Phil Stutz - Išsilaisvink

Norėdamas gauti atsakymus į savo klausimus, po kiekvieno seminaro stengdavausi ištraukti iš Filo kuo daugiau informacijos. Jis visuomet noriai bendraudavo, regis, jam patikdavo atsakinėti į klausimus, bet kiekvienas atsakymas man sukeldavo dar daugiau klausimų. Jaučiausi tarsi atvėręs didelį informacijos lobyną, todėl norėjau išsinešti tiek, kiek įmanoma. Buvau nepasotinamas.

Tačiau tada iškilo viena problema. Tai, ko išmokau iš Filo, man atrodė taip veiksminga, kad dirbdamas su pacientais norėjau remtis vien jo idėjomis. Tačiau nebuvo jokių mokymų, jokios akademinės programos. Troškau mokytis, bet jam, regis, tai visai nerūpėjo. Jaučiausi nejaukiai. Kokia turi būti mano kvalifikacija, kad jis imtų mane mokyti? Ar jis apskritai kada pagalvojo apie mane kaip apie kandidatą? O gal aš jam įkyrėjau savo klausimais?

* * *

Kai pradėjau vesti seminarus, iš kitų greit išsiskyrė šis rimtas jaunuolis, vardu Baris. Šiek tiek dvejodamas, jis prisistatė esąs psichoterapeutas, bet pamaniau, kad teisininkas, nes labai jau smulkmeniškai manęs visko klausinėjo. Kad ir kuo buvo, man Baris pasirodė sumanus vaikinas.

Bet ne todėl kantriai atsakinėjau į jo klausimus. Niekada pernelyg nesižavėjau intelektu ar kvalifikacija. Įspūdį padarė jo užsidegimas, grįžęs jis ėmė taikyti metodus su didžiausiu įkarščiu. Nežinau, gal man tik pasirodė, bet manęs neapleido jausmas, kad jis jau ilgą laiką ieškojo ko nors panašaus ir pagaliau rado.

Ir tada jis uždavė man klausimą. To dar niekas nebuvo klausęs.

– Man įdomu... kas jus viso to išmokė... šitų metodų ir panašiai? Kada aš mokiausi, net nieko panašaus nebuvo dėstoma.

– Niekas manęs nemokė.

– Pats visa tai atradote?

Dvejojau.

– Na... Ne visai.

Svarsčiau, ar galiu jam papasakoti, kaip iš tikrųjų įgijau tų žinių. Tai išties neįprastas atvejis. Tačiau jokios išankstinės jo nuostatos neįžvelgiau, todėl nusprendžiau surizikuoti. Viskas prasidėjo nuo pirmųjų mano pradėtų gydyti pacientų, ypač vieno.

Tonis buvo jaunas chirurgas rezidentas toje pačioje ligoninėje, kur ir man reikėjo atlikti psichiatrijos rezidentūros praktiką. Jis neatrodė išpuikęs kaip kiti chirurgai, tiesą sakant, kada pirmą kartą pamačiau jį, susigūžusį šalia mano kabineto durų, jis buvo kaip į spąstus pakliuvusi žiurkė. Kai paklausiau, kas atsitiko, Tonis prisipažino: „Aš bijau egzamino.“ Drebėjo taip, tarsi tas egzaminas jau po dešimties minučių, tačiau iki jo dar šeši mėnesiai. Jį baugino visi egzaminai, o šis buvo ypač svarbus – chirurgijos.

Aš aiškinau jo istoriją taip, kaip buvau išmokytas. Tonio tėvui pavyko prasimušti sauso valymo versle, tačiau jaunystėje jis išgyveno nevisavertiškumo kompleksą, nes buvo išmestas iš universiteto. Taigi būtų galima daryti išvadą, jog tėvas norėjo sūnų matyti įžymiu chirurgu, kad bent taip, netiesiogiai, atgautų savigarbą. Bet tėvą tebekankino nesaugumo jausmas ir jis baiminosi, kad sūnus gali jį pralenkti. Dėl šios priežasties Tonis nesąmoningai bijojo sėkmės: tėvas galėjo palaikyti jį varžovu. Neišlaikęs egzaminų jis jaustųsi saugus. Aš buvau išmokytas tikėti tokia versija.

Kada pasidalijau savo išvadomis su Toniu, jis į tai reagavo gan skeptiškai. „Skaitote kaip iš vadovėlio. Tėvas niekada nevertė manęs nieko daryti, juolab jo labui. Negaliu kaltės dėl savo bėdų suversti jam.“ Iš pradžių toks paaiškinimas, jam, regis, padėjo, jis ir atrodė, ir jautėsi geriau. Tačiau egzaminui artėjant simptomai atsinaujino. Tonis norėjo atidėti egzaminą. Patikinau, kad jis nesąmoningai bijo tėvo. Jam tereikia nesiliauti kalbėjus apie savo problemą, ir ji vėl praeis. Tai buvo tradicinis, laiko išbandytas požiūris į Tonio problemą. Aš labai pasitikėjau savimi, taigi buvau tikras, kad egzaminą Tonis išlaikys.

Klydau: egzamino jis neišlaikė, visiškai susimovė.

