Phil Stutz - Išsilaisvink

Vinis turėjo galimybę tai išbandyti. Kad susitvarkytų gyvenimą, Viniui reikėjo paskambinti įtakingo klubo savininkui, kurį jis buvo supykdęs. Vėl reikėjo prašytis pas jį į darbą, o tai gana baugino, maža to, Vinis privalėjo to žmogaus dar ir atsiprašyti. Kiekvienas kartas, kai jis imdavo sau kartoti: „Aš negaliu to padaryti“, buvo ženklas pritaikyti priešingo noro metodą. Pradelsęs dvi savaites Vinis, savo paties nuostabai, ėmė ir paskambino. Klubo savininkas nepaskambino jam penkias dienas, dėl to Vinis gavo progą dar šimtą kartų išgyventi ženklus.

Galiausiai jis sulaukė atsakomojo skambučio, kurio taip bijojo. Klubo savininkas kaip reikiant išbarė Vinį. „Tai buvo ilgiausios, labiausiai suknistos minutės mano gyvenime“, – prisiminė Vinis. Tada klubo savininkui kažkas paskambino kita linija ir jis paliko Vinį laukti „dar penkias labiausiai suknistas minutes“. Per tą laiką Vinis nesustodamas taikė metodą, lyg tai būtų ne gyvybės, o mirties klausimas, manė, kad tas žmogus dar stipriau jį išplūs, tačiau kada klubo savininkas vėl paėmė ragelį, apgailėtina Vinio karjera perėjo į visai kitą lygmenį. Savininkas pasiūlė jam nuolatinį pasirodymų laiką savo klube – ir tai išvertė Vinį iš koto. Toks įvykių posūkis jį pribloškė, arba, kaip jis apibūdino: „Pasisekė, kaip aklai vištai grūdas.“

UŽSLĖPTA NAUDA:

SKAUSMAS PAVERČIAMAS GALIA

Iš tiesų, čia jokia atsitiktinė sėkmė. Esu tai matęs daugybę kartų: pacientai negaili pastangų žengti pirmyn, ir staiga, tarsi burtų lazdele mostelėjus, atsiranda reikiamų žmonių ar aplinkybės susiklosto taip, kad pacientams atsiveria nauji keliai.

Tą patyriau savo kailiu, kai dar nieko nežinojau apie metodus. Man teisininko profesija, vadinasi, ir savaime suprantamas prestižas bei aukštas atlyginimas, atrodė tarsi paauksuotas narvas, kitaip tariant, savotiška mano komforto zona. Kad vėl imčiau judėti į priekį, turėjau palikti juridinę kontorą, kurioje dirbau. Nusprendžiau tapti psichoterapeutu, tačiau kol įgysiu reikiamą kvalifikaciją, praeis ketveri metai. Iš ko gyvensiu visą tą laiką? Nesitikėdamas nieko doro, išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą aibei advokatų, prašydamas dirbti ne visą dieną. Dauguma jų į mano pasiūlymą atsakė neigiamai. Kada jau buvau bepuoląs į neviltį, netikėtai man paskambino vienas advokatas, su kuriuo mokiausi tame pačiame universitete. Pats Dievas man jį atsiuntė. Tas advokatas sutiko, kad dirbčiau tiek valandų, kiek pats panorėsiu. Jis netgi supažindino mane su skyrybų teise, šios srities išmanymas man labai padėjo lavinti savo, kaip psichoterapeuto, įgūdžius. Be šio žmogaus pagalbos nebūčiau taip pakeitęs savo gyvenimo.

Vos pradėjęs psichoterapeuto praktiką, jau neabejojau, kad mano akademinis kursas turi nemažai spragų. Nepadėjau žmonėms tiek, kiek maniau galintis. Ėmiau ieškoti, kas galėtų mane išmokyti to, ko trūko. Nors daugybę kartų teko nusivilti, aš nesilioviau ieškojęs. Ir tos paieškos galiausiai atvedė mane į Filo seminarą. Pripažįstu, tai buvo dar viena iš dangaus man siųsta dovana. Filas sąžiningai man atsakinėjo, nors apibėriau jį tūkstančiais klausimų. Skirtingai nei kiti, jis neįsižeisdavo ir nepradėdavo išsisukinėti, jei mėgindavau užginčyti jo atsakymą. Jaučiausi taip, lyg man į rankas būtų patekusi enciklopedija, bet ji kalbėjo su manim, atsakinėjo į klausimus, kankinusius mane visą sąmoningą gyvenimą.

