Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

— Draugai, tiktai vienybėje galybė! — taip išreikšdamas bendrą nuotaiką.

Tuo tarpu vaikėzas padavė keptų žuvų; mes nepuolėme prie jų su įprastu godumu — kažkas drumstė protus.

Vienaakis tęsė:

— Ji pasinaudojo šia proga ir man viską prisipažino. Draugužiai mano, visi mes esame vienodai kalti; ištieskime vienas kitam rankas ir pripažinkim vaiką!

Nutarimas buvo priimtas vienbalsiai. Visi pakėlė rankas virš lėkštės su kepta žuvimi ir pratarė:

— Mes pripažįstam jį.

Tada, staiga išsivadavusi iš baisaus nerimo, kuris apie mėnesį kankino, draskė šią vargšę meilės auką, Muselė sušuko:

— O, draugai mano! Draugužiai! — Jūs — garbingi vyrai... Dėkui jums visiems!

Ir pirmąsyk, kai susitikom, ji pravirko prie mūsų.

Nuo to laiko jachtoje tik ir tekalbėjo apie vaiką, tarytum jis jau gyveno tarp mūsų, ir kiekvienas iš mūsų ėmėme perdėtai susidomėję ir rūpestingai sekti lėtą nuoseklų mergelės liemens storėjimą.

Kartais mes sustodavome yręsi ir klausdavome ją:

— Musele?

Ji atsakydavo:

— A-a.

— Berniukas ar mergaitė?

— Berniukas.

— Kuo jis bus?

Tada ji duodavo valią savo vaizduotei, kuri išsiskleisdavo fantastiškiausiomis spalvomis. Tai buvo nesibaigiantys pasakojimai, virtinė nuostabių įvykių apie kūdikio gyvenimą nuo jo gimimo dienos iki jo triumfo pasaulyje. Ir kuo tik jis nebūdavo, tas kūdikis, naiviam, aistringam, jaudinančiam sapne, kurį kliedėdavo ši nepaprasta jauna moterėlė, dabar gyvenusi tarp mūsų, „penkių tėvų“, kaip ji mus vadino, skaistų gyvenimą. Ji įsivaizdavo berniuką jūrininku, atrandančiu naują pasaulį, nepalyginamai platesnį už Ameriką, arba generolu, grąžinančiu Prancūzijai Elzasą bei Lotaringiją; imperatoriumi, naujos prakilnių, išmintingų valdovų dinastijos įkūrėju, arba garsiu mokslininku, atskleidusiu paslaptį, kaip pasigaminti auksą ir nemirtingumo eleksyrą; lakūnu, išrandančiu priemones nuskristi iš vienos planetos į kitą ir taip realizuojančiu drąsiausias žmonijos svajones...

Dieve, kokia miela ir juokinga buvo ji, ta nabagėlė, iki vasaros pabaigos!

Bet visoms jos svajonėms buvo lemta sužlugti spalio 22-ąją. Tą dieną mes grįžome po pusryčių į Lafitą; beplaukiant pro Sen Žermeną, ji paprašė mus stabtelti čia jausdama troškulį.

Vargšelė jau kurį laiką buvo pasunkėjusi, ir tai ją erzino. Ji dabar nebegalėjo šokinėti kaip anksčiau, nebegalėjo stryktelėti iš laivo tiesiog ant kranto. Tiesa, ne kartą ir dabar ji mėgino tai padaryti, ir ne sykį būtų jau parpuolusi, jeigu mes nebūtume spėję laiku jos sučiupti.

Šią dieną ji, pagauta to jaunatviško įkarščio, kuris kartais užmuša ligonius arba nusikamavusius atletus, sumanė iššokti iš laivo jam dar nesustojus.

Ir tuo momentu, kai jachta prisiyrė prie kranto, ji pakilo ir, nesuspėjus nė vienam iš mūsų suvokti jos ketinimų, šoko į krantą.

Apsunkusi, silpnutė ji tik truputį palietė koja grįstą krantą, paslydo, pilvu tėkštelėjo į aštrią akmens briauną ir, suklykusi širdį veriančiu klyksmu, pasinėrė į vandenį.

Mes šokome visi penki ir ištraukėm vargšę pusgyvę, mirtinai išblyškusią, baisiai kenčiančią.

Tuojau nunešėme ją į artimiausius užeigos namus ir suieškojome daktarą.

Apie dešimt valandų truko gimdymas, ir ji herojiškai kantriai iškentė baisiausias kančias. Mes sielojomės ties jos lova nuliūdę, nusiminę, išsigandę.

Galiausiai ji pagimdė negyvą kūdikį, ir keletą dienų mes drebėjome dėl jos gyvybės.

Vieną rytą daktaras mums tarė:

— Aš manau, ji išgelbėta. Ji geležinė, ta mergaitė. Tada mes visi puolėme į jos kambarį švytėdami iš džiaugsmo, ūmai mus užplūdusio.

