Phil Stutz - Išsilaisvink

– Jei leisite man dabar išeiti, sutinku, – atsakė Vinis pusiau juokaudamas. Tačiau grįžo ir atsisėdo į savo kėdę. Pirmą kartą išvydau jo akyse viltį, kad jo gyvenimas galėtų būti geresnis.

AUKŠTESNĖ JĖGA: JUDĖJIMAS Į PRIEKĮ

Tik pavieniai individai atsisako gyventi ribotą gyvenimą. Jie turi iškentėti nenusakomą skausmą – nuo ilgai trunkančių nesėkmių iki trumpų keblių situacijų ir rūpesčių. Be to, jiems prisieina kasdien išgyventi nereikšmingas kančias, nes jie privalo laikytis drausmės: prisiversti užsiimti tuo, kuo neužsiimame, nors ir žinome, kad reikia, pavyzdžiui, atlikti pratimus, sveikai maitintis ir išlikti organizuotiems. Kadangi nieko nebijo ir nevengia, jiems nėra kliūčių siekti karščiausių troškimų. Tokie žmonės atrodo gerokai gyvybingesni nei daugelis iš mūsų.

Jie turi kai ką, kas padeda iškęsti kančias. Tikslo siekį. Jų veiksmai dabartyje, kad ir kiek skausmo tai teiktų, vertinami tik vienu aspektu – ką tai duos ateityje. Tam, kuris visko bijo ir dėl to stovi vietoje, pirmiausia rūpi gauti greitą atlygį, jam nusispjaut į ateitį.

Tikslo nepasieksite vien apie jį galvodami. Reikia imtis veiksmų, kurie verstų jus judėti į priekį. Veikdami pažadinate jėgą, daug galingesnę nei skausmo baimė ir noras jo išvengti. Mes vadiname tai judėjimo į priekį jėga.

Tai pirma iš aukštesnių jėgų, apie kurias kalbėsime šioje knygoje. Jos vadinamos aukštesnėmis todėl, kad egzistuoja ten, kur tvarkosi ir kuria pats pasaulis, suteikdamas joms paslaptingų galių. Šios jėgos nematomos, tačiau jų poveikis jaučiamas visur. Ir ryškiausiai juntama judėjimo į priekį jėga.

Jos galia – tai paties gyvenimo galia. Visa, kas gyva – nuo vienaląsčio organizmo iki rūšies ir iki visos planetos – laikui bėgant evoliucionuoja tik vedami tikslo. Nepertraukiamas gyvybės egzistavimas per milijonus metų – geriausias nenugalimos judėjimo į priekį jėgos įrodymas.

Ši jėga palytėjo ir jūsų gyvenimą. Jūs įžengėte į gyvenimą kaip bejėgis kūdikis ir per trumpą laiką iš šliaužiojančios būtybės virtote žmogumi, tvirtai stovinčiu ant kojų ir einančiu pirmyn. Pasiekėte tai, nors kelyje teko patirti daug skausmingų pralaimėjimų. Pastebėkite, kaip vaikščioti mokosi vaikas. Nesvarbu, kiek kartų jis krinta, tučtuojau atsikelia ir vėl siekia savo tikslo. Vaikų tikslo siekis nepaprastas, juos veda judėjimo į priekį jėga.

Judėjimo į priekį jėga ugdo svarbiausius vaikų gebėjimus, kurių jiems reikia augant. Kadangi ši jėga vienodai veikia visus vaikus, ją galime laikyti visuotine, tik apie jos egzistavimą vaikai nė nenutuokia. Su suaugusiaisiais viskas kitaip. Pagrindinis subrendusio žmogaus tikslas – suvokti savo tikslą gyvenime. Tas tikslas kiekvieno yra kitoks – jį rasti yra individualus kiekvienos asmenybės reikalas. Judėjimo į priekį jėga suaugusį žmogų veikia tik tada, kai jis sąmoningai sutinka ją naudoti, tai yra priimti ir iškęsti tą skausmą – neišvengiamą šios jėgos dalį.

Dauguma mūsų mieliau vengia skausmo. Todėl neišnaudojame visų savo galimybių ir niekada netampame savimi. Vinis – puikus pavyzdys. Vaikystėje jį tarsi kas iš vidaus vertė juokinti žmones, jis vis tiek, nors ir gaudavo diržų, kiekvieną dieną linksmindavo tėvo klientus. Tačiau suaugęs nusprendė, kad nebenori daugiau kentėti. Dėl tokio apsisprendimo jis virto tuo, kuo virto – ribota, apgailėtina asmenybe, maža dalele to, kuo galėtų būti.

Pagautas entuziazmo, ėmiau karštai aiškinti Viniui: „Kada judate į priekį, gyvenimas kaip žvaigždė spinduliuoja šviesą visiems aplink. Jei slepiatės komforto zonoje, gyvenimas virsta juodąja skyle ir ji vis traukiasi.“

Tačiau Vinis neužsikrėtė mano džiūgavimu. „Jūs kalbate kaip mano sekmadieninės mokyklos mokytoja, senmergė, kuri taip niekada su niekuo ir nepermiegojo. Jūs neturite supratimo, ką reiškia atiduoti sudraskyti savo kiaušus įsisiautėjusių šiknių miniai.“

Kad ir kaip šiurkščiai tai nuskambėjo, aš jį supratau. Viniui judėjimo į priekį jėga tereiškė krūvą beprasmių žodžių. Jam reikėjo pajusti tą jėgą, kaip ji išeina iš jo ir priverčia judėti. Tik tada jis galės ja patikėti.