Jei šie susitikimai ir netikėtai atsivėrusios galimybės ne atsitiktinė sėkmė, tai kas tada? Štai kaip tai apibūdino XX a. škotų tyrinėtojas V. H. Maris: „Tą akimirką, kai žmogus ima visiškai pasitikėti savimi, apsireiškia Dievo apvaizda... ir ima jo labui siųsti nenumatytus įvykius, susitikimus ir materialinę naudą, kokių nė vienas žmogus nesvajoja galįs gauti.“

„Dievo apvaizda“ – senamadis posakis, tačiau labai tikslus. Jis reiškia pagalbą, nematomą vedlį, kurie ateina iš kažkur aukščiau. Maris norėjo pasakyti, kad apsisprendę judėti į priekį jūs imate žengti išvien su pačiu pasauliu, ir tai leidžia jums pasinaudoti nesuskaitoma daugybe jo siūlomų galimybių. Ši neregima pagalba – tai tik lašas tos didžiulės naudos, kurią jums gali duoti aukštesnės jėgos. Mes apie tai jau kalbėjome: jei norite naudotis šių jėgų energija, negalite jų valdyti nesusitapatinę su jomis.

Tik negalvokite, jog viskas taip paprasta. Kad pateiktų savo viršininkui neprilygstamą kūrybingą pasiūlymą, mano pacientas labai sunkiai dirbo daug naktų ir savaitgalių, tačiau kada pagaliau įgavęs drąsos išklojo savo idėją, viršininkas ją atmetė. „Jūs sakėte man, kad jei žengsiu į priekį, pasaulis man padės“, – papriekaištavo jis man.

Štai taip šiuolaikinis protas įpratęs klaidingai suvokti dvasines jėgas. Žmogus nori, kad jėgos veiktų, kaip suplanavo. Taip, judėjimas į priekį yra galingas būdas susijungti su aukštesnėmis jėgomis. Tačiau neįminta paslaptis, kaip jos veikia, kokiais būdais, mums dažniausiai nesuvokiama. Pasaulis atsimokės jums kaip dresuotas ruonis kaskart, kai žengsite žingsnį pirmyn. Tiesą sakant, naivus tikėjimas, kad taip ir bus, tai tik dar viena komforto zonos versija.

Mokydamiesi dirbti su aukštesnėmis jėgomis pacientai susiduria su dar viena paslaptimi. Jie jaučia, kad jų jėgos auga, bet staiga, nežinia kodėl, ima ir atsitinka kas nors bloga. Dažniausiai jie pasipiktina, tarytum ryšys su aukštesnėmis jėgomis galėtų stebuklingu būdu apsaugoti juos nuo nelaimių.

Mes tokį reiškinį vadiname dvasiniu nesubrendimu. Subrendęs žmogus supranta, kad tikslai, kuriuos keliamės ir kuriuos mums numato pasaulis, labai skiriasi. Dažniausiai žmonės nori pasiekti sėkmę išoriniame pasaulyje, kitaip tariant, visuomenėje: pavyzdžiui, turėti sėkmingą verslą ar susirasti gyvenimo partnerį. Pasauliui, priešingai, nerūpi mūsų išoriniai laimėjimai, jo tikslas – padėti mums įgauti vidinės stiprybės . Mes stengiamės pasiekti ko nors išoriniame pasaulyje, pasauliui rūpi mūsų vidus .

Tai paaiškina, kodėl mūsų nelaimės nesibaigia, net kada pradedame judėti pirmyn: nesėkmės – tai tik vienas iš būdų, kuriais pasaulis gali padidinti mūsų vidinę stiprybę. Visiems aišku, kad norint užsiauginti raumenis reikia stiprinti jų atsparumą, šiuo atveju, kuo sunkesniems krūviams. Tiesą sakant, nelaimės – tai ir yra krūvis, didinantis vidinę stiprybę .

Pats patyriau, kokią neįtikėtiną tvirtybę įgyja žmonės, bandydami atsilaikyti prieš nelaimes. Į mano seansus vaikščiojo moteris. Jos vyras tvarkė visus šeimos finansus, kada jis mirė, ji susidūrė su nelengva užduotimi – įgyti bent jau finansų tvarkymo pradmenis. Praėjus metams po jo mirties, ta moteris ne tik pradėjo sėkmingą verslą, bet ėmė daugiau bendrauti su artimaisiais, savo pavyzdžiu mokydama juos pasitikėti savimi. Imkime atsitikimą su jos paaugle dukra: jai buvo svarbi draugystė su viena mergaite – populiariausia klasėje, bet ši įskaudino ją žinute: „Pavargau apsimetinėti tavo drauge.“ Mama išgyveno, kad po tokios nuoskaudos jos dukra niekada neatsigaus. Bet ji susidraugavo su kitomis mergaitėmis, ir netrukus įsitikino, kad gali būti įdomi kitiems ir be savo įžymiosios draugės. Mergaitės draugystė su kitomis ir savigarba tik stiprėjo.

Vidinė jėga neatsiskleidžia, kol jūs neprisiverčiate peržengti savo nesėkmių. Frydrichas Nyčė, žymus XIX a. pabaigos mąstytojas, puikiai nusakė tai vienu savo aforizmu: „Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius.“ Jo mintis, kad nelaimės gali turėti teigiamą aspektą, buvo visiškai nauja.