvaus kambario tyloje, kur girdėjosi tik lengvas sidabrinių įrankių ir lėkščių skimbčiojimas.

Vyras staiga pasilenkė į priekį ir tarė:

— Ar galite čia, prieš vaikus, prisiekti, jog man sakėte tiesą?

Grafienės širdyje iš karto įsižiebė neapykanta ir atsakydama į klausimą taip pat energingai kaip ir į vyro žvilgsnius ji pakėlė abi rankas: dešiniąją — virš sūnų galvų, o kairiąją — virš dukterų, ir tvirtai pasiryžusi, be menkiausios baimės, atsakė:

— Savo vaikų gyvybe prisiekiu, jog pasakiau jums tiesą.

Grafas pakilo, įniršęs metė ant stalo servetėlę, apsisuko, nustūmė kėdę prie sienos ir tylėdamas išėjo.

O grafienė, lengviau atsidusdama, lyg džiaugdamasi savo pirmąja pergale, ramiai tarė:

— Nebijokite, brangieji, tėtę ką tik ištiko dideli nemalonumai. Jis dabar labai susijaudinęs. Po keleto dienų visa tai praeis.

Ir ji pasikalbėjo su abatu, pasikalbėjo su panele Smit, kiekvienam savo vaikui surado meilų, šiltą žodį, parodė motinišką švelnumą, nuo kurio prisipildo džiaugsmu mažytės širdys.

Po pietų ji su vaikais perėjo į svetainę. Linksmai plepėjo su vyresniaisiais, sekė pasakas jaunesniesiems, o kai atėjo metas miegoti, atsisveikino su kiekvienu iš jų ilgai juos bučiuodama. Paskui, paguldžiusi vaikus, viena sugrįžo į savo kambarį.

Ji laukė, nes neabejojo, jog jis ateis. Tačiau dabar, pasilikusi viena, nusprendė ginti savo kūną, savo žmogiškąjį orumą taip, kaip gynė savo kaip aukštuomenės moters gyvenimą; ir ji suknelės kišenėje paslėpė nedidelį revolverį, kurį pirko prieš keletą dienų. Laikas bėgo, laikrodis tiksėjo. Namuose nutilo visi garsai. Tik iš gatvės vis dar atsklisdavo neaiškus ekipažų keliamas triukšmas, kurį užgožė sienų apmušalai.

Ji laukė įsitempusi, nervingai, dabar jau nebijodama vyro, pasiryžusi viskam, beveik triumfuodama, todėl kad surado kankinimo būdą: kiekvieną minutę visą gyvenimą jis jaus graužatį ir nerimą.

Rytiniai saulės spinduliai jau pradėjo skverbtis pro užuolaidų spurgus, o jis vis nesirodė. Ir tada ji su nuostaba suvokė, jog jis neateis. Užrakinusi duris ir užstūmusi sklendę, kurią neseniai liepė padaryti, ji pagaliau krito į patalą ir ilgai gulėjo atmerktomis akimis galvodama, nesuprasdama, ką jis ketina daryti.

Rytą kartu su arbata kambarinė atnešė jai laišką nuo vyro. Jis rašė, jog išvyko į ganėtinai ilgą kelionę, ir post scriptum pranešė, kad pinigus, reikalingus būtinoms išlaidoms, jai nuolat perduos notaras. III