Phil Stutz - Išsilaisvink

Man nuojauta pakuždėjo sprendimo ieškoti dabartyje. Dabar, ne kažkada, kenčia mano pacientai. Jaučiau, kad grąžindamas juos į praeitį pasuksiu neteisingu keliu, nenorėjau, kad mano sąžinę slėgtų daugiau tokių kaip Tonio likimų. Praeitis slepia prisiminimus, jausmus, įžvalgas, ir visi jie turi savo vertę. Tačiau man reikėjo ko nors galingo, tokio galingo, kad suteiktų jiems palengvėjimą dabar. O kad tai rasčiau, turėjau likti dabartyje.

Laikiausi tik vienos taisyklės: kiekvieną kartą, kai pacientas kreipdavosi prašydamas išvaduoti nuo kankinančių jausmų, drovumo, moralinio nuosmukio ar dar ko nors, turėdavau priimti sprendimą nedelsiant. Turėdavau tučtuojau rasti išeitį. Dirbdamas būdavau visiškai atviras: įgijau įprotį garsiai sakyti tai, ką galvoju ir kas galėtų padėti mano pacientui. Tai lyg Froido laisvųjų asociacijų atvirkštinis variantas – kada jomis dalijasi ne pacientas, o gydytojas. Abejoju, ar Froidas būtų tam pritaręs.

Taip dirbdamas – kai šnekėdamas nežinodavau, ką kalbėsiu toliau – aš perpratau esmę. Pradėjau jausti, kad mano lūpomis kalba kažkokia kita jėga. Po truputį ėmė ryškėti šioje knygoje aprašomi metodai (ir už jų slypinti filosofija). Jie turėjo atitikti tik vieną reikalavimą – duoti rezultatų.

Laikiausi nuomonės, kad mano tyrinėjimai nebaigti tol, kol negaliu savo pacientui pasiūlyti konkretaus metodo, taigi labai svarbu tiksliai suvokti, ką turiu omeny sakydamas „metodas“. Metodas reiškia daug daugiau nei „pakeisti požiūrį“. Jei savo gyvenimą galima pakeisti vien pakeitus požiūrį, šios knygos jums nereikia. Jei norite tikrų pokyčių, turite pakeisti elgseną – ne tik požiūrį.

Sakykim, vos supykę imate šaukti ant savo sutuoktinio, vaikų, darbuotojų. Tada kas nors iš šalies padeda jums suvokti, kaip nederamai elgiatės, kaip toks elgesys kenkia jūsų santykiams su aplinkiniais. Dabar jau kitaip žiūrite į savo įprotį šaukti. Džiaugiatės, kad pasikeitėte į gerąją pusę, imate labiau save gerbti... tik kol, pavyzdžiui, pavaldinys nepadaro rimtos klaidos. Ir jūs iškart vėl imate šaukti net nesusimąstęs.

Pasikeitęs požiūris neatpratins jūsų šaukti, nes požiūriai negali kontroliuoti elgsenos, jie nepakankamai galingi. Todėl jums reikia atitinkamos procedūros, veiksmų sekos, kurią pritaikytumėte tam tikru metu norėdami susidoroti su iškilusia problema. Štai kas yra metodas.

Jums reikia palaukti (tik, jei galite, neimkite šaukti), kol prieisite antrą skyrių, kad išmoktumėte ten išdėstytą metodą. Esmė ta, kad taikant metodą – kitaip nei keičiant požiūrį, kai nereikia nieko daryti, – jums reikės imtis tam tikrų veiksmų. Nesakau, kad turėsite nudirbti kokį nors darbą, nors šiuo atveju dirbti reikės kaskart, kai tik supyksite.

Požiūris – tai ne kas kita kaip minčių virtinė. Mes visuomet galvojimą laikome daug svarbesniu, nei jis to vertas. Kadangi gyvename nuolat skubančioje visuomenėje, mums norisi tikėti, kad užtenka praregėti ir priimti sprendimą, ir tai kaipmat duos rezultatų, kitaip tariant, pasikeisime visiems laikams. Bet mes tik tyčiojamės patys iš savęs. Naujas mąstymas nieko vertas, jei nepasikeis elgsena. Veiksmingiausias būdas ją pakeisti yra pasitelkti metodą.

Be to, kas pasakyta, yra dar vienas daug svarbesnis metodo ir požiūrio skirtumas. Požiūrį formuoja jūsų galvoje besisukančios mintys – net jei pakeisite požiūrį, negalėsite atsikratyti jums būdingų suvaržymų. Metodas vertingas tuo, kad jis perkelia jus į platesnę erdvę, už jūsų patirties ribų. Jis sujungia jus su pasauliu, neaprėpiamu, nepalyginti didingesniu nei jūs, su beribių galių pasauliu, nesvarbu, kaip jį pavadinsite – kolektyvine pasąmone ar dvasiniu pasauliu. Man pasirodė paprasčiausia pavadinti jį „aukštesniu pasauliu“, o jame veikiančias jėgas – „aukštesnėmis jėgomis“.