Paskui Tonis atėjo į dar vieną seansą – paskutinį. Jis vis dar atrodė kaip užspeista žiurkė, tik šį kartą įniršusi užspeista žiurkė. Jo žodžiai tebeskamba man ausyse: „Jūs taip ir nepatarėte man, kaip veiksmingai nugalėti baimę. Jūsų nuolatinės kalbos apie mano tėvą – tas pat, kas kovoti prieš gorilą su vandens pistoletu. Tai dėl jūsų aš neišlaikiau egzamino.“

Darbo su Toniu patirtis atvėrė man akis. Supratau, kokie bejėgiai yra pacientai, vieni patys akis į akį susidūrę su savo problemomis. Jiems reikia tinkamo sprendimo, išeities, kuri suteiktų galios kovoti. Teorijos ir kalbos, aiškinimai tokios galios neturi, pacientams reikia jėgos, kurią galėtų pajusti.

Paskui buvo ir ne tokių akivaizdžių nesėkmių. Kiekvienu atveju pacientai tam tikra prasme kentė depresiją, paniką, nuolatinį pyktį ir panašiai. Jie maldavo, kad numalšinčiau jų skausmą. O aš neturėjau supratimo, kaip jiems padėti.

Iki šiol lyg ir žinojau, kaip tvarkytis su nesėkmėmis. Vaikystėje buvau pamišęs dėl krepšinio, žaisdavau su vyresniais ir geresniais žaidėjais (tiesą sakant, beveik visi buvo už mane vyresni). Dažnai pralaimėdavau, bet bent jau supratau, ką daryti: jei žaisdavau blogai, tiesiog daugiau treniruodavausi. Dabar viskas buvo kitaip. Jei jau lioviausi tikėti tais psichoterapijos būdais, kurių buvau išmokytas, „treniruotis“ neliko prasmės. Tarsi kažkas atėmė iš manęs kamuolį.

Psichoterapijos mokiausi pas iškilias asmenybes, nuoširdžiai atsidavusias darbui. Bet staiga pasijutau taip, tarsi visai neišmanyčiau savo darbo. Ir tai nėra keista. Jauni psichoterapeutai dažnai abejoja savimi. Laikui bėgant jie supranta, kad psichoterapija nėra visagalė. O tai supratę jaučiasi ne tokie kalti dėl savo ribotumo.

Bet man visa tai netiko.

Kol negalėsiu duoti savo pacientams to, ko jie prašo – būdo, kaip kovoti su savo bėdomis, mano darbas neteiks man pasitenkinimo. Nusprendžiau, kad žūtbūt rasiu išeitį, kad ir kur visa tai mane nuvestų. Atsigręžęs į praeitį supratau, kad žengiau dar vieną žingsnį tame kelyje, į kurį stojau būdamas devynerių.

Tais metais nuo reto vėžio mirė mano trimetis broliukas. Tėvai, kurie niekada nebuvo emociškai stiprūs, taip ir neatsigavo, liko prislėgti nematomos lemties. Nuo tada mano vaidmuo šeimoje pasikeitė. Visą tikėjimą ateitimi jie sutelkė į mane – tarsi aš turėčiau ypatingų galių išsklaidyti tą piktos lemties debesį. Kiekvieną vakarą tėvas grįždavo iš darbo, sėsdavosi į supamąjį krėslą ir imdavo dejuoti.

Ir dejuodavo balsu.

Sėdėdavau ant grindų šalia jo, o jis skųsdavosi, kad jo verslas vieną dieną ims ir žlugs (jis sakydavo „sudegs“). Paskui pradėdavo klausinėti tokių dalykų: „Ar galėsi išsiversti turėdamas tik vienerias kelnes?“ Arba: „O jei mums prisieitų gyventi viename kambaryje?“ Nė viena jo baimė neturėjo nieko bendra su tikrove, tai buvo tas pats, kas įsikalbėti, kad mūsų šeimą vėl aplankys mirtis. Kelerius paskesnius metus tik tą ir teveikiau – guodžiau ir raminau jį. Taigi aš tapau savo tėvo psichoterapeutu.

Man buvo dvylika.

Bet tuo metu negalvojau, kad dariau būtent tai. Aš apskritai negalvojau. Mane ginė instinktyvi baimė, kad jei neprisiimsiu šio vaidmens, tas lemties debesis visus mus sunaikins. Kad ir kaip fantastiškai dabar tai skambėtų, tada man viskas atrodė tikriau nei tikra. Ši keista vaikystėje patirta įtampa, vėliau, kai suaugau ir ėmiau priiminėti pirmuosius pacientus, man suteikė stiprybės. Manęs jų problemos ir poreikiai negąsdino kaip mano kolegų, nes aš jau beveik dvidešimt metų vaidinau psichoterapeutą.

Tačiau vien mano pasiryžimas numalšinti jų skausmą nieko nereiškė: aš nežinojau, kaip tai padaryti. Tiesiog buvau paliktas likimo valiai. Nebuvo jokių knygų, kurias galėčiau perskaityti, specialistų, su kuriais būtų galima pasitarti, jokių akademinių programų, kurias būčiau galėjęs baigti. Galėjau pasikliauti tik savo nuojauta. Tada dar nežinojau, bet nuojauta ir padėjo man rasti visiškai naują informacijos šaltinį.