Phil Stutz - Išsilaisvink

Galutinis mūsų tikslas – paskatinti jus taikyti metodus, todėl kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiama problemos ir metodo santrauka ir glaustai aprašoma, kaip jį taikyti. Jei rimtai susidomėsite metodais, ne kartą grįšite prie šių santraukų, kad neišklystumėte iš kelio.

Perskaitę pirmuosius keturis skyrius, būsite išmokę taikyti keturis metodus, ir jie atvers jums galimybes gyventi visavertį gyvenimą. Pagalvosite, kad tai jau viskas, ko reikia. Deja, ne. Galbūt nustebsite, tačiau dauguma žmonių liaujasi juos taikę, nors šie ir veikia. Tai viena iš labiausiai siutinančių žmogaus savybių: mes apleidžiame tai, kas mums duoda daugiausia naudos.

Mes nuoširdžiai norime jums padėti pakeisti savo gyvenimą. Jei jums tai irgi rūpi, tuomet nugalėsite vidinį pasipriešinimą. Štai čia susidursite su dar viena kliūtimi. Kad pasisektų, turite suvokti, kas neleidžia jums taikyti metodų, ir turite rasti būdą, kaip su tuo kovoti. Šeštame skyriuje aprašyta, kaip tai padaryti. Jame pristatysime penktą metodą, tam tikra prasme patį svarbiausią. Šis metodas užtikrins, kad nesiliautumėte taikę pirmų keturių.

Yra dar vienas dalykas, kurio jums reikės, kad taikytumėte metodus, padedančius susijungti su aukštesnėmis jėgomis. Tai tikėjimas. Aukštesnės jėgos apgaubtos paslapties, todėl beveik neįmanoma kartkartėmis nesuabejoti jų egzistavimu. Kai kas gal net pavadintų tai egzistenciniu šiuolaikinės visuomenės klausimu – kaip galima tikėti kažkuo neapčiuopiamu. Jei kalbėtume apie mane, tai aš gavau tas abejones su motinos pienu, mat abu mano tėvai buvo ateistai. Vien išgirdę žodį „tikėjimas“ jie būtų pradėję juoktis, ką jau kalbėti apie kažkokias aukštesnes jėgas, kurių negalima racionaliai ar moksliškai paaiškinti. Septintame skyriuje aš aprašiau savo vidinę kovą, kol galų gale įtikėjau, kad aukštesnės jėgos yra, galbūt patikėsite ir jūs.

Taigi jei aš išmokau tikėti, vadinasi, tai gali kiekvienas.

Maniau, kad pripažinęs aukštesnes jėgas iš tikrųjų egzistuojant, būsiu žengęs paskutinį žingsnį tikėjimo kelyje. Deja, klydau. Filas turėjo užslėpęs dar vieną beprotišką idėją. Jis tvirtino, kad kiekvieną kartą žmogui taikant metodą pažadintos aukštesnės jėgos padės ne tik jam, bet ir aplinkiniams. Metams bėgant, ši jo mintis atrodė vis mažiau beprotiška. Aš patikėjau, kad aukštesnės jėgos yra daug daugiau nei vien nauda visuomenei – be jų mes negalėtume išgyventi. Galite manimi netikėti. Aštuntas skyrius suteiks jums galimybę patirti tai patiems.

Tai reiškia, kad mūsų visuomenės būklė, kitaip tariant, sveikata priklauso nuo kiekvieno individo pastangų. Kai bent vienas mūsų užmezga ryšį su aukštesnėmis jėgomis, naudą gauname visi. Ir tai užkrauna ypatingą atsakomybę tiems, kas žino, kaip taikyti metodus. Jie tampa pirmaisiais aukštesnių jėgų kelyje, tais, kurie paskleidžia jas likusiai visuomenės daliai. Jie pionieriai, kuriantys naują, atsigaunančią bendruomenę.

Kiekvieną rytą aš atsikeliu laimingas, nes žinau, kad aukštesnės jėgos yra. Jos niekada nesiliauja mūsų stebinti, atsiskleisti naujais aspektais. Šioje knygoje mes pasidalysime aukštesnių jėgų stebuklu su jumis. Ir jau iš anksto mėgaujamės tuo, kas jūsų laukia.

2 SKYRIUS

Metodas:

priešingas noras

Aukštesnė jėga:

judėjimas į priekį

Mano pacientas Vinis turėjo abejotiną dovaną: pabendravęs kelias minutes jis galėjo nuteikti prieš save kiekvieną. Pirmą kartą atėjusį pas mane sutikau jį laukiamajame ir pasisveikinau, Vinis pašaipiai viauktelėjo: „Kur atkapstėt tokius baldus? Per senienų išpardavimą? Iš koto verčia! Gal dar užsukit į „IKEA“, tai būtų viršūnė!“ Jei Vinis juokaudavo mėgindamas kam nors įgelti, jam nebuvo lygių. Tačiau vien iš gyvenimo aprašymo to nesužinosi. Kada mes susitikome, Viniui buvo trisdešimt treji, ir pradirbęs estrados artistu dešimt metų nenuėjo toliau nei nedidelio klubo scena.

