Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Jis atsigręžė į tikinčiuosius ir, ištiesęs į juos rankas, pratarė: „ Orate, fratres“. Senukas kunigas dabar visai tyliai šnibždėjo slėpiningus švenčiausius žodžius; varpelis skambčiojo, klūpanti minia šaukėsi Viešpaties, ir vaikai buvo beapalpstą nuo pernelyg įtempto šiurpulingo laukimo.

Staiga Roza, užsidengusi rankomis veidą, prisiminė savo motiną, kaimo bažnytėlę, savo Pirmąją komuniją. Ji sugrįžo į tą dieną, kada buvo tokia mažytė ir skendo savo baltame drabužėlyje. Ir ji pravirko, pravirko iš pradžių tyliai: ašaros iš lėto riedėjo iš po jos vokų, paskui su jos atsiminimais augo ir jos susijaudinimas, ir ji, išpūtusi kaklą, plazdančia krūtine, ėmė raudoti. Ji išsitraukė iš kišenės nosinaitę, šluostėsi akis, gniaužė ja sau nosį ir burną, kad nesuriktų; bet viskas buvo veltui: iš jos gerklės išsiveržė tartum priešmirtinė aimana, ir jai pritarė du gilūs pervedantys atodūsiai. Tai buvo jos kaimynės Luiza ir Flora, sukniubusios šalia jos, apimtos tokių pat tolimų atsiminimų, kurios taip pat dūsavo ir liejo ašarų upelius. Bet kadangi ašaros yra užkrečiamos, greitai sudrėko ir ponios vokai, ir ji, atsigręžusi į brolienės pusę, išvydo, kad visas jos suolas irgi verkia.

Kunigas pakėlė ostiją. Vaikai dabar nieko nebemąstė dievobaimingai sukniubę ant marmuro plytų, o bažnyčioj šen bei ten moterys, motinos, seserys, apimtos keistos užuojautos, sugraudintos šių gražių klūpančių damų, kurios verkė pasriūbčiodamos, taip pat vilgė ašaromis savo languotas kartūnines skareles ir stipriai spaudė kairiąja ranka beiššokančias širdis.

Kaip kibirkštis, kuri uždega prinokusių javų lauką, Rozos ir jos draugių ašaros vienu akimirksniu užkrėtė visą minią. Vyriškiai, moteriškės, senukai, jauni bernai su naujom palaidinėm, žodžiu, visi ūmai ėmė raudoti, ir jiems rodėsi, kad ant jų galvų plevena kažkas antgamtiško, tarytum stebuklingas kvėpavimas nematomos ir visagalės būtybės.

Bet štai prie grotelių pasigirdo silpnas sausas beldimas: tai sesuo vienuolė, stuksendama į savo maldaknyges, davė ženklą Komunijai; ir vaikai, virpėdami dieviškuoju drebuliu, artinosi prie šventojo stalo. Priklaupė visa virtinė. Senukas kunigas, laikydamas rankoje paauksuoto sidabro komuninę, slinko ties jais, dviem pirštais teikdamas jiems šventąją ostiją, Kristaus kūną, pasaulio atpirkimą. Jie prasižiodavo su nervingom grimasom, užmerktomis akimis ir visiškai išblyškusiais veidais; ir ilga drobulė, ištiesta po jų smakrais, virpėjo kaip tekantis vanduo.

Staiga per bažnyčią perbėgo tam tikras pamišimas, tartum kliedinčios minios klegesys, audra raudojimų ir užgniaužiamų klyksmų. Tai prašvilpė viesulas, kuris lenkia prie žemės girios medžius; kunigas stovėjo nejudėdamas, su ostija rankoje, susijaudinimo nustebintas ir kalbėjo: „Tai yra Dievas, Dievas, kuris yra tarp mūsų, kuris apreiškia savo buvimą, kuris nusileidžia mano šaukiamas ant savo klūpančių žmonių“. Ir jis vapėjo pašėlusias maldas, nerasdamas žodžių, širdies maldas, pagautas padūkusio veržimosi dangop.

Jis baigė dalyti Komuniją su tokia tikėjimo egzaltacija, kad linko jo kojos, ir kai pats išgėrė Viešpaties kraujo, paskendo aistringoje padėkos maldoje.

Užpakaly jo minia pamažu rimo. Giesmininkai užtraukė smarkesniu, vis dar sugraudintu balsu; vargonai taip pat atrodė lyg užkimę, tartum pats instrumentas irgi būtų verkęs.

Tada kunigas, iškėlęs rankas, davė jiems ženklą nutilti, praėjo tarp dviejų eilių komuniantų, paskendusių laimės ekstazėje, ir prisiartino prie pat grotelių. Visi dalyviai jau buvo susėdę, triukšmingai judindami kėdes, ir visi dabar smarkiai čiaudėjo. Vos tik išvydo kunigą, stojo tyla, ir jis pradėjo pamokslą — labai tyliai, svyruodamas, susigraudinęs:

— Brangieji broliai, brangiosios seserys, mano vaikučiai, dėkoju jums iš visos širdies: jūs tik ką suteikėte man patį didžiausią džiaugsmą mano gyvenime. Aš esu pajutęs Dievą, kuris nužengė ant mūsų mano pašauktas. Jis yra atėjęs, jis buvo čia dabar, jis pripildė jūsų širdis, patvindė ašaromis jūsų akis. Aš esu pats seniausias kunigas šioje diecezijoje ir taip pat esu šiandieną pats laimingiausias. Tarp mūsų įvyko stebuklas — tikras, didelis, dangiškas stebuklas. Ir šiuo metu Jėzus Kristus pirmąsyk įžengė į šių mažyčių kūnus, Šventoji Dvasia, dangiškoji balandėlė, Dievo kvėpavimas nužengė ant jūsų, užvaldė jus, pagavo jus, prilenkė jus kaip vėjas nendreles.

Paskui jis pridūrė aiškesniu balsu, kreipdamasis į tuos suolus, kuriuose sėdėjo staliaus viešnios:

— Ypač dėkui jums, mano brangios sesutės, kurios iš tolo esate atvykusios ir kurių dalyvavimas tarp mūsų, kurių karštas tikėjimas, kurių toks gilus maldingumas buvo visiems išganingas pavyzdys. Jūs esate mano parapijos puošmena; jūsų susijaudinimas sušildė visų širdis; be jūsų galbūt ši didžioji diena nebūtų turėjusi to tikrai dieviško pobūdžio. Kartais pakanka vienos išrinktosios avelės, kad Viešpats nužengtų ant visos kaimenės.

Jo balsas nutrūko. Jis pridūrė:

— Trokštu jums šios malonės. Amen.

Ir kunigas sugrįžo prie altoriaus baigti Mišių.

Dabar niekas nesiskubino išeiti. Netgi patys vaikai jaudinosi, nors buvo išvargę nuo tokios ilgos įtampos. Jie buvo alkani, be to, ir tėvai pamažu skirstėsi, nelaukdami paskutinės Evangelijos, baigti ruošti pietų.

Išeinant įvyko kamšatis, triukšminga spūstis su klykiančiais šauksmais, kuriuose aiškiai girdėjai normandišką akcentą. Žmonės sustojo abipus durų, ir kai pasirodė vaikai, kiekviena šeimyna skubėjo prie savojo. Konstanciją sučiupo, apsupo, bučiavo visa gvardija moterų. Ypač Roza nesidavė atplėšiama. Pagaliau ji paėmė ją už vienos rankos, ponia Teljė — už kitos, o Rafaelė ir Fernanda prisegė jos ilgą muslino suknelę, kad nesivilktų per dulkes; Luiza ir Flora uždarė eiseną su ponia Rivė; ir mergytė, susikaupusi, visa persisunkusi Dievo, kurį nešė savyje, pasileido į kelią šio garbės eskorto vidury.

Stalas buvo paruoštas dirbtuvėje ant ilgų lentų, padėtų ant skersinių.

Atviros durys į gatvę leido įeiti visokiam kaimo džiaugsmui. Visur puotavo. Pro kiekvieną langą matėsi už stalo pasipuošusių žmonių, ir iš besilinksminančių namų sklido klegesys ir šauksmai. Sodiečiai, nusimetę švarkus, gėrė stiklinėmis tyrą sidrą, ir kiekvienos tokios kuopos viduryje matėsi dvejetas vaikų; vienur dvi mergaitės, kitur du berniukai, pietaujantys vienoje kurioje nors šeimynoje. Kartais šioje sunkioje vidudienio kaitroje per kaimą pervažiuodavo šokuojančia risčia šarabanas pakinkytas sena kumele, ir važiuotojas mesdavo pavydų žvilgsnį ant visų šių išstatytų valgių.

Staliaus namuose linksmumas atrodė kiek suvaržytas, tarytum rytinio sąjūdžio liekana. Ponia Teljė kas minutę žvilgčiojo į laikrodį, nes nenorėdama prarasti dviejų dienų iš eilės ji nutarė, kad jos važiuos traukiniu 3 valandą 55 minutės, kuris pristatys jas į vietą vakarop.

Stalius dėjo visas pastangas, kad atitrauktų dėmesį ir užlaikytų svečius ligi rytdienos; bet madam nepasidavė, ji niekada nejuokaudavo rūpindamasi savo reikalais.

Vos tik išgėrusi kavą, ji įsakė savo merginoms kuo greičiau pasirengti kelionei ir tarė kreipdamasi į brolį:

— O tu eik kinkyti tučtuojau.

Ir ji pati nuėjo galutinai susitvarkyti...

Kai ji vėl nusileido į apačią, ją sustabdė brolienė, norėdama pasikalbėti dėl mergaitės; ir prasidėjo ilgas pašnekesys, kur nieko nebuvo nutarta. Sodietė gudravo, dirbtinai susigraudinusi, o ponia Teljė, laikiusi krikštadukrą ant kelių, nieko iš anksto neapsiėmė ir tik miglotai žadėjo; ji sakėsi pasirūpinsianti mergaite, pagalvosianti, pažiūrėsianti, daug dar esą laiko, ir jos abi dar ne sykį pasimatysiančios.