Ieškojau metodų, kurie turėtų tokią jėgą, todėl man prireikė nemažai pastangų jiems atrasti ir ištobulinti. Iš pradžių informacija buvo gana miglota, nebaigtos formos. Reikėjo išbandyti kiekvieną metodą šimtus kartų. Mano pacientai niekada nesiskundė, jiems, tiesą sakant, net patiko dalyvauti kuriant kažką nauja. Visuomet noriai išmėgindavo naują metodo versiją ir, grįžę pas mane, pasidalydavo patirtimi, kas buvo veiksminga ir kas ne. Jie tenorėjo, kad metodas jiems padėtų.

Tuo metu aš labai suartėjau su savo pacientais. Negalėjau laikytis per atstumą kaip visažinis psichoterapeutas, gaunantis informaciją kažkur iš aukštybių. Sėkmė priklausė nuo abipusių pastangų – iš tiesų, man taip buvo netgi lengviau. Niekada nepatiko tradicinis psichoterapijos modelis, kai pacientas laikomas „ligoniu“, o psichiatras, laikydamasis nuo jo per ištiestą ranką, tarsi šis būtų kokia padvėsusi žuvis, imasi jį „gydyti“. Tai visuomet mane žeidė – nesijaučiau kuo nors pranašesnis už savo pacientus.

Man, kaip psichoterapeutui, ypač patiko artimai bendrauti su pacientais, aš leidau jiems patiems valdyti padėtį. Mokydamas juos metodų, tam tikra prasme dovanojau jiems didžiausią dovaną – galimybę pakeisti jų pačių gyvenimus. Štai kodėl kaskart pajutęs, kad metodas veikia, pajusdavau milžinišką pasitenkinimą.

Tobulindamas atrastą metodą labai aiškiai suvokdavau, kada jis baigtas. Tačiau niekada nemaniau, jog pats vienas sukūriau jį iš nieko, priešingai, man susidarydavo įspūdis, kad tik atskleidžiau tai, kas jau egzistavo. Mano asmeninis indėlis – tai tikėjimas, kad yra kiekvienos problemos, kurią galiu įvardyti, paveikus sprendimo metodas. Buvau užsispyręs kaip tas šuo su kaulu: nenurimdavau, kol neišaiškėdavo naujas metodas.

Ir už šį tikėjimą man buvo atlyginta taip, kaip net sapne nesapnavau.

Laikui bėgant stebėjau, kaip keičiasi mano pacientai, nuolat taikantys metodus. Kaip ir tikėjausi, jie sugebėjo valdyti nemalonius požymius: paniką, neigiamas nuostatas, atsiskyrėliškumą ir panašiai. Tačiau atsitiko kai kas dar, ir tai buvo labai netikėta. Jie pradėjo atrasti, kad turi naujų gebėjimų: galėjo išreikšti save su daug didesniu pasitikėjimu, jiems atsivėrė tokios kūrybinės galios, kokių anksčiau net neįtarė turį, jie suvokė, kad tampa lyderiais. Be to, pradėjo daryti įtaką aplinkiniam pasauliui – dažnas pirmąkart gyvenime.

Niekada to nesiekiau. Savo darbo tikslu laikiau grąžinti pacientą į normalias jo gyvenimo vėžes. Tačiau šie pacientai pažengė daug toliau: jie atvėrė tokias savo galias, kokių net nemanė turintys. Išsprendę jų šiandienines problemas tie patys metodai, taikomi nuolat, paveikė visas jų gyvenimo sritis. Metodai pasirodė esą daug galingesni, nei aš tikėjausi.

Kad tai suvokčiau, turėjau pažvelgti plačiau, ne vien į pačius metodus, ir atidžiau panagrinėti aukštesnes jėgas, kurias jie išlaisvina. Darbe jau buvau susidūręs su jomis anksčiau. Jūs irgi – kiekvienas yra tai patyręs. Aukštesnės jėgos turi užslėptą, netikėtą galią, įkvepiančią mus daryti tai, ką buvome pratę laikyti neįmanomu. Tačiau daugumą žmonių šios jėgos užplūsta tik kritiniais atvejais. Tuomet mes įgauname neįtikėtinos drąsos ir išradingumo, bet kritinei situacijai praėjus jėgos vėl dingsta ir mes apie jas pamirštame.

Pacientų patirtis man akis atvėrė: ėmiau visiškai kitaip žiūrėti į žmogaus galimybes. Iš pacientų elgsenos mačiau, kad šios jėgos paklūsta jiems kiekvieną dieną. Taikant metodus, tas aukštesnes jėgas galima iškviesti kada panorėjus. Tai iš pagrindų pakeitė mano suvokimą, kokia turi būti psichoterapija. Užuot žvelgę į problemas kaip į tam tikros „būsenos“, kurios priežastis glūdi praeityje, išraišką, mes turime išnaudoti jas kaip katalizatorių, kad būtent dabar, šią akimirką, pažadintume savo vidines aukštesnes jėgas, esančias, tik snaudžiančias.