Vienaakis visų vardu jai pareiškė:

— Pavojus praėjo. Musele, mes visi labai džiaugiamės. Tada, antrąsyk prie mūsų, ji pravirko ir beraudodama aimanavo:

— O, kad jūs žinotumėte, kad jūs žinotumėte... kaip man sunku... kaip sunku... aš niekada neturėsiu ramybės.

— Kodėl gi, Musele?

— Todėl, kad aš jį užmušiau. Juk tai aš jį užmušiau! Aš to nenorėjau!..

Mes apsupome ją sujaudinti, nežinodami, ką sakyti. Ji tęsė toliau:

— Ar jūs matėte jį?

Mes atsakėme kaip vienas:

— Taip.

— Berniukas?

— Taip.

— Jis buvo gražus, tiesa?

Mes svyravom. Petit-Bleu, mažiausiai smulkmeniškas, ryžosi pasakyti:

— Labai gražus.

Jis padarė klaidą; ji ėmė dejuoti, o tiksliau, staugti iš nusivylimo.

Tada Vienaakis, mylėjęs ją galbūt daugiau už mus visus, sugalvojo genialų būdą ją nuraminti ir bučiuodamas jos pasruvusias ašarom akis tarė:

— Nusiramink, Musele, nusiramink, mes padarysime tau kitą.

Komizmo jausmas, kuriuo ji buvo persisunkusi iki kaulų smegenų, staiga pabudo, ir šiek tiek nuraminta, neva juokais, neva rimtai, visa apsiašarojusi, su skausmo veriama širdimi ji paklausė, apmesdama mus visus pragiedrėjusių žvilgsniu:

— Ar tikrai?

Mes atsakėme vienbalsiai:

— Tikrai.

Kurpės

Senas klebonas burbėjo paskutiniuosius pamokslo žodžius virš baltų sodiečių moterų kykų ir pasišiaušusių ar pomaduotų ūkininkų plaukų. Didelės pintinės stovėjo šalia gaspadinių, atėjusių iš toli išklausyti Mišių; ir nuo visos šios minios tartum nuo kaimenės tvankią ir karštą liepos dieną kilo galvijų kvapas ir garai. Gaidžių giedojimas veržėsi pro atlapotas duris drauge su karvių mykimu, kurios ganėsi gretimoje lankoje. Retkarčiais gaivaus laukų oro srovė įsiverždavo į bažnyčią ir pakeldama pakeliui ilgus moteriškų gobtuvų kaspinus blaškė ant altoriaus vaško žvakių geltonas liepsneles...

— Tebūnie Dievo valia! Amen! — užbaigė pamokslą kunigas. Paskui patylėjęs atskleidė knygas ir, kaip kiekvieną sekmadienį, ragino savo parapijiečius atkreipti dėmesį į smulkius parapijos reikalus.

Klebonas buvo žilagalvis senukas, jau beveik keturiasdešimt metų kunigaująs savo parapijoj, ir pamokslas jam buvo priemonė draugiškai bendrauti su savo parapijiečiais.

Jis pradėjo:

— Melskitės už Dezirė Valeną, kuris sunkiai serga, o taip pat už Pomelę, kuri ilgai nesikelia po gimdymo.

Kažką užmiršęs jis ėmė ieškoti popieriaus skiautelių, įdėtų į brevijorių; o atradęs du, tęsė toliau:

— Neleiskite vaikams ir mergaitėms bėgioti vakarais po kapines, nes aš turėsiu įspėti kapinių sargą.

Valandžiukę pagalvojęs jis pridūrė:

— Ponas Sezaras Omonas ieško doros mergiotės tarnaitės darbams... Tai viskas, brangieji, linkiu jums Dievo Tėvo, Sūnaus ir šventosios Dvasios malonės.

Ir jis nulipo nuo sakyklos baigti Mišių.

Kai Malandenai sugrįžo į savo gryčią, paskutinę Sabliero kaimelyje pakeliui į Furvilį, tėvas, — senas, žemo ūgio, sausas ir susiraukšlėjęs žmogelis, — atsisėdo už stalo ir kol jo pati kėlė nuo plytos katiliuką, o duktė Adelaida traukė iš indaujos stiklines ir lėkštes tarė:

— Vieta pas Omoną galbūt ir nebloga; juk jis dabar našlys, sužadėtinė jo nemyli, vadinasi, jis yra vienų vienas ir šį tą turi. Ne pro šalį būtų pasiuntus ten mūsų Adelaidą.

Tuo tarpu žmona pastatė ant stalo juodutėlį katiliuką, nuėmė dangtelį ir kol iš ten kilo palubėn sriubos garai, pilni kopūstų kvapo, ji galvojo.

Vyras traukė toliau:

— Jis tikrai kažką yra sumanęs. Tik reikia būti apsukriai, o mūsų Adelaida — baisiai nerangi.

Žmona atsakė:

— Galima pamėginti.

Paskui atsigręžusi į dukterį, iš pažiūros žioplą merginą geltonais plaukais, storais, raudonais kaip obuolys veidais, ji suriko: