Phil Stutz - Išsilaisvink

Kada pacitavau F. Nyčę Viniui, jis užvertė akis į lubas ir išpoškino: „Klausyk, Harvarde, aš ne toks kvailas kaip atrodau. Kai ką apie Nyčę ir aš žinau, kalbėjo jis gražiai, bet negyveno kaip Indiana Džounsas.“ Vinis buvo teisus, F. Nyčė gyveno kaip atsiskyrėlis.

Tai nestebina. Filosofinius veikalus rašo intelektualai, kurie retai klausia savęs, kaip jų idėjas reikėtų taikyti tikrovėje. Kada jūsų rūsį apsemia ar jus palieka sutuoktinis, vargu ar prisimenate apie Nyčę. Tokiomis akimirkomis visi mąstome vienodai: „Taip neturėjo nutikti.“

Kad ir kokia natūrali atrodo ši reakcija, ji tikrai ydinga: jūs atsisakote priimti tai, kas jau įvyko. Tai pats didžiausias laiko švaistymas. Kuo daugiau skųsitės, tuo labiau įstrigę jausitės. Apibrėžti tam, kuris pasyviai skendi skausme, yra labai paprastas žodis – auka.

Auka įsitikinusi, kad žino, kaip turi veikti pasaulis. Kada reikalai klostosi ne taip, kaip „norima“, auka nusprendžia, kad pasaulis eina prieš ją. Tai tampa pagrindine priežastimi pasiduoti ir vėl grįžti į komforto zoną: ten ji gali sau leisti nieko nedaryti.

Nereikia didelio proto suprasti, kad toks žmogus nejuda pirmyn ir nepasidaro stipresnis. F. Nyčės teiginio prasmė tokia: pačios nelaimės padaro jus stipresnius. Bet taip nėra. Vidinės stiprybės įgauna tik tie, kas sugeba nelaimės akivaizdoje judėti į priekį .

Aukai tai yra neįmanoma. Savo energiją ji iššvaisto pirmiausia mintims, kad taip neturėtų būti. Ši energija negrįš, kol auka nesusitaikys su tuo įvykiu, kad ir koks skausmingas jis būtų. Tik kada susitaikome su nesėkmėmis, mechanizmas ima veikti .

Štai tada ir ateina metas pritaikyti priešingo noro metodą. Šiuo atveju visai nesvarbu, turėjo taip būti ar neturėjo, metodas pasiūlo jums veiksmingą būdą susitaikyti su skausmu. Šiuo atveju yra truputį kitaip: metodas taikomas ne tam, kad pasirengtumėte būsimam skausmui. Pats metodas veikia taip pat, tik šį kartą nukreipiamas į skausmą, išgyventą praeityje (net jei tai įvyko vos prieš 5 minutes). Taigi jūs mokotės trokšti to, kas jau įvyko .

Kuo skubiau ir dažniau atsitikus bėdai pritaikysite metodą, tuo greičiau sugebėsite atgauti pusiausvyrą. Kai kurie galbūt pirmąkart gyvenime įvykus nelaimei nesijaus aukomis. Tiems, kas moka taikyti priešingo noro metodą, F. Nyčės idėjos tampa tikrove.

Tai bent jau veikia, kada nemalonumai nereikšmingi, tarkim, vėluojate dėl transporto spūsčių arba sugenda kopijavimo aparatas. Tuomet pradedate atsigauti daug greičiau nei manėte, kad įstengsite, ir jūsų atsparumas skausmui tik didėja. Tačiau ką daryti, kai susiduriame su nepalyginti didesnėmis, siaubingesnėmis nelaimėmis? Pavyzdžiui, prarandame viso gyvenimo santaupas arba miršta vaikas? Ar įmanoma – o gal tai net prieštarauja sveikam protui – susitaikyti su įvykiu, kuris sugriauna visą jūsų gyvenimą?

Žinau žmogų, kuris yra pakankamai išgyvenęs, kad atsakytų į šitą klausimą. Tai žymus austrų psichiatras Viktoras Franklis. Tačiau išminties jis įgijo ne mokydamasis, o išgyvenęs protu nesuvokiamų dalykų. Jam teko kalėti keturiose nacių koncentracijos stovyklose, tada buvo nužudyta jo motina, tėvas, brolis ir žmona. Bet jis neketino pasiduoti: net koncentracijos stovyklose gydė žmones. Jis labai stengėsi sustiprinti dvasią tiems, kurie, kaip ir jis, prarado viską, įskaitant ir norą gyventi. Atsakymą į šį klausimą jis apibendrino savo knygoje „Žmogus ieško prasmės“.

V. Franklis priėjo neįtikėtiną išvadą, kad net baisiausiomis aplinkybėmis, tokiomis kaip nemiga, badas ir nuolatinė, kasdienė mirties baimė, išlieka galimybė tobulinti vidinę stiprybę. Tiesą sakant, tai buvo vienintelis dalykas, kurio naciai nepajėgė atimti iš kalinio. Patekus į koncentracijos stovyklą, naciams atitekdavo viskas: asmens turtas, jam brangių žmonių ir galiausiai jo paties gyvenimas. Bet naciai neįstengdavo atimti ryžto nepalūžti, dvasinės stiprybės, nesvarbu, kiek laiko jam likę.

