Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Rafaelė atrodė besideranti su ponu Dupuis, draudimo agentu, ir užbaigė derybas šiais žodžiais:

— Gerai, mano brangusis, šį vakarą aš sutinku.

Paskui pati viena besisukdama po saloną staigiu balsu šūkavo:

— Šį vakarą — visa, ko tik norit.

Staiga prasivėrė durys, ir pasirodė ponas Turnevau. Sugriaudėjo entuziastingi šūksmai:

— Lai gyvuoja Turnevau! Ir Rafaelė, vis dar besisukanti, krito jam ant krūtinės. Jis stvėrė ją į glėbį ir, nesakydamas nė žodžio, pakėlė nuo žemės kaip plunksnelę, perbėgo per saloną ir dingo su savo gyva našta aidint aplodismentams.

Roza, kuri stengėsi uždegti buvusį merą dažnai jį bučiuodama ir traukdama išsyk už abiejų bakenbardų, kad galėtų tiesiai laikyti galvą, labai pradžiugo:

— Naudokis pavyzdžiu, — tarė ji.

Tada žmogelis pakilo ir, pasitaisęs savo liemenę, nusekė paskui merginą rausdamasis savo kišenėje, kur gulėjo pinigai.

Fernandą ir madam pasiliko vienos su keturiais vyriškiais, ir ponas Filypas sušuko:

— Aš statau šampano: madam, pasiuskit atnešti trijų butelių.

Tada Fernandą jį apkabino ir paprašė pakuždom:

— Gal paskambinsi, mes pašoksim.

Jis pakilo ir atsisėdęs ties senoviniu klavesinu, miegančiu kertėje, ištraukė iš sukliurusių instrumento vidurių kimų, ašaringą valsą. Didžiulė Fernanda susiglaudė su mokesčių rinkėju, madam atsidavė į pono Vaso rankas, ir abi porelės ėmė suktis pasikeisdamos bučkiais. Ponas Vasas, kuris šokdavo anuomet aristokratiškuos salonuos, gracingai lankstėsi, ir madam žiūrėjo į jį užburtom akim, kurios sakė „taip“, ir šitas „taip“ yra kuklesnis ir žavingesnis už bet kokį žodį.

Frederikas atnešė šampano. Iššokus pirmajam kamščiui, ponas Pilypas suskambino kadrilį.

Keturi šokėjai sušoko jį elegantiškai, taip, kaip derėjo; su manierom, nusilenkimais ir sveikinimais.

Po to visi ėmė gerti. Tada vėl pasirodė ponas Tumevau, patenkintas, džiaugsmu spindįs. Jis suriko:

— Nežinau, kas yra Rafaelei, bet ji šį vakarą žavinga!

Paskui jam padavė stiklą šampano, ir jis išmaukė jį vienu mauku sumurmėjęs:

— Šims velnių, koks gardumėlis!

Ponas Filypas tuojau ėmė skambinti smagią polkutę, ir ponas Tumevau pasileido šokti su gražuole žydžiuke, kurią jis laikė ore, neleisdamas jai siekti kojom žemės. Ponas Pempesas ir ponas Vasas vėl leidosi šokti. Laikas nuo laiko porelės stabtelėdavo ties židiniu ir išgerdavo bokalą putoto vyno; šiems šokiams, rodėsi, nebus galo, tik staiga Roza pravėrė duris laikydama rankoje žvakidę. Ji buvo palaidais plaukais, vienmarškinė, su šlepetėmis, susijaudinusi, išraudusi:

— Ir aš noriu šokti, — rėkė ji.

Rafaelė paklausė:

— O kurgi tavo senis?

Roza nusikvatojo:

— Jis? Jis seniai jau knarkia, jis tučtuojau užmiega.

Ji pagriebė poną Dupuis, sėdėjusį be užsiėmimo ant sofos, ir pasiutpolkė vėl prasidėjo.

Bet buteliai ištuštėjo:

— Aš statau butelį, — pareiškė ponas Tumevau.

— Aš irgi, — paskelbė ponas Vasas.

— Aš taip pat, — užbaigė ponas Dupuis.

Tada visi ėmė ploti.

Pasišokimas virto tikra puota. Kartkartėmis netgi Luiza ir Flora čia paskubomis atlipdavo, vikriai apsisukdavo valsą, o tuo tarpu apačioje jų klientai nekantraudavo; paskui jos bėgte sugrįždavo į savo smuklę su suspausta iš gailesčio širdimi.

Apie vidurnaktį čia dar šoko. Kartais viena kuri dama išnykdavo, ir kol ją suieškodavo, staiga pastebėdavo, kad vieno iš vyriškių taipogi trūksta.

— Iš kurgi jūs? — paklausė juokdamasis ponas Filypas begrįžtantį poną Pempesą su Fernandą.

— Buvome pažiūrėti, kaip miega ponas Pulenas, — atsakė mokesčių rinkėjas.