Ir ne dėl to, kad neturėjo progų. Jo agentas atidavė visas jėgas tam, kad pristatytų Vinį platesnei auditorijai: didesniuose klubuose, pokalbių šou, humoro serialuose. Konkurencija buvo didžiulė, bet Vinis turėjo taiklų liežuvėlį ir meistriškai gebėjo prajuokinti. Bėda ta, kad Viniui buvo nusispjaut į agento pastangas. Taurę perpildė paskutinis atsitikimas: Vinio agentas susitarė dėl susitikimo su didelio klubo savininku, vienu iš tų, kurie gali arba sukurti, arba sugriauti kieno nors karjerą, bet Vinis paprasčiausiai nepasirodė, jis net nepaskambino, kad pasiteisintų ar perkeltų susitikimą. Agento kantrybė trūko, jis pagrasino nebedirbsiąs Viniui, nebent šis sutiktų apsilankyti pas mane. „Taigi teko nusileisti, kur dėsies“, – suokalbiškai mirktelėjo man Vinis.

Paklausiau Vinio, kodėl jis tada nenuėjo į susitikimą. Jo pasiteisinimas – pirmasis iš daugelio – nuskambėjo baisiau nei absurdiškai.

– Mėgstu pamiegoti, – burbtelėjo nepatenkintas, – ir mano agentas tai puikiai žino.

– Nejau negalėjote bent šį kartą laiku atsikelti? Juk susitikimas buvo labai svarbus jūsų karjerai.

Vinis papurtė didelę kaip jaučio galvą.

– Ne. Neketinu pasiduoti šitai „padaryk-ką-nors-dėl-savo-karjeros“ karštligei. Per daug įtampos.

Jei atsikelti ryte yra taip neįmanomai sunku, nenuostabu, kad Vinio karjera nepajuda iš mirties taško. Praleistas susitikimas – tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip Vinis kenkė pats sau. Kitą kartą jis patyrė visišką nesėkmę, kada agentas surengė jam pasirodymą didelėje salėje, kur vyko lėšų rinkimo labdarai vakaras. Pasirodymo pradžia buvo puiki, tačiau greitai aštrus Vinio liežuvėlis atsirišo, ir jį tiesiog nušvilpė nuo scenos. Atrodė, kad siutindamas žmones Vinis jaučia malonumą. Kitą sykį agentas išrūpino jam pasirodymą madingame Holivudo vakarėlyje, ten buvo įtakingų žmonių, sprendžiančių, kas filmuosis televizijos serialuose. Vinis, užuot pasistengęs juos sudominti savo talentu, pasirodė girtas, susitaršęs ir dvokiantis vėmalais.

– Ar kada galvojote, kodėl sąmoningai griaunate savo karjerą? – pasiteiravau.

– Nieko aš negriaunu. Tik nenoriu parsidavinėti. Pabučiuoji kam nors į š..., su tuo dar galima taikytis. Gal jie teiksis padaryti tau paslaugą? Netrukus jau šoki pagal jų dūdelę ir perdarai geriausius savo gabalus. Kas nori būti visiems malonus, baigia kokiam nusususiam bare kaip apgailėtinas mulkis, iš kurio pokštų niekas nesijuokia.

Jei „būti visiems maloniam“ reiškė ir laiku ateiti į susitikimus, tai kaip tik to Viniui ir trūko, bet jis viską matė kitaip.

– Mano darbas – tai visus juokinti... o ne būti maloniam... Jei jiems reikia malonaus, tegul pasisamdo vaikiną, kuris alpės gavęs majonezo su balta duona ir laikys tai karališku valgiu. Net padovanočiau tokiam popierinį maišelį, kad galėtų panaudoti pagal paskirtį.

Iš Vinio išties buvo galima pasimokyti, kaip susigadinti karjerą. Negana to, jis įtikino save, kad taip elgiasi vedamas kilnių tikslų. Bet aš nesileidau apgaunamas.

– Matau, jūs apsisprendėte. Grįžkite pas savo agentą ir pasakykite, kad galite puikiai apsieiti be jo, kad jus tenkina tas lygis, kokį turite dabar, ir kad galėsite pats tartis dėl savo susitikimų, – nusviedžiau savo užrašų knygutę ir rašiklį ant stalo ir pakilau iš kėdės. – Jei dabar baigsime seansą, aš net neimsiu iš jūsų pinigų.

Vinio akys išsiplėtė.

– Bet... aš, – sumikčiojo jis, – maniau, mes galėtume... – jis užsimerkė ir susiėmė į rankas. – Na... aš nesakau, kad daugiau nebenoriu .

– Tada gal pasipasakosite, kodėl viską gadinate?