Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

Pagaliau miestelėnai išsiskirstė.

Pamažu sudrumstą miestą vėl apgaubė rimtis. Kur ne kur kartais dar kildavo klegesys, paskui ištirpdavo tolumoje.

Tik vienas ponas Turnevau dar tebeklaidžiojo nuliūdęs, kad teks laukti visą savaitę. Jis vis dar kažin ko tikėjosi, vylėsi, pats nežinodamas ko, širsdamas, kad policija leidžia uždaryti visuomenei naudingą įstaigą, laikomą josios priežiūroj.

Sugrįžęs čionai jis uostinėjo sienas, ieškodamas uždarymo priežasties; ir staiga pastogėj pamatė užklijuotą kažkokį skelbimą. Skubiai užsidegęs vaškinį degtuką, jis perskaitė šiuos žodžius, pabrėžtus stambia nelygia rašysena: „Uždaryta dėl Pirmosios komunijos“.

Tada jis atsitolino supratęs, kad viskas baigta.

Girtuoklis kriokė dabar išsitiesęs visu savo ūgiu ties nesvetingomis durimis.

Rytojaus dieną visi lankytojai vienas po kito surado progą pereiti ta gatve su popieriais po pažastimis, kad rimčiau atrodytų; ir kiekvienas jų paslapčia permetė akimi slėpiningą užrašą: „Uždaryta dėl Pirmosios komunijos“. II

Reikia paminėti tai, kad madam turėjo brolį, stalių, gyvenantį Virvilio miestelyje. Tuo metu, kai ji dar laikė viešbutį netoli Iveto, ji tapo brolio dukters krikšto motina. Mergaitė buvo pakrikštyta Konstancijos vardu. Stalius žinodamas, kad jo sesuo gerai gyvena, neišleido jos iš akių, nors matydavosi jiedu labai retai: abudu buvo užsiėmę darbais ir viens nuo kito gyveno gana toli. Bet jo dukrelei sukako dvylika metų, ir ji turėjo eiti Pirmosios komunijos šiais metais, todėl jis griebėsi šios progos susiartinti ir parašė seseriai, kad tikisi ją dalyvausiant šioj ceremonijoj. Senukai tėveliai buvo mirę, ji negalėjo atsakyti savo krikštadukrai ir sutiko. Jos brolis, vardu Žozefas, savo meilumu ir atidumu tikėjosi pasiekti, kad bevaikė sesuo sudarytų testamentą mažytės naudai.

Sesers profesija nė kiek nedrumstė jo sąžinės ramybės, antra vertus, jų krašte nė žinot niekas nieko nežinojo. Apie ją kalbėdami tesakydavo: Ponia Teljė, Fekano miestietė, — kas leisdavo spėti, kad gyvenanti iš savo rentos.

Iš Fekano į Virvilį buvo mažiausiai dvidešimt mylių; o dvidešimt mylių kelio sodiečiui sunkiau nuvažiuoti negu civilizuotam žmogui perplaukti vandenyną. Virvilio gyventojai niekada nenuvažiuodavo toliau Ruano, o fekaniečių niekas netraukė į mažutį sodžiuką, glūdintį lygumose ir priklausantį kitam departamentui.

Bet štai prisiartino metas, kada jai reikėjo ten važiuoti, ir madam atsirado keblioje padėtyje. Pagalbininkės ji neturėjo, o palikti savo įstaigą be jokios priežiūros, nors vienai dienai, ji jokiu būdu negalėjo. Tarp aukšto ir apačios damų kils neišvengiamos varžytuvės; paskui Frederikas, be abejo, pasigers, o tiesa ta, kad kai jis girtas, nei už šį, nei už tą gali užmušti. Tada ji pasiryžo su savimi išsivežti visą savo personalą, išskyrus Frederiką, kuriam davė laisvę ligi užporyt dienos.

Jos brolis, į kurį ji buvo kreipusis laišku, nė kiek nesipriešino jos sumanymui ir apsiėmė patalpinti pas save visą kompaniją, kuri turėjo pernakvoti pas jį vieną naktį. Ir štai šeštadienio rytą, aštuntą valandą, greitasis traukinys išvežė madam ir jos drauges antrosios klasės vagonu.

Ligi Bezevilio jos važiavo vienos ir tarškėjo kaip šarkos. Bet šioje stotyje į jų vagoną įsėdo viena porelė. Vyras, senas sodietis, apsivilkęs mėlyna palaidine, su plisuota apykakle, plačiomis rankovėmis, surauktais ir baltai apvedžiotais galais, ant galvos dėvintis senovinę aukštą skrybėlę, vienoj rankoj turėjo milžinišką žalią skėtį, o antrojoj — didžiausią pintinę, iš kurios kyšojo trys išsigandusių ančių galvos. Žmona, šauniai atrodanti su savo kaimiška apranga, turėjo vištos fizionomiją su aštria it snapas nosimi. Ji atsisėdo priešais savo vyrą ir tartum sustingo vietoje, patekusi į tokią gražią kompaniją.

