Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Ponelis lūkuriavo ugdydamas kažin kokį sumanymą:

— Na, mano katytės, — tarė jis, — reikia juos pasimatuoti.

Prapliupo pasipiktinimų audra, ir jos spaudė tarp kelių savo sukneles, tartum bijodamos prievartos. O jis ramiai laukė savo valandos. Paskui pareiškė:

— Nenorite, tai aš vėl juos supakuosiu. — Galiausiai diplomatiškai pridūrė:

— Aš padovanočiau porą pasirinktinai tai, kuri sutiktų pasimatuoti.

Bet jos atsisakinėjo pasipūtusios, iškėlusios galvas. Tačiau dvi Pompos atrodė tokios nelaimingos, kad jis pakartojo joms savo pasiūlymą. Ypač svyravo Flora Siūbuoklė, kankinama stipraus geismo gauti keliaraiščius. Jis ėmė įtikinėti:

— Na, tik daugiau drąsos, širdele; žiūrėk, šie violetiniai puikiai tiks prie tavo tualeto.

Tada ji pasiryžo ir pakėlusi sijoną parodė storą karvišką koją, negražiai aptrauktą šiurkščia kojine. Jis pasilenkė, parišo jai keliaraištį, iš pradžių žemiau kelio, o paskui aukščiau, švelniai ją kutuliuodamas, nuo ko ji klykčiojo ir krūpčiojo. Pamatavęs jis atidavė jai violetinius keliaraiščius ir paklausė:

— O dabar kurios eilė?

Ir visos sykiu suriko:

— Mano! Mano!

Jis pradėjo nuo Rozos, kuri atidengė savo beformes blauzdas, apskritas, be raumenų, lyg apvalias dešras, kaip sakydavo apie jas Rafaelė. Fernandą apibėrė komplimentais, nes jį pradžiugino jos galingos kaip kolonos kojos. Liesi stibikauliai gražuolės žydžiukės susilaukė mažiau pasisekimo. Luiza Kokotė apgaubė poną savo sijonu, ir madam buvo priversta įsikišti, kad sustabdytų šią nepadorią komediją. Galų gale pati madam ištiesė savo kojelę, gražią normandišką koją, pilną ir raumeningą; ir komivojažierius nustebęs ir susižavėjęs galantiškai nusivožė skrybėlę prieš šias puikias blauzdas kaip tikras prancūzų riteris.

Abu sodiečiai, sustingę iš nuostabos, žiūrėjo į visa tai skersuodami, viena akimi, ir šioje pozoje jiedu taip buvo panašūs į viščiukus, kad geltonpeisis ponelis atsistojo ir suriko jiems po nosim: „Ka-ka-rie-kū“, — ir tai sukėlė naują linksmumo vėtrą.

Senukai išlipo Montevilyje, su savo antimis, pintine ir skėčiu; ir pasilikusiųjų ausis pasiekė senės žodžiai vyrui: „Tai valkatos, kurios bugdinasi vis į tą prakeiktą Paryžių“.

Juokdarys komivojažierius taip pat išlipo Ruane pasirodęs toks storžievis, kad madam buvo priversta jį gerokai apibarti. Ji pridūrė lyg kokį pamokymą:

— Tai mums leistis į kalbas su pirmu pasitaikiusiu!

Oiselyje jos persėdo į kitą traukinį, ir stotyje jas pasitiko Žozefas Rivė, laukęs jų su dideliu vežimu, pilnu kėdžių, pakinkytu balta kumele.

Stalius mandagiai išbučiavo visas damas ir padėjo joms sulipti į vežimą. Trys susėdo ant trijų kėdžių užpakaly, o Rafaelė, Madame ir jos brolis — ant trijų kėdžių pirmgaly, Roza, neturėdama sosto, šiaip taip atsisėdo ant Fernandos kelių, ir vežimas pasileido į kelią. Bet kumelės trankus bėgimas taip baisiai krėtė vežimą, kad kėdės ėmė šokinėti, blaškyti keleives dešinėn, kairėn, mėtyti aukštyn; jos skeryčiojosi, šaipėsi, cypė išsigandusios sulig kiekvienu stipriu krestelėjimu. Merginos laikėsi įsikibusios į vežimo drangas, jų skrybėlės čiuožė joms ant nugaros, ant nosies arba ant pečių; o baltoji kumelė vis bėgo ir bėgo ištiesusi kaklą, užrietusi uodegą, savo mažytę lyg žiurkės uodegaitę, kuria ji kas minutė mostagavo. Žozefas Rivė, ištiesęs vieną koją ant ienos, o kitą surietęs po savimi, aukštai iškėlęs alkūnes, laikė vadžias, ir iš jo gerklės kas minutę veržėsi tam tikras švilpčiojimas, nuo kurio išsitempdavo kumelės ausys ir greitėdavo jos bėgimas.

Abipus kelio driekėsi žali laukai. Šen ir ten žydinčios svėrės vilnijo geltonom vilnim, nuo kurių dvelkė stiprus, sveikas, skvarbus kvapas, vėjelio išnešiojamas toli toli. Plaukiančiuose rugiuose rugiagėlės jau kėlė savo mėlynas galvutes, kurios labai žavėjo damas, bet Rivė atsisakinėjo sustoti. Tarpais ištisas laukas atrodydavo lyg krauju aplietas — tiek daug jame augdavo aguonų. Ir tarp šių gėlėm marguojančių laukų ratai, kurie vežė taip pat puokštę dar margesnių gėlių, retkarčiais dingdavo už aukštų medžių, paskui vėl išnirdavo iš lapijos ir vėl traukdavo per geltonas bei žalias dirvas šią raibą grupę moterų, plaukiančių tolyn saulės spinduliuose.

Mušė pirmą valandą, kai vežimas sustojo ties staliaus durimis.

Jos visos buvo sugurusios iš nuovargio ir nublankusios iš alkio, nieko valgyti negavusios nuo pat išvažiavimo. Ponia Rivė išbėgo jų pasitikti, išlaipino vieną po kitos žemėn, kiekvieną išbučiuodama; o su savo moša, kuriai norėjo prisigerinti, tai ir atsibučiuoti negalėjo. Valgyti jie susėdo dirbtuvėje, kuri dabar buvo iškraustyta.

Po skanios kiaušinienės patiekė keptų dešrų, jas valgė užsigerdami sidru; ir visiems sugrįžo linksmumas. Rivė irgi sudaužė stiklą su svečiais, o jo žmona padavinėjo, gamino, ruošė, atnešinėjo ir nunešinėjo lėkštes, kas kartą ragindama:

— Meldžiu ragauti, viešnelės.

Aibė lentų, pristatinėtų pasieniais, ir krūvos skiedrų, sušluotų kertėse, skleidė obliuoto medžio kvapą, stališką, dervos kvapą, įsiskverbiantį į pačias plaučių gelmes.

Pasigedo mergaitės, bet ji buvo bažnyčioj ir turėjo grįžti tik vakarop.

Tada visa draugija išėjo pasivaikščioti po kaimą.

Bažnytkaimis buvo visiškai mažytis, jį kirto platus vieškelis. Dešimtys trobų, sutūpusių abiejose šalikelės pusėse, teikė pastogę pirkliams, mėsininkams, skardininkams, staliams, kavininkams, kurpiams ir kepėjams. Šio vieškelio gale stūksojo bažnytėlė, apsupta siaurų kapinaičių, keturios didžiulės liepos, pasodintos priešaky, skandino ją visą savo šešėly. Ji buvo pastatyta iš granitinių plytų, be jokio stiliaus, ir apkepurėta aspidine varpine. Už jos vėl driekėsi laukai, kuriuose šen ir ten niūksojo grupės medžių, slepiančių fermas.

Rivė ceremoningai, nors ir šiokiadieniškai apsirengęs, paėmė seserį po ranka ir išdidžiai ją vedė. Jo žmona, susižavėjusi auksiniais Rafaelės drabužių blizgučiais, ėjo tarp jos ir Fernandos. Dručkė Roza cipeno užpakaly su Luiza Kokote ir Flora Siūbuokle, kuri išvargusi šlubčiojo.

Gyventojai išeidinėjo ant durų slenksčių, vaikai mesdavo žaislus, tai šen, tai ten išlysdavo iš po pakeltos užuolaidos galva su kartūniniu kyku; kažkokia senė ant ramentų, beveik akla, persižegnojo tartum prieš bažnytinę procesiją, ir kiekvienas ilgai sekė akimi puošnias miesto damas, kurios atvyko iš tokios tolybės pas Žozefą Rivė į jo dukrelės Pirmąją komuniją.

Eidamos pro bažnyčią jos išgirdo vaikų giedojimą: į dangų kilo spiegiantys, šaižūs mažyčių balsai; bet madam sukliudė savo palydovams įžengti vidun, kad nesudrumstų šių cherubinukų maldų.

Pavedžiojęs po laukus ir išvardijęs stambiausius ūkius, apibūdinęs jų pelningumą ir gyvulių produkciją, Žozefas Rivė būrelį moterų parsivedė atgal ir įkurdino jas savo namuose.

Kadangi vietos buvo ne per daugiausiai, — jas sutalpino po dvi viename kambaryje.

Rivė šį kartą teko gulėti dirbtuvėje, ant skiedrų; jo žmona pasidalijo savo lova su moša, šalimame kambaryje Fernandą ilsėjosi drauge su Rafaele. Luizą ir Florą suguldė virtuvėje ant čiužinio, o Rozą apnakvindino mažutėj tamsioj kamarėlėj, virš laiptų, kur šalimais ant aukšto turėjo šiąnakt miegoti ir Rivė dukrelė — šios šventės kaltininkė.

Kai mergaitė sugrįžo namo, ją apipylė bučinių lietumi; visos moterys geidė ją paglamonėti, jose pabudo švelnumas, profesionalus mylavimo įprotis, kuris vagone buvo privertęs jas bučiuoti antis. Kiekviena sodinosi ją iš eilės sau ant kelių, glostė jos plonučius geltonus plaukus, spaudė ją savo glėbyje aistringos meilės pagautos. Mergaitė buvo išmintinga, visa persiėmusi dievobaimingumu, tarytum užsidariusi po nuodėmių atleidimo, leidosi glamonėjama, buvo kantri ir susikaupusi.