Kad ir koks nykus ir beprasmis buvo gyvenimas mirties stovyklose, V. Franklis teigė, kad jis vis tiek „teikė galimybių ir iššūkių. Vieni galėjo šią patirtį pritaikyti paversdami gyvenimą vidiniu triumfu, kiti nepriimti iššūkių ir paprasčiausiai vegetuoti“. Čia susiklosčiusi „ypač sunki išorinė situacija suteikė žmogui galimybę pasiekti neįtikėtiną dvasinę stiprybę“. Palaikomi šios vidinės dvasinės stiprybės silpni kaliniai kartais lengviau pakeldavo stovyklos baisumus, o fiziškai ištvermingesni palūždavo.

V. Franklis tik patvirtino, ką mes jau buvome pastebėję: nesvarbu, kokie jūsų išoriniai tikslai, gyvenimas jums iškelia kitus tikslus. Jei šie tikslai skiriasi, gyvenimas visuomet laimi. Pasak V. Franklio: „Ne taip svarbu, ko mes tikimės iš gyvenimo, svarbu, ko jis tikisi iš mūsų.“ Turite išsiaiškinti, ko iš jūsų nori gyvenimas, net jei kentėti neprarandant garbės ir orumo, pasiaukoti dėl kitų ar nepasiduoti nevilčiai dar bent vieną dieną – tada pakilkite ir priimkite tą iššūkį.

Šis kelias atskleidžia vidinę didybę – tai, ko į išorę orientuotai mūsų visuomenei labiausiai trūksta.

Mes pripratę sieti didybę su tokiais žmonėmis kaip Napoleonas ar Tomas Edisonas, kurie tapo galingi ar garsūs matomais darbais. Ir labai menkai vertiname vidinę didybę , kurią gali išsiugdyti kiekvienas, nesvarbu, kokia to žmogaus padėtis visuomenėje. Tačiau prasmės mūsų gyvenimui suteikia tik vidinė didybė, be jos visuomenė taptų bedvasiu kiautu.

Toks visuomeninės sėkmės sureikšminimas skatina mūsų savanaudiškumą renkantis tikslus. Kita vertus, vidinė didybė stiprėja tik tada, kai gyvenimas padaro jūsų tikslus neįmanomus. Tuomet jums prisieis stoti į kovą su savimi, kad priderintumėte savo planus prie tikslų, kuriuos jums numatė gyvenimas. Ir būsite priversti nebūti tokie savanaudžiai – turėsite patikėti savo gyvenimą kažkam aukštesniam nei jūs. V. Franklio knyga – tai žmogaus triumfo kraštutinėmis aplinkybėmis aprašymas. Tikroji V. Franklio didybė atsiskleidė ne tada, kai jis tapo žymiu psichiatru, o būtent koncentracijos stovyklose, kur gyvendamas nežmoniškomis sąlygomis vis tik sugebėjo įžvelgti prasmę.

BAIMĖ IR DRĄSA

Ir dar viena nauda, kurią gaunate taikydami priešingo noro metodą, yra pati svarbiausia – jūs įgyjate drąsos. Mane visą laiką erzino, kad psichoterapija tiesiogiai neužsimena apie drąsos poreikį – visiems pacientams, su kuriais dirbau, jos trūko. Tačiau psichoterapeutai, kaip ir mes visi, traktuoja drąsą ne kaip psichologijos tyrinėjimo objektą, o kaip kažkokią mitinę galią, būdingą tik didvyriams, nepažįstantiems žmogiškos baimės.

Didvyrių galima pamatyti tik filmuose. Tikroji drąsa užgimsta paprastų žmonių, kurių baimės visų vienodos, širdyse. Dažniausiai drąsa išryškėja netikėtai ir paslaptingai – pats žmogus nesuvokia, kaip jis tai padarė.

Filas drąsos nelaikė nei mitine galia, nei paslaptimi. Jis apibūdino drąsą kaip paprastą žmogišką savybę, būdingą kiekvienam. Drąsa – tai gebėjimas veikti baimės akivaizdoje. Daugumai tai atrodo neįmanoma ir priklauso nuo to, kaip išgyvenama baimė.

Baimę beveik visuomet siejame su kokiu nors grėsmingu ateities įvykiu. Jei išsakysiu savo nuomonę, mane atleis. Jei pradėsiu verslą, bankrutuosiu. Juo labiau jūsų pasąmonėje įsigali šis ateities vaizdinys, tuo labiau paralyžiuoti darotės – negalite žengti žingsnio, kol neįsitikinate, kad tas nemalonus įvykis neatsitiks. Tačiau to garantuoti jums niekas negali, tai neįmanoma.

Nors ir sunku tai pripažinti, visa mūsų kultūra pagrįsta melu, kad įmanoma būti tikram dėl ateities. Eik į gerą mokyklą, valgyk sveiką maistą, nusipirk tinkamų akcijų – ir tavo ateitis garantuota. Kad įgautumėte drąsos, privalote atsisakyti užtikrintos ateities iliuzijos.