Iš tikrųjų vagonas švytėjo vaiskiomis drabužių spalvomis. Madam — nuo galvos ligi kojų visa šviesiai mėlynuose šilkuose — buvo ant savo kostiumo užsimetusi dirbtinio prancūziško kašmyro akį rėžiantį skaisčiai raudoną šaliką. Fernandą puškėjo raibuose škotiškuose drabužiuose, kurių lifas, su vargu jos draugių užvarstytas, kėlė jos riebią krūtinę kaip du didžiausius kamuolius, judančius po materija, tarytum tai būtų kažkoks skystimas.

Rafaelė dėvėjo plunksninę skrybėlaitę, primenančią lizdą, pilną paukščiukų, violetinę suknelę su auksuotais blizgučiais, rytų stiliaus, kuri tiko žydiškam jos veido tipui. Roza, su rožine suknele plačiais velionais, panašėjo į storulį vaiką, į tuklų nykštuką; o keisti dviejų Pompų tualetai tarytum buvo pasiūti iš tų senų langų užuolaidų, užuolaidų su vaiskiais piešiniais, atsiradusių restauracijos metu.

Kai tik jos pasijuto esančios ne vienos vagone, tuojau nutaisė rimtus veidus ir ėmė kalbėtis apie kilnius dalykus, idant sudarytų apie save gerą opiniją. Bet štai Bolbeke į vagoną įlipo kažkoks ponelis su šviesiais bakenbardais, su žiedais ant rankų ir auksine grandinėle; į vagono tinklelį jis įmetė keletą į klijuotę suvyniotų paketų. Jis atrodė linksmas ir šaunus vyrukas. Pasisveikino, nusišypsojo ir paklausė nesivaržydamas:

— Jūs keičiat garnizoną, mesdames?

Šis klausimas sukonfūzino ir sugėdino visas damas. Pagaliau madam atsikvošėjo ir atsakė sausai, norėdama atkeršyti už korpuso garbę.

— Tamsta galėtum būti mandagesnis!

Jis atsiprašė:

— Atleiskit, aš norėjau pasakyti — vienuolyną.

Madam, nerasdama ką atsakyti arba laikydama pataisą galbūt patenkinama, dėmesingai linktelėjo suspausdama lūpas.

Tada ponaitis, kuris buvo atsisėdęs tarp Rozos ir senuko sodiečio, ėmė žvilgčioti į tris antis, kurių galvos kyšojo iš didžiulės pintinės, ir paskui, pajutęs, kad jis domina visą publiką, ėmė kutenti paukščiams kakliukus, taikydamas joms juokingas prakalbas kompanijai pralinksminti:

— Mes apleidome savo ba-balutę! kvat! kvat! kvat! Kad susipažintume su iešmu, — kvat! kvat! kvat!

Vargšės paukštės suko savo kaklus, idant išvengtų glamonėjimų, dėjo visas pastangas norėdamos išsivaduoti iš savo švendrinio kalėjimo; paskui staiga visos trys kartu sukliko graudžiu beviltišku klyksmu: „Kvat! kvat! kvat! kvat!“ Tada prapliupo juokais visos moterys. Jos lenkėsi, spraudėsi viena pro kitą norėdamos pamatyti antis, kuriomis pašėlusiai susidomėjo; o ponelis žerte žėrė joms meilius žodžius, sąmojus ir pokštus.

Čia įsiterpė Roza ir, pasilenkusi per savo kaimyno kojas, pabučiavo tris paukščius į snapą. Tada visos kitos taip pat užsigeidė jas pabučiuoti, o linksmasis ponelis sodinosi jas sau ant kelių, jodino jas, gnaibė; galiausiai ėmė joms sakyti „tu“.

Abu sodiečiai, labiau pabūgę negu jų paukščiai, beprotiškai vartė akis nedrįsdami nė pasijudinti, ir jų seni raukšlėti veidai nei šypsojos, nei krūpčiojo.

Tada ponas, kuris buvo komivojažierius, juokais pasiūlė damoms vyriškų petnešų ir sučiupęs vieną savo paketą jį atidengė. Tai buvo gudrybė — pakete pasirodė moteriški keliaraiščiai besantys.

Čia buvo keliaraiščių mėlyno, rožinio, raudono, violetinio ir kitokio šilko, su metaliniais segtukais, kuriuos jungė du apsikabinę auksuoti amūrai. Visos damos džiaugsmingai sukliko ir ėmė apžiūrinėti pateiktus pavyzdžius su nelauktu, bet natūraliu rimtumu, įgimtu kiekvienai moteriškei, čiupinėjančiai kokį tualeto dalykėlį. Jos mirkčiojo viena kitai, kuždėjosi“ o madam su pavydu vartė rankose porelę oranžinių keliaraiščių, platesnių ir puikesnių už kitus.