Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Vieną gražią pavasario dieną vaikštinėjau po Eliziejaus laukus. Buvo tas šiltas popiečio metas, kuris žadina sieloj paslaptingą džiaugsmą, uždega akis ir apsiaučia audringa laime gyventi. Kažin kas pliaukštelėjo man per petį. Atsigręžiau. Tai buvo jis, bet spindįs sveikata, raudonas kaip burokas, riebus, net kiek pilvotas.

Jis ištiesė man abi rankas:

— Pagaliau papuolei, beširdi!

Aš žiūrėjau į jį nustebęs:

— Bet... klausyk... sveikinu tave. Tu labai pasikeitei per tuos šešis mėnesius.

Jis paraudo ir prabilo juokdamasis:

— Pasitaisiau bent kiek.

Aš vis žiūrėjau įsmeigęs į jį akis, kas jį, matyt, varžė:

— Vadinas... pasveikai? — paklausiau.

Jis skubiai sutarškėjo:

— Dėkui, esu visiškai sveikas.

Paskui, pakeitęs toną, tarė:

— Kokia laimė, kad sutikau tave drauguži. Hm! Tikiuosi, dabar matysimės dažniau.

Bet man knietėjo sužinoti viską. Aš paklausiau:

— Klausyk, drauguži, ar atsimeni, ką esi sakęs man prieš šešis mėnesius. Vadinasi, dabar tu moki atsispirti?

Jis prakošė pro dantis:

— Tarkim, kad aš nieko nesu tau sakęs, ir palik mane ramybėj. Bet žinai, sykį tave sučiupęs — neišleisiu. Eime pas mus pietų.

Man staiga beprotiškai panūdo pamatyti jo namų atmosferą, suprasti ją. Aš sutikau.

Jo žmona priėmė mane kuo meiliausiai. Ji buvo paprasta, žavėtinai naivi, grakšti. Malonu buvo žiūrėti į ją. Jos ilgos rankos, veidas, kaklas buvo stebėtino baltumo ir dailumo. Jos taurus, rafinuotas kūnas rodė kilmės kilnumą; vaikščiojo ji vis tuo pat lanksčiu valties bangavimu, tarytum viena ir antra jos koja mindama trupučiuką linko.

Renė broliškai pabučiavo ją į kaktą ir paklausė:

— Liusjeno dar nėra?

— Nėra, mano brangusis. Žinai, kad jis visuomet kiek vėlinasi.

Sučirškė skambutis. Pasirodė aukštas jaunas vaikinas, tikras brunetas, su bakenbardais, iš pažiūros panašus į elegantišką Herkulį.

Mudu supažindino. Jis vadinosi Liusjenas de La Baras. Renė ir jis energingai paspaudė viens kitam rankas. Paskui susėdome už stalo.

Pietūs buvo puikūs, nepaprastai gyvi. Renė visą laiką be paliovos šnekučiavosi su manimi, draugiškai, nuoširdžiai, atvirai, kaip kadaise. Tik ir tegirdėjau: „Žinai ką, drauguži. Sakyk, drauguži. Klausyk, drauguži“. Paskui jis staiga sušuko:

— Tu negali įsivaizduoti, kaip aš džiaugiuosi tave atgavęs. Aš, rodos, atgimiau.

Aš pažvelgiau į jo žmoną ir į tą, kitą. Jie korektiškai laikėsi. Vis dėlto man pasirodė, kad jiedu sykį kitą persimetė greitu akimirkos žvilgsniu.

Pasibaigus pietums, Renė, kreipdamasis į žmoną, pareiškė:

— Brangioji mano, aš atradau draugą ir šiandien jį okupuoju; mudu pasivaikščiosim po bulvarą ir paplepėsime, kaip kadaise. Atleisk mums šią viengungių paikystę. Tau palieku poną de La Barą...

Jauna moteris nusišypsojo ir tarė ištiesdama man ranką:

— Tik neužlaikyk jo per daug ilgai.

Ir štai mudu po ranka, gatvėje.

Tada, norėdamas žūtbūt išgauti paslaptį, aš prikibau prie jo:

— Kas gi tarp jūsų atsitiko? Pasakyk man?

Bet jis mane staigiai nutraukė ir pareiškė ramaus žmogaus tonu, kurį be reikalo vargina:

— Klausyk, drauguži, liaukis mane kamantinėjęs. Paskui pridūrė pusbalsiu, tarytum kalbėdamas pats su savim, su išraiška žmogaus, priėmusio išmintingą nutarimą:

— Būtų per daug kvaila leistis mirtinai nusibaigti. Aš atlyžau. Mudu ėjome sparčiai. Ėmėm plepėti. Staiga jis sušnabždėjo man į ausį:

— Gal užeisim pas mergičkas, a?

Aš nusikvatojau:

— Eime, jei nori, eime, drauguži!

Teljė namai I

Ten eidavo kas vakarą, dažniausiai apie vienuoliktą valandą, kaip į kavinę.

Jų susirinkdavo šešetas ar aštuonetas, vis tie patys, ne padaužos, o pagarbūs žmonės, komersantai, miesto jaunimas; jie traukdavo savo šartrezą kibindami mergičkas arba rimtai šnekučiuodamiesi su madam, kurią visi godojo.

Paskui prieš vidurnaktį išsiskirstydavo. Jaunimas kartais pasilikdavo.

Namas buvo šeimyniškas, visai mažytis, geltonai nudažytas, stovėjo ant kampo vienos gatvės už Šv. Etjeno bažnyčios; pro langus buvo matyti uostas, pilnas laivų, kuriuos nuolat iškraudavo, didelis druskynas, vadinamas „Retenue“, o už jų — Švenčiausios Panelės pakrantė ir jos sena pilka koplytėlė.

Madam, kilusi iš geros valstiečių šeimos Euro departamente, buvo taip uoliai įnikusi į šią profesiją, kaip kad modeliuotoja ar baltinių siuvėja į savąją. Negarbingas požiūris į prostituciją, labai negailestingas ir įsišaknijęs miestuose, visiškai neegzistuoja normandų kaimuose. Sodietis sako: „Tai geras amatas“, — ir siunčia savo dukterį laikyti haremo mergų, lygiai taip pat kaip siųstų ją valdyti mergaičių pensiono.

Šis namas, be kita ko, buvo paveldėtas iš vieno seno dėdės po jo mirties. Ponai Teljė, anuomet turėję viešbutį šalia Iveto, manydami, jog Fekampo biznis kur kas pelningesnis, tuojau likvidavo savo senąjį verslą ir vieną gražų rytą atvyko perimti įstaigos į savo rankas, kuri skurdo netekusi savo globėjo.

Tai buvo šaunūs žmonės, kuriuos tučtuojau pamilo namų personalas ir kaimynai.

Ponas numirė nuo apopleksijos po dvejų metų. Jo naujoji profesija įpratino jį tinginiauti ir nejudėti, jis baisiai nutuko, ir sveikatos perteklius jį nuvarė į kapus.

Madam, likusi našlė, veltui buvo atakuojama visų savo lankytojų; ji, sako, buvusi „neprieinama uola“, ir net pensionato merginos laikė ją retos dorybės moterimi.

Ji buvo aukšta, apkūni, maloni. Jos veidas, išblyškęs šio amžinai sausakimšo urvo tamsoje, blizgėjo lyg nupoliruotas. Menkas pluoštelis sufrizuotų peruko plaukų vainikavo jos kaktą ir ją gerokai jaunino, o tai nesiderino su jos subrendusiu kūnu. Amžinai linksma ir nuoširdi, ji noriai juokaudavo, tačiau visada jautėsi tam tikras niuansas santūrumo, kurio dar nebuvo iš jos pasiglemžusi ši nauja profesija. Stačiokiški žodžiai visada ją šokiruodavo, o kai koks nors nepraustaburnis pavadindavo tikruoju vardu jos įstaigą, ji pasipiktinusi širsdavo. Žodžiu, ji turėjo švelnią sielą ir, nors apsiėjo su savo merginom draugiškai, noriai kartojo, kad ji „ne iš tokių“.

Kartais šiokią dieną ji išvažiuodavo samdytu vežimu į užmiestį pasiimdama dalį savo trupės, ir ten jos išdykaudavo pievaitėje ant upeliuko kranto. Jos atrodydavo tuomet lyg ištrūkusios į laisvę mokinės: siausdavo, gainiodavosi viena kitą uždususios, apsvaigusios nuo tyro oro. Jos susėsdavo žolėje, valgydavo dešrą užsigerdamos sidru ir grįždavo namo tik vėlai vakare, maloniai nuvargusios, saldžiai susižavėjusios; vežime bučiuodavo, myluodavo savąją madam lyg gerą gerą motiną, kupiną maloningumo ir atlaidumo.

Namas turėjo du įėjimus. Kampe vakarais atsidarydavo tartum smuklė prasčiokams ir jūreiviams. Dvi šios ypatingos įstaigos tarnautojos buvo paskirtos specialiai šiems klientams. Čia jos patarnaudavo padedant Frederikui — kresnam blondinui, dar jaunam, bet tvirtam kaip jaučiui, — padavinėdamos puodukus vyno ir butelius konjako ant marmurinių siūbuojančių stalų ir apkabinusios rankomis gėrovų kaklus, atsisėdusios jiems ant kelių ragindavo gerti.

Kitos trys damos (jų tebuvo penkios) priklausė aristokratijai ir buvo rezervuotos aukštiems svečiams, išskyrus atvejus, kada jų prireikdavo apačioje, o pirmasis aukštas būdavo tuščias.

Jupiterio salonas, kur rinkdavos apylinkės ponai, buvo ištapetuotas mėlynu popieriumi, pagražintas dideliais piešiniais, vaizduojančiais Ledą, tysančią po gulbe. Užlipti čia buvo galima suktais laiptais, užsibaigiančiais siauromis žemomis durimis, išeinančiomis į gatvę, kurių viršuje ištisą naktį po tinkleliu degdavo mažytė žvakelė, panaši į tas, kurios dar žiba tūluos miestuos ties kojomis Madonų, įspraustų į mūrą.