Mano supratimu, kaip tik to trūksta tradicinei psichoterapijai. Ji gali paaiškinti mintis ir jausmus, tačiau negali padėti pacientui atrasti tiesioginio ryšio su jėgomis, kurias pasitelkęs jis pakeistų savo gyvenimą. Susipažinęs su Filu iškart supratau, kad jis žino, kaip užmegzti šitą ryšį. Visa tai galėjo padaryti jo išrasti metodai.

Metodai buvo sukurti tam, kad galima būtų išnaudoti nepaprastos aukštesnių jėgų prigimties privalumus. Mes pripratę prie jėgų, kurias galime kontroliuoti: paleidžiame dujas, įjungiame šviesą, atsukame karšto vandens čiaupą ir gauname norimą rezultatą. Šios jėgos egzistuoja atskirai nuo mūsų, mes naudojamės jomis, bet nesame su tuo susiję. Ir nesvarbu, kokios vidinės būsenos tą akimirką esame.

Su aukštesnėmis jėgomis kitaip, jų nepatirsime, jei nebūsime su jomis susiję. Kad priverstumėte dirbti aukštesnę jėgą, turite veikti su ja išvien. O tai galima padaryti priimant tokią pat formą kaip pati jėga – tampant mažyte pačios jėgos versija. Todėl, kad ir kiek galvotumėte, tai nepadės, privalote pakeisti vidinę būseną.

Tuo ir genialūs metodai. Kiekvienas aprašomas metodas leis jums pajusti, ką reiškia veikti išvien su skirtingomis aukštesnėmis jėgomis, naudotis jų energija. Knygoje aiškinama pagrindinių penkių aukštesnių jėgų prigimtis. Paskui mokoma metodų, padedančių susitapatinti su kiekviena iš jėgų. Kada įgusite, galėsite išsikviesti aukštesnes jėgas kada panorėję. Jos padovanos jums neįkainojamą dovaną – galimybę kurti savo gyvenimą.

METODAS: PRIEŠINGAS NORAS

Pirmiausia pasirinkome judėjimo į priekį jėgą, nes jos prigimtis akivaizdžiausia, ji nepaliaujamai eina per pasaulį, skatinama tikslo siekio. Kad susitapatintumėte su šia jėga, irgi turite nesustodami žengti pirmyn savo gyvenimo keliu – tik tada įgausite šios jėgos formą.

Tačiau tai nėra taip lengva. Iki šiol mes, kaip žinome, vengėme žengti pirmyn. Tačiau Filo, regis, negąsdino ši bjauri žmonių silpnybė. Jis sakė man, tuo visiškai įsitikinęs, kad kiekvienas gali nugalėti savo baimę. Paklausiau, kodėl jis toks tikras. Filas paaiškino, kad atrado metodą, galintį išmokyti trokšti skausmo .

Nuskambėjo keistai, netgi iš Filo lūpų. Net ėmiau galvoti, gal jis mazochistas ar dar blogiau. Tada jis man papasakojo šią istoriją, ir aš viską supratau.

* * *

Man buvo trylika, mokiausi vidurinėje mokykloje. Palyginti su kitais berniukais, buvau liesas ir mažas, kiekvienas šalia manęs atrodė aukštas kaip bokštas. Labiausiai tada bijojau piešimo pamokų. Mano piešiniai atrodė kaip didelės dėmės ir priminė veikiau Roršacho rašalo dėmių testą, o ne piešinius.

Bet dar labiau už pamoką bijojau savo suolo „draugo“: stambaus, apžėlusio tankiais gaurais aštuoniolikmečio futbolo komandos kapitono ir galinio saugo. Ta mokyklos žvaigždė man atrodė kaip Dievo ir labai pavojingo gyvulio hibridas. Laimei, mus siejo bent jau viena savybė – abu buvome blogiausi piešėjai klasėje. Kadangi tapome nelaimės draugais, jis atvėrė man širdį.

Kalbėjo apie tai, kas jam brangiausia – amerikietiškąjį futbolą. Jį pirmąjį iš mokyklos pakvietė į miesto lygą, ir ten jis pelnė geriausio galinio saugo vardą. Kaži kodėl, bet jis degė noru papasakoti man, kaip jam pavyko taip išgarsėti.

Tai, ką išgirdau, mane šokiravo – vis dar prisimenu tą pokalbį, nors praėjo keturiasdešimt metų. Jis prisipažino, kad nebuvo nei greičiausias, nei vikriausias. Daug žaidėjų buvo stipresni už jį. Tačiau jis, o ne kuris kitas buvo laikomas geriausiu saugu mieste, ir pavydėtina stipendija tą tik patvirtino. Sakė, kad savo titulą gavo visai ne dėl išskirtinių fizinių duomenų, jo pranašumas – požiūris į smūgius.