Atsakymas turėjo didžiulį pasisekimą, ir visi iš eilės lipo žiūrėti, kaip miega ponas Pulenas, su viena ar kita iš panelių, kurios atrodė šiąnakt nepaprastai sukalbamos. Madam į viską užmerkė akis: ji vedė kampe ilgus pašnekesius su ponu Vašu, tartum nustatinėdama paskutines kažkokio jau sutarto dalyko smulkmenas.

Pagaliau pirmą valandą nakties vedusieji vyrai — ponas Turnevau ir ponas Pempesas — pareiškė išeiną ir norį atsilyginti. Jiems tepaskaitė tik šampaną, ir tai tik po šešis frankus už butelį vietoj paprastai mokamų dešimties frankų. Kadangi jie stebėjosi šiuo dosnumu, madam, spindinti džiaugsmu, jiems atsakė:

— Juk ne kasdien šventė!

Nenaudingas grožis I

Prie įėjimo į namą stovėjo elegantiška karieta, pakinkyta dviem puikiais juodbėriais ristūnais. Buvo birželio pabaiga, apie pusė šešių vakaro. Tarp namų stogų, užstojančių priekinį kiemą, mėlynavo vaiskus, įkaitęs, giedras dangus.

Grafienė de Maskarė namo priebutyje pasirodė tą pačią minutę, kai pro vartus įėjo į namus grįžtantis jos vyras. Jis stabtelėjo, pažvelgė į žmoną ir šiek tiek išblyško. Ji buvo labai graži, tiesi, gracinga; pailgas veido ovalas, auksinės dramblio kaulo spalvos veidas, didelės pilkos akys, juodi plaukai; net nepažvelgusi į vyrą, lyg būtų jo nepastebėjusi, ji įsėdo į karietą su tokiu nepriekaištingu ir kilniu gracingumu, kad pilkšvose grafo akyse ir vėl įsižiebė niekingas pavydas, kuris jau seniai jį graužė. Jis priėjo ir nusilenkė.

— Jūs susiruošėte pasivažinėti? — paklausė jis.

Ji paniekinančiai atrėžė:

— Kaip matote.

— į Mišką?4

— Galbūt.

— Ar leisite jus palydėti?

— Karieta juk jūsų.

Nesistebėdamas tokiu žmonos atsakymu jis įlipo, atsisėdo greta jos ir šūktelėjo:

— Į Mišką.

Liokajus užšoko ant pasostės ir atsisėdo šalia vežiko; arkliai, kaip visada, pradėjo trypti vietoje kilsčiodami galvas ir tik pasukę į gatvę išlygino žingsnį.

Sutuoktiniai sėdėjo vienas greta kito ir nepratarė nė žodžio. Vyras ieškojo preteksto užmegzti pokalbį, tačiau žmona atkakliai stengėsi išlaikyti rūsčią veido išraišką, todėl jis nesiryžo pradėti...

Pagaliau jis nežymiai paslinko savo ranką arčiau pirštinėmis aptemptų grafienės pirštelių ir lyg netyčia palietė juos, bet mostas, kuriuo žmona nustūmė jo ranką, buvo toks šiurkštus ir reiškė tokį pasibjaurėjimą, kad vyras sunerimo nepaisant jo įprasto valdingumo, kuris kartais būdavo net despotiškas.

Jis sušnabždėjo:

— Gabriele!

Nepasukusi galvos žmona paklausė:

— Ko jūs norite?

— Jūs nuostabi.

Ji nieko neatsakė, tik piršusios karalienės povyza atsilošė atgal.

Dabar jie kilo Eliziejaus laukais prie Triumfo arkos ir aikštės. Be galo ilgo prospekto gale stūksantis didžiulis monumentas milžinišku kupolu kilo į purpurinį dangų, o saulė, atrodė, leidosi tiesiai ant jo, aplinkui žerdama ugningus spindulius. O ekipažų srautas, žėrintis variu ir sidabru išpuoštais pakinktais bei šlifuotais žibintų stiklais, tekėjo dviem vagomis: viena — į Miško, kita — į miesto pusę.

Grafas de Maskarė vėl pradėjo kalbą:

— Brangioji Gabriele!

Tuomet nebeišlaikiusi ji su apmaudu atsakė:

— O, prašau jus, palikite mane ramybėje! Nejaugi aš neturiu teisės pabūti viena?

Jis apsimetė neišgirdęs jos žodžių ir tęsė toliau:

— Jūs niekada taip puikiai neatrodėte kaip šiandien.

Galutinai netekusi kantrybės, jau nesulaikydama įtūžio, ponia atkirto:

— Be reikalo jūs tai pastebite; prisiekiu jums, daugiau niekada nebūsiu jūsų.

Jis buvo apstulbintas ir sukrėstas, tačiau įprotis įsakinėti nugalėjo, ir jo žodžiai: „Ką gi tai reiškia?“ — nuskambėjo ne kaip įsimylėjusiojo klausimas, o greičiau kaip šiurkštaus šeimininko riktelėjimas.